Samuelis Pšipkovskis. Rudens ekvinokcijai

Šaukia jau, Fėbai1, tave į šiltuosius pietus Ožiaragis.

Takas tavasis – dangaus skliauto pačiam vidury.

Jau dienas ir naktis lygiomis padalijo Svarstyklės.

Nuo Ėrigonės2 drovios rankų nusvirusios štai.

Ar beišvysi vėl mus tokius pat kaip palikdamas, Fėbai.

Grįžęs atgal jau kitų metų naujuoju keliu.

Kai pasauliui jaunystę, o žemdirbiui pjūtį atneši

Ir pilkuosius medžius lapais papuoši kupliais.

Bėki, skaistus šviesuly. Juk ir mes trumpai tik tebėgam.

Žemės vaikai ir dalis aukštojo tavo dangaus.

Žvaigždės juk esam ir mes, ir mus apgaubia šešėliai.

Kai užgęsta staiga proto trapioji šviesa.

Tad išvyski dar mus sugrįžęs, kol šviečiam lyg žvaigždės.

Būdami tik blyškus saulės skaisčios atspindys.

Iš lotynų kalbos vertė Eugenija Ulčinaitė

__________________

1 Fėbas, Foibas – graikų dievo Apolono pravardė. Apolonas buvo įsivaizduojamas kaip šviesusis dangaus dievas.

2 Ėrigonė – graikų mitologijoje atėniečio Ikaro duktė, Dzeuso paversta Mergelės žvaigždynu.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *