Viljamas Vordsvortas. Narcizai

Apniukęs debesiu klajojau

Kalvom ir kloniais po gimtinę,

Staiga kaip įbestas sustojau

Prieš geltonų narcizų minią:

 

Paežerėj linksmam būry

Jie siautė, plaikstės kaip gyvi.

 

Žvaigždžių mirgėjimu svaigiu

Nakties danguj ant Paukščių Tako

Jie tvino ežero krantu

Toli toli, kiek akys mato –

 

Kiek tik gali aprėpt žvilgsniu,

Lingavo tūkstančiai žiedų.

 

Džiaugsmingu ir grakščiu šokiu

Jie ežero vilnis pranoko.

 

Draugijoje linksmų žiedų

Širdis poeto atitoko.

 

Stovėjau aš prieš juos bežadis

Lyg būčiau kokį lobį radęs.

 

Dabar, kai ilgesys apninka

Ar laukiu rytdienos su baime,

Jie vėl man sieloje sušvinta

Lyg mano vienaties palaima.

Širdis, netverdama džiaugsmu,

Vėl ima siaust gėlių ritmu.

                                        Vertė Lionginas Pažūsis

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *