Jurgis Baltrušaitis

AMŽIŲ ŽVAIGŽDYNAS

 

Į Kalėdų žilą naktį aš žiūriu –

Daug beglobės žemės žiburių,

Daug žvaigždžių, žvaigždynų aš matau.

Jų stebuklus, žemės kurmi, – tau!

 

Kur tik žvelgsi, žėri atdarai

Aukso bokštai, arkos, aukurai –

Ar nemoki melstis, negali,

Mano žemės prote, nebyly?

 

Vien žvaigždžių nakties tyla pilna!

Va, ant žemės veržiasi viena!

Va, kita! Greičiau praverk duris –

Bus, kaip ji, ir tavo žiburys…

 

AVE, CRUX!

 

Mesk savo kampą, menką lūšnelę,

Ilgesio sapną, pilną gėlos

Ir į aukštybės tylą begalę

Uolą per uolą griozk ant uolos…

 

Dievo pasaulis dar nesutvertas,

Dievo šventovė neužbaigta,

Tiktai negyvos uolos pažertos,

Tiktai galybė rankoms duota.

 

Lygink kalvynus, skaldyk granitą,

Kalnų tvirtovėn perėją tiesk, –

Savo patamsį neišsklaidytą

Iš jo išplėštu blyksniu nušviesk…

 

Teišsipildo svajonės šviesios,

Kur atsispindi širdies goda,

Ir per likimo prarajas tiesias

Tiktai į amžių tolį vedą…

 

Tik atsidavęs pareigai rūsčiai

Pasauly tingio, dykų kalbų

Naują ertovę pridėsi būčiai –

Perkelsi gaires būvio ribų…

 

Tik patikėjęs dvasią kantrybei,

Jos išganytas, teisus prieš ją

Tu būsi amžių tako tamsybėj

Vienas laiptelis jų eilėje…

 

GĖLĖ

 

Laukų gėlyte nežymi,

Toks pat, kaip tu, ir aš esmi!

 

Tu margus žiedlapius skleidi,

O aš godas pinu širdy…

 

Tavi sapnai – gyvi many,

Visam pasauly mes – vieni…

 

Mūs abiejų dalia viena –

Gyvent – žydėt su šia diena

 

Ir Dievo žydrio spinduliais

Pralobt, kiek mažas saikas leis!

 

Gėlyte mano, paklausyk –

Abu mes žydim vienusyk…

 

Vienos gegužės aš ir tu,

Ir mirti lemta mums kartu…

 

Mes – pilnuma būties žiedų,

Visam pasaulyje – tik du!

 

PASKYRIMAS

 

Mana mintis – goda žvaigždynų rašto…

Mana būtis – šalia bedugnės krašto…

 

Viena mįslė – griaustinis ir tyla,

Pavojaus gandas ir tingi ramybė,

Laukų žolytė ir dangaus aukštybėj

Nakties žvaigždėtų rašmenų byla…

 

Kaip nuostabiai pakaitomis vis glūdi

Žiedely sėklos, sėkloj – vėl žiedai,

Ir tarsi koks ryšys palaiko būtį,

Daiktų beribę siedamas tvirtai!

 

Žmogaus mintis – lyg tuščio sapno bėgis.

Žmogaus būtis – tik nerimas bemiegis…

 

Kiekvieną mirksnį siūlan paslapties

Galingi Amžiai abejingai pina,

Ir gailiai aklas tas, kas dar mėgina,

Kas drįsta gymį skirti nuo mirties…

 

Deja, visatos rūškana šventovė

Akla skraiste nuo mūsų paslėpta,

Ir prieš lemties duris per amžius stovim

Su ilgesio ir sielvarto našta!

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *