Serui Valteriui Skotui, Baronetui

šią misteriją apie Kainą skiria jo ištikimas

draugas ir nuolankus tarnas.

Autorius

 

O žaltys buvo suktesnis už visus kitus

laukinius gyvūnus, kuriuos Viešpats

Dievas buvo padaręs.

Pr 3,1

 

VEIKĖJAI

Adomas

Kainas

Abelis

Ieva

Ada

Cila

Angelas

Liuciferis

 

 

PIRMAS VEIKSMAS

I SCENA

Vietovė netoli rojaus. Saulėtekis. Adomas, Ieva, Kainas, Abelis, Ada ir Cila atnašauja aukas

 

ADOMAS

Praamži! Visagali! Visaregi!

O tu, kurs vienu dievišku žodžiu

Iš tamsumos ant vandenų beribių

Paleidai šviesą, – tau šlovė, Jehova!

(Jehova – vienas iš Dievo vardų )

Šlovė, šlovė tau rytmečio aušroj!

IEVA

O tu, kursai mums dovanojai saulę

Ir pirmą sykį dieną nuo nakties

Atskyrei, kurs bangom nurodei kelią

Ir dangų šį sukūrei! Tau šlovė!

ABELIS

Tu, kurs išskaidei stichijas visas

Į žemę, orą, vandenį ir ugnį,

Kurs naktį tamsią nubarstei žvaigždėm,

O šviesiai dienai suteikei šešėlį

Tam, kad žmogus mylėtų šį pasaulį

Ir garbintų Kūrėją! Tau šlovė!

ADA

Praamži! Tėve viso, kas tik gyva!

O tu, kurs gėrį mums davei ir grožį,

Idant tave mylėtume, – priimk

Ir mano meilės balsą! Tau šlovė!

CILA

O tu, kuris, sutvėręs mus visus

Ir padarą palaiminęs kiekvieną,

Į rojų leidai žalčiui įropot,

Idant iš ten išvytų mano tėvą, –

Mus nuo pagundų sergėk! Tau šlovė!

ADOMAS

Ko tyli Kainas, pirmgimis manasis?

KAINAS

O ką gi man daryti?

ADOMAS

Pasimelsk.

KAINAS

Jūs, rodos, meldėtės.

ADOMAS

Labai karštai.

KAINAS

Ir garsiai: aš girdėjau jus.

ADOMAS

Tikiuosi,

Jog mus išgirs ir Visagalis.

KAINAS

Amen!

ADOMAS

Bet ko gi tu tyli, sūnau vyriausias?

KAINAS

Kam burną aušinti?

ADOMAS

Kalbėk aiškiau.

KAINAS

Aš neturiu ko melstis.

ADOMAS

Tai dėkok.

KAINAS

Nėra už ką.

ADOMAS

Už tai, kad gyveni.

KAINAS

O gal už tai, kad mirsiu?

IEVA

Vargas mums!

Užginto medžio vaisiai ima kristi.

ADOMAS

Ir mes juos turim rinkti… Dieve!

Kam Pasodinai tu pažinimo medį?

KAINAS

Kodėl gi jūs gyvybės medžio vaisių

Paniekinot tada? Jo paragavę,

Galėtumėte Dievo nebijot.

ADOMAS

Nepiktžodžiauk, sūnau: juk panašiai

Kadais Angis kalbėjo.

KAINAS

Kas iš to?

Ar pažinimo ir gyvybės medis

Neaugo rojuje? Ar pažinimas

Ir gyvastis – nėra didžiausias gėris?

Tad kas gi pikto gali būt jame?

IEVA

Sūnau! Visai taip pat ir aš kalbėjau,

Kai, nuodėmėn įpuolusi, rengiaus

Gimdyt tave. Kad tik netektų man

Nelaimę savo – tavyje regėti!

Dangaus malonę atgavau. Bet tu

Už rojaus vartų neįkliūk į spąstus,

Kurie dausoj pražudė mus, tėvus.

Tuo, ką mes turim, stenkis pasitenkinti

Jei būtume taip elgęsi pirma, –

Tu jaustumeis, sūnau, laimingas šiandie.

ADOMAS

Mes pabaigėm maldas; dabar visi

Sugrįžkim prie darbų, kurie mūs laukia;

Nesunkūs jie yra: jaunoji žemė

Už triūsą mums atlygina dosniai

Ir gausiai visko teikia.

IEVA

Mielas Kainai,

Imk pavyzdį iš tėvo, būk kaip jis –

Kantrus ir linksmas.

 

Adomas ir Ieva išeina

 

CILA

Broli, tu neini?

ABELIS

Kodėl tu toks niūrus ir apsiblausęs?

Juk šitai nepagelbės tau nė kiek,

O gali tik užrūstinti Praamžį.

ADA

Nejaugi tu, brangusis mano Kainai,

Ir ant manęs pyksti?

KAINAS

Ne, Ada, ne!

Pabūt norėčiau valandėlę vienas.

Ak, Abeli, man taip kažko negera…

Bet tai praeis. Palik mane, brolau.

Jūs, mano sesės, irgi malonėkit

Tuo tarpu pasišalinti iš čia;

Netrukus aš ateisiu: už meilumą

Aš jums neatmokėsiu šiurkštumu.

ADA

Bet jeigu tu užgaiši per ilgai,

Atbėgsiu pas tave.

ABELIS

Brolau, tegu

Palaima Dievo lydi tavo sielą!

 

Abelis, Cila ir Ada pasitraukia

 

KAINAS

(vienas)

Ar tai gyvenimas? Tik dirbk ir dirbk!

Tačiau dėl ko gi vargti aš turiu?

Dėl to, kad mano tėvą kitados

Išvijo iš dausų? Ar aš tuo kaltas?

Juk aš anuomet nebuvau net gimęs,

Aš gimti nenorėjau anaiptol

Ir keikiu tai, ką man gimimas davė.

Kam jis paklausė moteries ir žalčio?

Už ką dabar jis pasmerktas kentėt?

Kodėl gi negalėjo mano tėvas

Pasinaudoti tuo medžiu puikiu,

Arti kurio jis rojuje gyveno?

Į viską jie atsako man tą patį:

„Tokia yra Aukščiausiojo valia,

O jis juk maloningas“. Abejoju!

Bent jo maloningumo vaisiai – kartūs,

Ir aš turiu už svetimas kaltes

Juos valgyt per malonę Visagalio… –

Ateina kažin kas! Iš pažiūros

Jisai atrodo angelas, tik veidas –

Ne toks švelnus ir spindintis kaip tų

Bekūnių sutvėrimų. Ko drebu aš?

Argi jisai kuo nors yra baisesnis

Už tuos dangaus sargybinius, kurie

Liepsnojančiais kardais prie rojaus vartų

Grėsmingai mosikuoja tuo laiku,

Kai pavakariu vaikštau netoliese

Ir tol žiūriu į stebuklingą sodą

(Priklausantį visai teisėtai man!),

Kol paslepia tamsa dantytas sienas

Ir amžinai žaliuojančius medžius?

Ugningieji kerubų (Kerubai – Vidurio Rytų mitologijoje – angelai sargai) kalavijai

Manęs neįbaugino, – tad kodėl

Dabar, šį nepažįstamą pamatęs,

Staiga iš baimės apmiriau? Jisai

Už angelus, man regis, galingesnis

Ir ne mažiau žavingas negu jie, –

Nors ir ne toks, koksai kadaise buvo

Ar šiandien būt galėtų: liūdesys

Yra aptemdęs dievišką jo žvilgsnį…

Ne, netiesa! Su sielvartu draugauja

Mirtingieji tiktai. Jis eina čia.

 

Pasirodo Liuciferis (Liuciferis – krikščionių demonologijoje – sukilusios prieš Dievą piktosios dvasios vardas; pragaro valdovas)

 

LIUCIFERIS

Žmogau!

KAINAS

Kas tu esi?

LIUCIFERIS

Valdovas dvasių.

KAINAS

Ir tu teikies bendraut su žemės dulke?

LIUCIFERIS

Aš įskaitau mirtingojo mintis

Ir užjaučiu kiekvieną žmogų.

KAINAS

Kaip!

Tau mano mintys žinomos yra?

LIUCIFERIS

Taip lygiai, kaip ir mintys tų visų,

Kurie galvoti sugeba: per jas

Byloja jumyse nemirtingumas.

KAINAS

Nemirtingumas? Jo mes nepažįstam.

Dėl mano tėvo kvailojo kaltės

Gyvybės medžio mes seniai netekom,

O motina manoji per anksti

Nuskynė pažinimo medžio vaisių,

Kurs mirtį lemia žmogui.

LIUCIFERIS

Netikėk –

Gyvensi tu.

KAINAS

Aš gyvenu, tačiau

Vien tam tiktai, kad pagaliau numirčiau.

Šiame pasauly nematau aš nieko,

Dėl ko turėčiau neapkęst mirties,

Nors ir jaučiu su gėda savyje

Gyvybės nenumaldomą troškimą,

Tą įgimtą ir gaivalingą geismą,

Kurį užgniaužti trūksta man jėgų;

Patsai save aš niekinu už tai –

Ir vis dėlto gyventi nenustoju…

Verčiau nebūčiau gimęs!

LIUCIFERIS

Tu gimei –

Ir amžinai gyvensi. Tavo kūnas

Priklauso žemei ir į žemę grįš,

Bet tu paliksi toks, koksai buvai.

KAINAS

Koksai buvau! Tik tiek? Ir ne daugiau?

LIUCIFERIS

Tu gal prilygsi mums.

KAINAS

O jūs kokie?

LIUCIFERIS

Nemirštantys.

KAINAS

Laimingi?

LIUCIFERIS

Mes galingi.

KAINAS

Aš klausiu: jūs laimingi?

LIUCIFERIS

Ne. O tu?

KAINAS

Kaip aš galiu svajoti apie laimę?

Žvelk į mane!

LIUCIFERIS

Niekinga žemės dulke!

Ir du dediesi nelaimingas?

KAINAS

Taip.

O tu kas – su visa galybe savo?

LIUCIFERIS

Esu tasai, kurs tavo sutvėrėju

Geidavo būt, – tasai, kuris tavęs

Nebūtų niekad šitokio sutvėręs.

KAINAS

Iš tikro, tu į dievą panašus…

LIUCIFERIS

Bet aš – ne Dievas; Dievo nepasiekęs,

Tetrokštu vieno: likti koks esu.

Jis nugalėjo, – lai sau viešpatauja!

KAINAS

Kas jis?

LIUCIFERIS

Kūrėjas žemės ir žmonių…

KAINAS

Ir dangiškų esybių, ir dangaus!

Taip gieda – aš girdėjau – ir serafai (Serafai – judaizmo ir krikščionybės mitologijoje – šešiasparniai angelai, gerosios dvasios),

Taip mano tėvas tvirtina.

LIUCIFERIS

Jie gieda

Ir šneka vien tatai, kas liepta jiems,

Nes bijo tapti tuo, kas mudu esam:

Tu – tarp žmonių, o aš – tarp dvasių.

KAINAS

Kas gi

Mes esam?

LIUCIFERIS

Tie, kurie pirmi supratom

Nemirtingumą savąjį; mes tie,

Kurie veidan tirono visagalio

Be baimės žiūrime ir sakom drąsiai,

Kad jo pikti darbai nėra geri.

Jis giriasi sukūręs mus. Kažin…

Aš netikiu tom pasakom. Bet jeigu

Jisai iš tikro mus yra sukūręs,

Tai sunaikinti mūsų nevalios:

Mes esam nemirtingi! Jis tokius

Padarė mus, idant kankint galėtų…

Na, ką gi, lai kankina sau! Jis didis,

Bet ta didybė teikia laimės jam

Tiek pat turbūt, kiek mums – kova kasdienė.

Ar gali gėris blogį pagimdyt?

Ne, niekad. O jisai tedaro bloga.

Tegu jis Dievo soste išdidžiam

Apverktina puikybe savo džiaugias,

Tegu iš nuobodumo prasimano

Naujų pasaulių ir naujų žvaigždžių,

Bent šiuo būdu palengvindamas sau

Nepakeliamą naštą amžinybės, –

Vis tiek, vis tiek jis vienišas paliks,

Nepažabotas, atšiaurus tironas!

Kodėl jis nesutriuškina savęs?

Tai būtų iš visų jo dovanų

Geriausia. Bet tegu jis viešpatauja,

Nelaimes savo daugindamas nuolat!

Nors įvairiausių sielvartų šimtai

Ir mus, ir jus be atvangos kamuoja,

Bet mes visus pakenčiame vargus,

Užjausdami vieni kitus širdingai. O jis!

Nerasdamas didybėj laimės,

Nerasdamas ramybės kančiose,

Jisai vis kuria, kuria… Gali būt,

Jam vieną gražią dieną šaus į galvą

Sau pasidirbti sūnų – panašiai,

Kaip tau yra jisai padirbęs tėvą, –

Tačiau žinok, jog nieko jam nereikš

Net savo tikrą sūnų paaukoti.

KAINAS

Kalbi tu apie tai, kas jau seniai

Vaidenosi neaiškiai mano protui:

Aš niekad negalėdavau suderint

To, ką matau, su tuo, ką aš girdžiu.

Ir motina, ir tėvas šneka man

Apie medžius, vaisius ir apie žalčius;

Kasdien regiu vadinamą jų rojų

Ir angelus su degančiais kardais,

Sustojusius prie vartų uždraustų;

Kasdien velku aš sunkų darbo jungą,

Kankinamas nerimstančios minties;

Kasdien žiūriu aplinkui ir jaučiu:

Šiame pasauly dulkė aš, bet viską

Aprėpia mintys, gemančios many.

Lig šiol galvojau, kad tik vienas aš

Turiu kentėti šitaip… Mano tėvas

Su savo likimu jau susitaikė;

O motina užmiršti spėjo tai,

Kas dilgino jai geismą pažinimo

Ir dėlei ko net amžinos bausmės

Jinai nepabijojo; mano brolis –

Kuklus piemuo, jis kaimenes sau gano

Ir pirmgimius bandos aukoja tam,

Kurio dėka mums duoda vaisių žemė.

Kai ją aplaistom prakaitu savu;

Sesuo mano Cila, beauštant dienai,

Kartu su paukščiais himnus gieda jam,

Net ir žmona, net mylima Ada,

Negali mano graužaties suprasti.

Aš dar kol kas nesutikau žmogaus,

Kuris mane užjaustų! Juo geriau:

Su dvasiomis užmegsiu aš draugystę.

LIUCIFERIS

Tokios draugystės vertas tu esi:

Kitaip aš nesileisčiau su tavim

Šiandieną į kalbas. Tau apkerėti

Pakaktų žalčio…

KAINAS

Tai, vadinas, tu

Anąsyk mano motiną sugundei?

LIUCIFERIS

Jei aš ir gundau kuo, tai vien teisybe.

Juk pažinimo medis iš tiesų

Daug ką pažinti leido jums. O argi

Gyvybės medis nevaisingas buvo?

Ar aš esu uždraudęs kada nors

Jį liesti? Negi aš subrandinau

Užgintą vaisių – tam, kad jis viliotų

Smalsumą sutvėrimų nekaltų?

Jus būčiau lygius su dievais padaręs, –

O jis išvarė jus iš rojaus lauk,

„Idant dievais netaptumėte jūs,

Gyvybės medžio vaisiaus paragavę“.

Argi ne taip bylojo jis tada?

KAINAS

Tikrai, man šitaip pasakojo tie,

Kurie pro griausmą jo žodžius girdėjo.

LIUCIFERIS

Tai kas gi tąsyk demonas yra?

Ar tas, kurs geidžia jūsų pražūties,

Ar tas, kurs jums norėjo duoti laimę,

Nemirtingumą, išmonę ir galią?

KAINAS

Reikėjo jiems nuskint abu vaisius

Arba neskint visai.

LIUCIFERIS

Jau vienas – jūsų;

Belieka antro paragaut.

KAINAS

Bet kaip?

LIUCIFERIS

Atkaklumu pasieksite jūs viską.

Negali niekas numalšinti proto,

Kurs moka likti ištikimas sau

Ir nori nupelnytai viešpatauti

Pasaulyje.

KAINAS

Prisipažink: juk tu

Sugundei mano motiną ir tėvą?

LIUCIFERIS

Niekinga žemės dulke! Kam gi man

Juos gundyti? Ir kaip? Kuriuo būdu?

KAINAS

Bet, sako, žalčiu buvo pasivertus

Dvasia piktoji.

LIUCIFERIS

Kas tai sako? Šitaip

Neparašyta knygoje dangaus.

Net Dievas niekados nebūtų drįsęs

Taip įžūliai meluoti! Vien žmogus,

Pamatęs, kaip žemai jisai nupuolė,

Iš baimės tegalėjo sumanyt

Ant mūs galvos suversti savo kaltę.

Žaltys iš tikro buvo tik žaltys –

Iš to pat molio, kaip ir jūs, tačiau

Gudresnis negu tie, kuriuos sugundyt

Jis ryžosi, nuvokdamas gerai,

Kad laimė jų – trapi, kad pažinimas

Prapuldys ją. Nejaugi tu tiki,

Jog aš galėjau tyčia pasiversti

Sutvėrimu mirtingu?

KAINAS

O tačiau

Tame sutvėrime slypėjo velnias.

LIUCIFERIS

Ne; bet kalba jo dvišako liežuvio

Prižadino šėtoną kituose.

Žaltys – kartoju – buvo tik žaltys

Tai gali tau patvirtinti kerubai,

Kurie budriai užgintą vaisių saugo.

Praeis daugybė amžių – ir tada,

Kai jūsų ir anūkų jūsų kaulai

Po žemėmis seniai bus sudūlėję,

Gal ateities laikų žmogus sukurs

Pirmosios jūsų nuodėmės legendą

Ir man priskirs pavidalą, kurio

Neapkenčiu aš – lygiai kaip ir viso,

Kas lenkiasi ir šliaužioja prieš jį,

Sukūrusį tiek gyvių įvairiausių,

Kad tik pasaulis garbintų visaip

Jo niūrų, vienišą nemirtingumą.

Tačiau mes tiesą žinome – ir turim

Ją drąsiai skelbt. Adomas ir Ieva,

Buklaus paklausę šliužo, nusidėjo.

Bet gundymas – ne mūsų darbas.

Ko niekingam rojuj pavydėt galėtų

Erdvių beribių viešpačiai? Beje,

Kalbu aš apie tai, ko tau žinot

Neleidžia netgi pažinimo medis.

KAINAS

O vis dėlto nerasi tokio daikto,

Kurio aš savo įžvalgiu protu

Netrokščiau sužinot.

LIUCIFERIS

Nejaugi niekas

Tavęs nebaido?

KAINAS

Išbandyk.

LIUCIFERIS

Ar mirčiai

Tu drįstum pažiūrėti į akis?

KAINAS

Lig šiolei jos neteko mums regėti.

LIUCIFERIS

Bet teks, deja, patirti.

KAINAS

Mano tėvas

Pabaisa ją vadina paprastai,

O motina tuoj ima gailiai verkti;

Akis į dangų Abelis nukreipia;

Nuleidus galvą, meldžiasi Cila;

Ada su baime žiūri į mane.

LIUCIFERIS

O tu?

KAINAS

Kiekvieną sykį, kai tiktai

Girdžiu aš apie mirtį visagalę,

Kurios pasauly niekas neišvengs, –

Užplūsta mano širdį keistos mintys

Ir kaip ugnis ją degina. Nejau

Mirties nugrumti aš nesugebėčiau?

Bežaisdamas vaikystės dienomis

Aš grumdavausi tolei su liūtu,

Kol jis ištrūkdavo iš mano glėbio

Ir bėgdavo niaurodamas tolyn.

LIUCIFERIS

Mirtis – bekūnė ir neregima,

Bet ji praryja visa, kas tik gyva.

KAINAS

Jinai kitiems padaro tiek žalos,

Jog aš maniau, kad tai gyva būtybė.

LIUCIFERIS

Naikintojas paaiškina lai tau.

KAINAS

Kas toks?

LIUCIFERIS

Naikintojas – arba, jei nori,

Kūrėjas… Kam jis kuria? Vien tik tam,

Kad būtų kas naikint.

KAINAS

To nežinojau,

Tačiau, išgirdęs šnekant apie mirtį,

Galvojau panašiai. Nesuprantu,

Kas ji yra, bet man jinai atrodo

Siaubinga… Daugel kartų aš nakčia

Žvilgsniu ieškojau jos nykioj tamsybėj;

Toli, prie rojaus sienų atšiaurių,

Švytruodavo kerubų kalavijai,

Aplink didžiuliai šmėsčiojo šešėliai, –

Ir man tada vaidendavos mirtis…

Aš laukiau, pilnas nerimo, aš troškau

Bent pamatyti tą, kurios mes bijom, –

Bet ji man nesirodė vis; ir aš,

Nuo prarastojo rojaus nusigręžęs,

Pavargusias akis kreipiau į dangų,

Į žibančias mėlynėje žvaigždes.

Nejaugi mirs ir jų didingas grožis?

LIUCIFERIS

Galbūt; bet jus ir palikuonis jūsų

Gerokai pergyvens.

KAINAS

Labai džiaugiuosi.

Norėčiau aš, kad jų švelni šviesa

Negestų niekad. Kas yra mirtis?

Jaučiu, kad ji baisi; bet kas  jinai –

Suvokti ligi galo neįstengiu.

Ji paskirta kaltiems ir nekaltiems

Kaip neišvengiama visų blogybė…

O kuo gi ji bloga?

LIUCIFERIS

Tuo, kad išsyk

Paverčia žmogų dulke.

KAINAS

Ir tatai

Vadinasi mirtis?

LIUCIFERIS

Jos nepažįstu

Ir negaliu tau nieko atsakyti.

KAINAS

Atgal sugrįžti žemėn nebylion

Ne taip jau būtų bloga; aš ir sau

Linkėčiau to.

LIUCIFERIS

Koksai gėdingas geismas!

Adomo norai buvo kilnesni:

Jisai širdingai troško pažinimo.

KAINAS

Bet ne gyvybės. Argi ne dėl to

Paniekino jisai gyvybės medį?

LIUCIFERIS

Jis išvarytas buvo iš dausų.

KAINAS

Kokia žiauri klaida, kad iš pradžios

Jisai gyvybės vaisiaus nenuskynė!

Kol nepažino gėrio jis ir blogio,

Tol buvo jam nežinoma mirtis.

Deja, aš dar kol kas nesusigaudau,

Kas ji yra, bet jos bijau savaime,

Nors ko bijau – nė pats to nežinau.

LIUCIFERIS

O aš, kuris žinau pasauly viską,

Aš nieko nebijau! Matai, ką reiškia

Tikrasis pažinimas.

KAINAS

Sutinki

Būt mokytoju mano?

LIUCIFERIS

Mielu noru, –

Tiktai su viena sąlyga.

KAINAS

Su kokia?

LIUCIFERIS

Pulk prieš mane ant kelių, nusižemink:

Aš – tavo viešpats.

KAINAS

Savo maldose

Ne tavo vardą mano tėvas mini.

LIUCIFERIS

Juk aš ne Dievas.

KAINAS

Bet toks pat kaip Dievas.

LIUCIFERIS

Aš nieko bendro neturiu su juo

Ir nelabai dėl šito graudinuosi.

Sutikčiau būt kuo nori – aukštesniu

Ar žemesniu už jį, – bet tik ne vergu

Jo sosto. Aš sau vienas viešpatauju,

Tačiau esu galingas. Daug kas jau

Tarnauja man; greit garbintojų mano

Bus dar daugiau. Tad būki tarp pirmųjų.

KAINAS

Nors Abelis ir skatina mane

Kartu su juo aukas aukoti Dievui,

Bet aš lig šiol nenulenkiau galvos

Prieš tą, kuriam vis meldžias tėvas. Kam gi

Aš lenksiuos tau?

LIUCIFERIS

Nejaugi niekad jam

Tu nenusilenkei?

KAINAS

Sakau, kad ne!

Beje, tu juk dediesi visažinis:

Mane kamantinėt tau nėr prasmės.

LIUCIFERIS

Kas nepanoro Dievui nusilenkti,

Savaime tas nusilenkė jau man.

KAINAS

Aš nevergausiu nė vienam iš jūsų.

LIUCIFERIS

Ir vis dėlto esi tu mano tarnas:

Jį niekindamas, aukštini mane.

KAINAS

Kaip tai suprast?

LIUCIFERIS

Bus laikas – sužinosi.

KAINAS

Manos gyvybės paslaptį atskleisk.

LIUCIFERIS

Paskui mane žingsniuoki.

KAINAS

Negaliu:

Turiu eit dirbti žemę. Aš žadėjau…

LIUCIFERIS

Žadėjai – ką?

KAINAS

Priskinti vaisių.

LIUCIFERIS

Kam?

KAINAS

Ant aukuro su broliu juos sudėsim.

LIUCIFERIS

O tu man gyreisi, jog niekuomet

Nesi kūrėjui savo nusilenkęs!

KAINAS

Tiesa; bet Abelis mane įprašė,

Aš nusileidau… Atnašaus jisai,

Ne aš. Be to, Ada…

LIUCIFERIS

Ko nutilai tu?

KAINAS

Ji man sesuo; iš motinos vienos

Mes esame tą pačią dieną gimę.

Ji ašarom išplėšė iš manęs

Šį pažadą. O, aš pakeičiau viską

Ir nusilenkčiau, rodosi, bet kam,

Kad tik jos verkiant nematyčiau!

LIUCIFERIS

Einam.

KAINAS

Gerai.

 

Įeina Ada

 

ADA

O aš tavęs ieškojau, broli.

Jau pokaičio atėjo valanda,

Bet liūdna mums be Kaino. Aš suspėjau

Šiandieną atidirbti už tave.

Išsirpę vaisiai tvaska tartum saulė.

Eime.

KAINAS

Tu nieko nematai?

ADA

Matau –

Štai angelas; man tai nebe pirmiena.

Mes šičia jų sutinkame nemaža.

Galbūt jis mūsų poilsiu taip pat

Norėtų pasidžiaugt? Širdingai prašom.

KAINAS

Į angelus kitus, kuriuos pažįstam,

Jisai nepanašus nė truputėlio.

ADA

Tad esama kitokių angelų?

Vis viena mes priimsim jį maloniai,

Kaip ir anuos kitus: jie niekados

Mumis nesibodėdavo.

KAINAS

(Liuciferiui)

Būk svečias.

LIUCIFERIS

Keliauk su manimi.

KAINAS

Turėsiu eiti

Drauge su juo.

ADA

Ir mus paliksi?

KAINAS

Taip.

ADA

Mane paliksi tu?

KAINAS

Brangioji Ada!..

ADA

Einu ir aš su tavimi sykiu.

LIUCIFERIS

Ne, jai negalima.

ADA

Kas tu toksai,

Kurs nori širdį nuo širdies atskirti?

KAINAS

Jis dievas.

ADA

Kas pasakė tau?

KAINAS

Jis kalba

Lyg dievas.

ADA

Taip kalbėjo ir žaltys,

Tačiau jisai melavo.

LIUCIFERIS

Klysti, Ada!

Juk pažinimo medis neapgavo…

ADA

Bet pasmerkė kentėti amžinai.

LIUCIFERIS

Žinojimas yra kančia; vadinas,

Žaltys nesumelavo. Kuo gi jis

Tada jus suviliojo? Vien teisybe.

O juk teisybė – gėris.

ADA

Bet jisai

Tik sielvartą mums teikia begalinį:

Sunkių vargų ir baimės prislėgti,

Mes liejam prakaitą ištrėmime,

Dėl praeities tolydžio grauždamiesi,

Žiūrėdami be tikslo ateitin…

O Kainai, neik su juo ir susitaikyk

Su likimu, kaip mes kad susitaikėm,

Mane mylėk, kaip myliu aš tave.

LIUCIFERIS

Labiau už motiną ir tėvą?

ADA

Aišku. Ar taip mylėti – nuodėmė?

LIUCIFERIS

Tau – ne;

Bet neišvengs jos palikuonys tavo.

ADA

Bene duktė manoji negalės

Mylėt Enošo, savo tikro brolio?

LIUCIFERIS

Ne taip, kaip Kainą myli tu.

ADA

O Dieve!

Nejaugi meilės jiems neteks pažint

Ir savo meilės vaisiais pasidžiaugti?

Ar jų nežindė šitos mano krūtys?

Ar ne viena mus motina pagimdė –

Abudu mus – jų tėvą ir mane?

Nejaugi mes nemylim vienas kito

Ir meilės tos neperduodam vaikams,

Kurie mylėsis taip, kaip mes juos mylim?

Tad, mielas mano Kainai, neik su juo:

Ne toks jisai atrodo kaip visi.

LIUCIFERIS

Nėr nieko pikto šiandien jūsų meilėj:

Tačiau ne mano kaltė anaiptol,

Jei nuodėminga taps jinai vėliau,

Kai mirę būsite ir jūsų vieton

Ateis kiti.

ADA

Vadinasi, blogybėj

Savaime nieko blogo dar nėra

Ir aplinkybės gali ją paversti

Dorybe? Jeigu taip, tai mes vergai…

LIUCIFERIS

Kur kas už jus pranašesni vergauja;

Vergystėn neįpuolė tik tokie,

Kurie vargingos laisvės neišmainė

Į pataikavimo tylias kančias,

Nes nepanoro, skambindami arfom,

Giedoti himnus Dievui visagaliui

Ir veidmainingai liaupsint jį už tai,

Kad jo galia didi yra be galo

Ir įkvepia ne pagarbą ir meilę,

Tik siaubą.

ADA

Betgi tas, kurs visagalis,

Turėtų būt geriausias iš visų.

LIUCIFERIS

Ar toks jis buvo rojuje?

ADA

Šėtone!

Manęs negundyk savo gražumu.

Atrodai tu už žaltį žavingesnis,

Bet ne mažiau klastingas negu jis.

LIUCIFERIS

Ir ne mažiau teisingas negu jis.

Paklauski savo motinos Ievos,

Ar ji nemoka atpažinti gėrio

Ir blogio?

ADA

Motin, tu nuskynei vaisių,

Kuris yra pražūtingesnis mums

Negu kad tau. Jaunatvę savo tyrą

Laimingai tu praleidai dausose

Tarp dvasių nekaltų; o tavo sūnūs

Ir dukterys nėra net matę rojaus…

Viliotojai pikti apspito juos

Ir, Dievo gražbylystės pasigavę,

Maištinga jų pačių mintim juos gundo –

Taip kaip tave, lengvatikę ir skaisčią,

Gudrus žaltys sugundė kitados.

Aš nieko atsakyti negaliu

Šiam nemirtingam demonui – ir veltui

Bandau jam atsispirt… Žiūriu į jį

Su baime ir su ilgesiu drauge;

Aš noriu bėgt nuo jo – ir neįstengiu:

Jo akyse – slaptingas žavesys,

Kurs masina ir keri mano žvilgsnį…

Širdis krūtinėj spurda neramiai,

Aš virpu – ir jaučiu, kad vis arčiau

Mane jis traukia… Gelbėk, gelbėk, Kainai!

KAINAS

Jisai ne velnias – nebijok, sesuo.

ADA

Tik jau ne Dievas ir ne Dievo tarnas.

Man teko daug matyti čia kerubų,

Kaip ir serafų, bet jisai nė kiek

Iš povyzos į juos nepanašus.

KAINAS

Bet esama arkangelų taipogi,

Kurie visus juos viršija.

ADA

Tiesa.

Tačiau ar jie palaima džiaugias?

LIUCIFERIS

Ne:

Vergijoje palaimos būt negali.

ADA

Nemoka, sako, niekas taip mylėti,

Kaip kad serafai; kiek kerubai – niekas

Tiek neišmano. Kas tu? Gal kerubas,

Nes meilės nepažįsti.

LIUCIFERIS

Na, o jei

Žinojimas – aršiausias meilės priešas,

Tai ką tu pasakytum apie tą,

Kurį pažinęs tuoj mylėt nustoji?

Ir jei kerubui, žinančiam tiek daug,

Tikroji meilė svetima, – išeina,

Serafas myli vien tiktai todėl,

Kad paikas jis… Žinojimo ir meilės

Suderint neįmanoma: tai rodo

Adomo ir Ievos liūdna dalia.

Ar meilė – ar žinojimas! Kitokio

Pasirinkimo nėr. Tad apsispręsk.

Antai jau tavo tėvas apsisprendė:

Iš baimės Dievą garbina jisai.

ADA

O Kainai, rinkis meilę!

KAINAS

Meilė Adai

Yra man įgimta – ir nieko kito

Pasauly aš nemyliu.

ADA

Nė tėvų?

KAINAS

Labai jie mus mylėjo, skindami

Tą vaisių, per kurį netekom rojaus!

ADA

Tada mes dar nebuvom gimę, Kainai,

O jeigu net ir būtume, – nejau

Mums nedera gimdytojų mylėt,

Kaip ir savų vaikų?

KAINAS

Sūnau Enošai

Ir tu, dukryt, maža plepute mano!

Jei laime judviejų tikėčiau aš,

Daug ką mielai sutikčiau dovanoti…

Bet šito – niekados, per amžių amžius,

Atleist negali kartos ateities!

Bus visada prakeiktas atminimas

Žmogaus, pasėjusio tuo pat metu

Gyvybės mūsų ir piktybės sėklą.

Jis paragavo uždraustojo vaisiaus

Ir tuo nelaimę užsitraukė sau;

Jam buvo to per maža – ir jisai

Mane pagimdė ir tave, ir visą

Kol kas dar negausingą mūsų būrį,

Pasmerkdamas, deja, baisioms kančioms

Nepaprastą daugybę sutvėrimų,

Milijonus, – ne, milijardus tų,

Kuriem bus lemta gimti kada nors,

Kurių aš tėvu būti privalėsiu!..

Grožybė tavo veido, tavo meilė

(Šaltinis mano meilės ir džiaugsmų),

Akimirksniai saldaus užsimiršimo

Ir visa, ką mylėti mes įpratę

Tiek savyje, tiek savo vaikuose –

Juk visa tat karčių skausmų keliais,

Kur laimė tenušvinta taip retai,

Galvotrūkčiais arba ramiai, iš lėto

Į nežinią, į mirtį veda mus

Ir palikuonis mūsų. Aš matau,

Jog pažinimo medis mus apvylė:

Tėvai, padarę nuodėmę, svajojo

Bent sužinoti paslaptį mirties;

Bet mes tuo tarpu žinome tik viena:

Jog esam nelaimingi… Jeigu taip,

Tai argi negalėjom apsieiti

Be vaisių užgintų ir be angių?

ADA

Nesijaučiu aš, Kainai, nelaiminga;

Ir jeigu tik laimingas būtum tu…

KAINAS

Na, ir gerai, būk sau viena laiminga.

Žinok: nereikia laimės man tokios,

Kuri visus mus žemina.

ADA

Viena

Laiminga būti – negaliu, nenoriu;

Tiktai drauge su savo artimaisiais

Galėčiau laimę rast. Kas man mirtis?

Aš nepažįstu jos ir nebijau,

Nors ji nelyginant kraupus šešėlis

(Taip ją vaizduoja!) niūkso ties manim.

LIUCIFERIS

Tu negali viena laiminga būti?

ADA

O Dieve! Argi kas galėtų vienas

Būt geras ir laimingas? Niekados!

Vienatvėje gyvent – nusikaltimas;

Todėl skubu aš visad kuo greičiausiai

Pas brolius ir tėvus ir pas vaikus.

LIUCIFERIS

Bet jūsų Dievas vienišas yra;

Nejaugi nelaimingas jis ir blogas?

ADA

Jis – anaiptol ne vienišas: jo valioj –

Ir angelai, ir žmonės, su kuriais

Jisai pasidalija savo laime

Ir jaučiasi laimingas vien dėl to.

Pasaulyje nėra didesnio džiaugsmo,

Kaip savo džiaugsmą perteikti kitam.

LIUCIFERIS

Man įdomu, ką mano tavo tėvas,

Kurs neseniai išvytas iš dausų…

Ką mano Kainas, jo sūnus vyriausias?

O tavo siela – ar jinai rami?

ADA

Deja, toli gražu! Bet kas tu toks?

Tu angelas?

LIUCIFERIS

Ne; o dėl ko, – paklauski

Visų daiktų ir gyvių sutvėrėjo,

Jums teikiančio tiek laimės ir džiaugsmų:

Jis žino šitą paslaptį. Mums lemta

Kentėti – ir vieni iš mūsų kenčia,

Kiti mėgina šiauštis, bet perniek:

Taip bando mus įtikinti serafai…

Tačiau, man regis, verta pakovoti,

Nes aišku, jog blogiau nuo to nebus.

Dvasia apdovanota išmintim,

Kuri ją šaukia į teisybės kelią,

Kaip šaukia jūsų jauną, giedrą žvilgsnį

Skaisti aušrinė prieblandoj melsvoj.

ADA

Puiki žvaigždė; aš myliu ją už grožį.

LIUCIFERIS

Jei taip, kodėl negarbini tu jos?

ADA

Todėl, kad tėvas garbina tik vieną

Neregimąjį.

LIUCIFERIS

Simboliuos (Simbolis – daiktinis ar sutartinis ženklas, reiškiantis ar primenantis kurią nors sąvoką) žavinguos

Neregimojo šlovę regim mes.

Ta spindinti aukštumoje žvaigždė –

Visų kariaunų dangiškų valdovė.

ADA

Mums tėvas sakė matęs patį Dievą,

Sutvėrusį ir motiną, ir jį.

LIUCIFERIS

O tau matyt Kūrėją pasitaikė?

ADA

Jį mačiusi esu jo kūriniuos.

LIUCIFERIS

O jo tikru pavidalu?

ADA

Vargu.

Nebent tik savo tėvo asmeny,

Kuris yra Aukščiausiojo paveikslas;

Nebent jo angeluos, kurie iš tolo

Panašūs į tave; jie skaistesni,

Bet tu už juos gražesnis, galingesnis

Nelyginant vidurdienis saulėtas

Šiltai ir tyliai žvelgia jie į mus, –

O tavo akyse – nakties bedugnė,

Kurioj pro baltą šydą debesų,

Tarytum saulių įstabių šimtai,

Padangėj purpurinėj žiba žvaigždės;

Jų tolima viliojanti šviesa

Tokia minkšta, švelni ir maloni,

Jog ašaros nenoromis man rieda

Taip kaip dabar, bežiūrint į tave.

Jei tu patsai jautiesi nelaimingas,

Tai bent iš mūsų laimės neatimk!

Leisk man apverkti tavąjį likimą.

LIUCIFERIS

O! Tu žinai, jog ašarų marias

Dar teks pralieti…

ADA

Man?

LIUCIFERIS

Visiems.

ADA

Kas jie?

LIUCIFERIS

Jie – begaliniai milijonai tų,

Kurie šiame pasaulyje gyvens

Ir, jį palikę, pragarą pripildys:

Jų gemalą tu savyje nešiojies.

ADA

Jis mus prakeikia… Kainai, tu girdi?

KAINAS

Lai šneka. Aš einu su juo.

ADA

Kurlink?

LIUCIFERIS

Tenai, kur jis tik valandą išbus,

Bet pamatys tatai, kas amžių bėgy

Sutverta buvo.

ADA

Kaip tat gali būti?

LIUCIFERIS

O jūsų Dievas per kelias dienas

Argi pasaulio naujo nesutvėrė

Iš nuolaužų pasenusio pasaulio?

Kodėl gi jo tuometis talkininkas

Per valandą parodyt nepajėgs

To, ką jis taip ilgai kadaise kūrė

Ir taip ūmai sugriovė?

KAINAS

Vesk mane.

ADA

Ar jis tikrai sugrįš po valandos?

LIUCIFERIS

Tikrai. Mes laiko varžtų nepažįstam.

Mes galim amžinybę sutalpint

Akimirkon vienon – ir vieną mirksnį

Paversti amžinybe. Nemėgink

Matuoti mus mirtingųjų mastu…

Beje, tai paslaptis. Na, einam, Kainai.

ADA

Ar jis sugrįš?

LIUCIFERIS

Taip, moterie. Jis – pirmas

Ir paskutinis iš visų žmonių

(Tiktai aną, vienintelį, išskyrus),

Kuris čionai pareis, kad jo dėka

Šis nebylus ir pusdykis pasaulis

Žmoningas taptų.

ADA

Kur tu gyveni?

LIUCIFERIS

Kur gyvenu aš? Erdvėje, visur,

Kur tavo Dievas ar dievai gyvena.

Mirtis, gyvybė, laikas, amžinatvė

Ir žemė, ir dangus, ir visa kita,

Kur sutvėrimai žemės ir dangaus

Nūnai gyvena ar gyvens vėliau, –

Yra pusiau tarp mūsų padalyta.

Štai ji – beribė mano viešpatystė!

Valdau aš ir tatai, kas jam priklauso,

Ir tai, kas tepriklauso man vienam.

Jei neturėčiau šitokios galybės,

Kažin ar čia kalbėčiau su jumis!

Žvelk: netoliese budi angelai.

ADA

Jie panašiai budėjo ir anuomet,

Kai gundė mano motiną žaltys.

LIUCIFERIS

Greičiau tad ryžkis, Kainai! Numalšinsiu

Tau pažinimo troškulį kaipmat –

Ir nesigriebsiu vaisių uždraustų,

Kad nenustotum paskutinio gėrio,

Kurį tau nugalėtojas paliko.

Eime su manimi.

KAINAS

Klausau tavęs.

 

Liuciferis ir Kainas išeina

 

ADA

(šaukia bėgdama iš paskos)

O Kainai, Kainai! Mielas mano broli!

 

ANTRAS VEIKSMAS

 

I SCENA

Bedugnė erdvė

 

KAINAS

Aš oru skrieju – ir nepuolu žemėn,

Nors ir bijau nukristi.

LIUCIFERIS

Būk ramus

Ir pasikliauk manim: aš čia valdovas.

KAINAS

Bet argi pasikliauti tavimi –

Ne nuodėmė?

LIUCIFERIS

Kas tiki – nesuklups,

Kas abejoja – žus. Juk taip byloja

Įsakymas to tariamojo Dievo,

Kuris mane yra apšaukęs velniu

Akivaizdoje angelų, – o jie,

Lyg aidas šitą žodį pasigavę,

Jį skleidžia tarp niekingų padarų,

Nesugebančių pakylėt aukščiau

Smulkių ir vergiškų jausmelių savo,

Įpratusių aklai ir girt, ir peikt

Vien tai, ką jiems įsako šeimininkas.

Bet man nereikia to, aš ne toksai!

Už savo mažo, siauro pasaulėlio

Tu daug kitų pasaulių pamatysi

Ir net nebūsi pasmerktas kančioms,

Jei būgštauti arba dvejot pradėsi.

Ateis tokia diena, kada žmogus

Laisvai sau vaikščios vandenų paviršium

Ir pasakys kitam: „Tikėk ir ženki“, –

Ir per putotas keteras bangų

Anas lengvai žingsniuos. Aš nesakau:

„Tikėk manim – ir būsi išganytas“.

Ne, tu kaip lygus lėk šalia manęs

Per neaprėpiamas dangaus platybes,

Idant galėtum savo akimis

Regėti gyvą metraštį senų

Ir esamų, ir būsimų pasaulių.

KAINAS

Kas tu bebūtum – demonas ar dievas,

Sakyk: ten mūsų žemė?

LIUCIFERIS

Negi tu

Neatpažįsti žemės, iš kurios

Sutvertas buvo tavo tėvas?

KAINAS

Kaip!

Tas mėlynas menkutis skritulėlis,

Plevenantis greta ano, mažesnio,

Ir panašus į tą, kurs naktimis

Nuo aukštumos apšviečia mūs pasaulį, –

Nejau tai mūsų rojus? Kur jo sienos, Sargybiniai?

LIUCIFERIS

Parodyk rojaus vietą.

KAINAS

Aš negaliu! Mes lekiame pirmyn

Greičiau už saulės spindulius, ir žemė

Tolydžio vis mažėja… Apie ją

Tarytum švyti ratilas ugninis –

Toks, kokį pastebėdavau prie rojaus

Aplink pačias galingąsias žvaigždes.

Mes jau toli nuskridome – ir aš

Matau, kaip skęsta du šviesos taškeliai

Žvaigždžių nesuskaičiuojamų tvane.

LIUCIFERIS

O ką tu pasakytum sužinojęs,

Jog esama pasaulių didesnių

Už jūsų žemę, kad yra esybių,

Kur kas tobulesnių negu žmogus,

Kad jųjų skaičius praneša gerokai

Niekingą jūsų padermę, kad jie

Apdovanoti širdžia ir jausmais,

Kad jie gyvena, sielojasi, kenčia

Ir kad nė vienas neišvengs mirties?

KAINAS

Be abejo, didžiuočiaus sugebėjęs

Tatai suvokti savo mintimi.

LIUCIFERIS

O jei laki mintis yra nelaisvėj

Rambaus ir nevalyvo jūsų kūno,

Jeigu jinai, žinodama tiek daug

Ir trokšdama kaskart daugiau pažinti,

Vergauja nešvankiausiems geiduliams,

Jei jos patsai didžiausias malonumas

Tėra gėdinga ir šlykšti apgaulė,

Išsunkianti visas jėgas vien tam,

Kad gyvastį galėtumėt suteikti

Šimtams naujų būtybių trumpaamžių,

Iš anksto pasmerktų kentėt ir mirt…

KAINAS

Ką apie mirtį aš žinau? Tik tiek,

Kad ji – baisi, kad ji – kiekvieno mūsų

Siaubinga, apgailėtina dalia:

Bent šitaip nuolat sako man tėvai,

Kuriems aš privalau dėkingas būti

Už mirtį ir už gyvastį kartu.

Bet, demone, jei tai tiesa (o man

Skausmingas nujautimas nemeluoja!), –

Gyvent ilgiau nė mirksnio aš nenoriu!

Juk veisti gyvus padarus, idant

Jie daugel metų iš eilės kamuotųs

Ir žūtų pagaliau, – yra tas pat,

Kaip sėt pasauly žudynes ir mirtį.

LIUCIFERIS

Suprask, ne visas mirsi tu: dalelė

Liks ir toliau gyva.

KAINAS

Kaip sykis tai

Kūrėjas nuslėpė nuo mano tėvo,

Išvydamas iš rojaus jį ir kaktą

Paženklindamas ženklu prapulties.

Težūsta visa, kas many mirtinga,

Ir tegu tvyro tai, kas jungia žmogų

Su angelu.

LIUCIFERIS

Aš angelas taip pat.

Tu nori būti toks kaip aš?

KAINAS

Bet kas tu?

Man tu parodei tokius dalykus,

Jog aš lenkiuosi prieš galybę tavo,

Nes savo akimis dabar matau –

Ji stelbia mano žemišką galybę,

Nors visgi mano lūkesčių drąsių

Ir potroškių patenkint neįstengia.

LIUCIFERIS

O kas gi tai per potroškiai didingi,

Kurie žeme ropoja taip kukliai

Sykiu su kirminais?

KAINAS

Kas tu per vienas,

Kad taip labai puikuoji ir nešies

Gamtos ir amžinybės valdovu,

Bet vis dėlto atrodai nusiminęs?

LIUCIFERIS

Aš toks, koksai atrodau. Atsakyk:

Ar tu norėtum nemirtingas būti?

KAINAS

Tu tvirtinai, jog būsiu nemirtingas –

Vis vien, ar aš norėsiu to ar ne.

Man tai yra naujiena; bet jei taip, –

Leisk būsimą nemirtingumą savo

Patirti šiandien.

LIUCIFERIS

Tu patyrei jį

Tada, kai dar manęs nepažinojai.

KAINAS

Kuriuo būdu?

LIUCIFERIS

Kentėdamas.

KAINAS

Nejau

Ir mūsų kančios truks per amžius?

LIUCIFERIS

Spręsi

Tu pats ir tavo sūnūs – mes visi.

Bet pažiūrėk, koksai didingas vaizdas!

KAINAS

Pasauli įstabus! Ir jūs, pulkai

Kaskart naujų, vis puikesnių žvaigždžių!

Sakykit, kas jūs esate? Kas toji

Žydra, beribė oro dykuma,

Kur skrendat jūs lyg lapai rudeniniai

Ties rojaus upių vandenais giedrais?

Ar jūsų kelias aiškiai nužymėtas?

Arba galbūt, laisvai ir sumišai,

Apsvaigusios nuo savo amžinumo,

Jūs lekiate į tolį begalinį,

Apie kurį baisu net pagalvot?..

O Viešpatie! O viešpačiai! Vis tiek kas!

Gėriuos jumis ir jūsų kūriniais,

Kiekvieno jūsų poreiškio gražybe!

Tarsi atomui liepkit man numirt

(Jei tik atomai miršta!) – arba leiskit

Man perprast jūsų išmintį ir galią!

Nors dulkė aš, bet savo mintimi

Apglėbiu tai, ką regi mano akys…

O demone, gyvybę man atimk –

Ar iš arčiau duok viską pamatyti!

LIUCIFERIS

Pakankamai arti tu. Atsigręžk.

Pasižiūrėk į žemę.

KAINAS

Kurgi ji?

Regiu tik begales žvaigždžių aplinkui.

LIUCIFERIS

Čionai pažvelk.

KAINAS

Aš nieko nematau.

LIUCIFERIS

Štai – ji dar spingsi.

KAINAS

Kur? Tenai?

LIUCIFERIS

Taip, ten.

KAINAS

Negali būti! Prieblandoj vakarėj

Tarp girių ar ūksmingam paupy

Aš ugnines matydavau muses

Ir žibančius vabaliukus: man rodos,

Kad jie švytėdavo ryškiau kaip žemė,

Kuri maitina juos.

LIUCIFERIS

Dabar tau teko

Matyt ir spindinčius vabaliukus,

Ir spindinčius pasaulius. Ką gi tu

Galėtum apie juos man pasakyti?

KAINAS

Jog tie ir tie – savaip yra žavingi,

Jog skrydį šios planetos nemarios,

Kaip ir plevenimą auksinės musės,

Vairuoja kažin kas; jog net naktis

Jiems ne pati šį grožį teikia.

LIUCIFERIS

Kas gi?

KAINAS

Atsakymo aš laukiu iš tavęs.

LIUCIFERIS

Turėtumei drąsos pasižiūrėti?..

KAINAS

Į ką? Tu neparodei nieko tokio,

Kad išgąstis smalsumą nugalėtų.

LIUCIFERIS

Gerai! Ką tu norėtumei regėt:

Mirtingus padarus ar nemirtingus?

KAINAS

Beje, kas gyvas padaras yra?

LIUCIFERIS

Dviejų pradų skirtingų derinys.

Kas domina tave?

KAINAS

Tai, ką matau.

LIUCIFERIS

O kas pirma labiausiai traukė širdį?

KAINAS

Tai, ko nesu aš niekuomet regėjęs

Ir neregėsiu: paslaptys mirties.

LIUCIFERIS

Aš tau parodžiau tuos, kurie nemiršta;

Gal mirusius norėtum pamatyt?

KAINAS

Norėčiau.

LIUCIFERIS

Tąsyk neškit mus pirmyn,

Sparnai galingi!

KAINAS

Kaip mes orą skrodžiam!

Žvaigždynai traukiasi ir blėsta… Žeme!

O, kur tu, žeme? Duok į ją pažvelgti:

Aš – jos sūnus.

LIUCIFERIS

Ji dingo iš akių.

Visatos erdvėje – jinai mažesnė

Negu kad tu prieš ją. Bet nemanyk,

Jog pasiseks nuo jos tau atsiplėšti, –

Ne, tu pas ją sugrįši dar. Jinai

Sudaro dalį mūs nemirtingumo.

KAINAS

Kur tu dabar keliauti ketini?

LIUCIFERIS

Į viešpatiją žuvusių pasaulių,

Kurių skeveldra – žemė.

KAINAS

Tad išeina,

Kad ji sena?

LIUCIFERIS

Kaip ir pati gyvybė;

O juk gyvybės būta prieš tave

Ir prieš mane, ir pagaliau prieš tuos,

Kurie net mudu su tavim pranoksta.

Daug kas gyvens be galo; o ne vienas,

Kurs dedasi bepradis, – iš tiesų

Turėjo tokią pat niekingą pradžią

Kaip tu. Galingi žūsta – ir vietas

Užleidžia menkaverčiams padarams,

Kuriuos sunku yra įsivaizduoti.

Tiktai erdvė ir laikas nesikeičia, –

Nors, antra vertus, besikeisdami

Težūsta trapūs žemės sutvėrimai…

Tu – žemės dulkė ir dėl to galėsi

Suprasti ir regėti vien tatai,

Kas žemės pagimdyta.

KAINAS

Kaip! Tik tiek?

Nepabijosiu nieko…

LIUCIFERIS

Tad pirmyn!

KAINAS

Kaip greitai blėsta žvaigždės! Prieš minutę

Man iš arti atrodė kai kurios

Didžiulės lyg pasauliai…

LIUCIFERIS

Tai iš tikro –

Pasauliai.

KAINAS

Rojus ten yra taip pat?

LIUCIFERIS

Galbūt.

KAINAS

O žmonės?

LIUCIFERIS

Gal yra ir žmonės,

Ar padarai, pranašesni už juos.

KAINAS

Ir angys?

LIUCIFERIS

Jeigu esama žmonių,

Vadinasi, šliužų taip pat netrūksta,

Nors kojomis jie vaikščioja dažnai.

KAINAS

Labiau vis tolsta žvaigždės… Kur mes lekiam?

LIUCIFERIS

Į praeities šešėlių nebylių

Ir ateities miglotos karalystę.

KAINAS

Tirštėja tamsuma. Išnyko žvaigždės.

LIUCIFERIS

Bet tu matai vis viena.

KAINAS

Kaip klaiku!

Nei saulės, nei mėnulio… Nei ugnelės…

Nakties bežvaigždės drumzlinoj mėlynėj

Gigantiški sustingę gurvoliai

Pro ūkaną paraudusią dūluoja,

Bet nepanašūs jie į tuos pasaulius,

Kurie lig šiolei švietė mums kely

Ir buvo, rodos, kupini gyvybės:

Tenai net pro užslinkusias miglas

Aš veikiai įžiūrėdavau viršūnes

Aukštų kalnų, gilias lomas ir klonius

Ir milžiniškus plotus vandenų;

Iš jųjų tryško žiežirbos; aplinkui

Žėravo dideli ugnies žiedai,

Ir spinduliavo šalimais mėnuliai,

Primindami brangiosios žemės veidą.

O šičia viskas taip gūdu, nyku…

LIUCIFERIS

Bet aišku. Tu regėti troškai mirtį

Ir mirusius?

KAINAS

Kadangi apie juos

Girdėjau aš, ir nuodėmė Adomo

Yra pasmerkus mus visus myriop, –

Man dirstelėt norėtųsi šiandieną

Į tai, ką aš anksčiau arba vėliau

Turėsiu pamatyti būtinai.

LIUCIFERIS

Veizdėk!

KAINAS

Visur tamsa…

LIUCIFERIS

Ji bus per amžius;

Bet mes atidarysim jos vartus.

KAINAS

Garai didžiuliais verčias grumulais…

Iš kur jie?

LIUCIFERIS

Ženk pirmyn.

KAINAS

Ar aš sugrįšiu?

LIUCIFERIS

Be abejonės. Kas gi, jei ne tu

Ir jei ne tavo giminė pripildys

Dar pustuštę kol kas mirties buveinę?

KAINAS

Iš lėto sklaistos debesys tiršti

Ir mus apsiaučia kamuoliais gauruotais.

LIUCIFERIS

Įeik.

KAINAS

O tu?

LIUCIFERIS

Nebūgštauk. Be manęs

Nebūtumei patekęs niekados

Vaiduoklių karalystėn. Tad į priekį!

 

Abudu pradingsta tarp debesų

 

II SCENA

Pragaras.

Pasirodo Liuciferis ir Kainas

 

KAINAS

Kokie nejaukūs, tylūs, rūškani

Atrodo man bekraščiai šie pasauliai!

Ir apgyventi jie kur kas tirščiau

Negu anie apvalūs milžinai,

Kurių tiek daug ten, aukštumoj, švytruoja,

Jog aš pradžioj juos palaikiau ne masėm,

O spindinčiais gyventojais dangaus –

Ir tik paskui, kada arčiau priskirdęs

Gerai įsižiūrėjau, – supratau,

Jog tai erdvėj degą bedvasiai kūnai,

Maitintojai šimtų gyvų būtybių.

Bet čia – taip debesinga ir tamsu

Tarytum naktį…

LIUCIFERIS

Šičia viešpatauja Mirtis.

Tu ją norėtum pamatyt?

KAINAS

Ką aš galėčiau atsakyti tau,

Jos nepažindamas? Bet jeigu tiesą

Man pasakoja tėvas apie ją, –

Tai ji… O Dieve! Pagalvot šiurpu…

Prakeikiu tą, kurs davė man gyvybę,

Tačiau surišo ją su mirtimi,

Betykančia kaltam ir nekaltam

Atimti menką dovaną gyvybės.

LIUCIFERIS

Kodėl tu šitaip keiki savo tėvą?

KAINAS

Todėl, kad gyvastį suteikęs man

Ir uždraustojo vaisiaus paragavęs,

Jisai ir man užtraukė prakeikimą.

LIUCIFERIS

Taip, judu saisto bendras prakeikimas.

Bet kaipgi tavo broliai ir vaikai?..

KAINAS

Priims jie prakeikimą iš manęs,

Iš savojo gimdytojo ir brolio.

Tai, ką patsai gavau, paliksiu jiems!

O tu, niūri, beribe karalyste

Sklidžių šešėlių, šmėklų milžinų,

Čionai ryškių, ten dunksančių miglotai,

Bet visada tokių liūdnų, didingų!

Kas tu esi? Gyvybė ar mirtis?

LIUCIFERIS

Jinai – drauge ir tas, ir tas.

KAINAS

O kas gi

Yra mirtis?

LIUCIFERIS

Ar jūsų sutvėrėjas

Jums nepasakė, kad mirtis – tai naujas Gyvenimas?

KAINAS

Tuo tarpu mes iš jo

Tesužinojom tiek, kad mirs visi.

LIUCIFERIS

Gal jis šią paslaptį atskleisti teiksis?

KAINAS

Geidžiu sulaukti tos dienos laimingos.

LIUCIFERIS

O, iš tiesų, laiminga bus diena,

Kai po kančių baisiausių paaiškės

Negimusių būtybių milijardams,

Kad jos iš anksto pasmerktos yra

Gyventi kančiose.

KAINAS

Kokie didingi

Šešėliai skraidžioja aplink mane!

Kas jie tokie? Jie taip mažai panašūs

Į tas dvasias, kurias mačiau nesyk

Ties vartais mūsų prarastojo rojaus;

Jie skiriasi taip pat nuo žmonių,

Nuo mano tėvo, nuo sesers, nuo brolio

Ir nuo vaikų, ir nuo manęs paties,

Bet vis dėlto ne angelai atrodo,

Nors išvaizda oria, grožiu, jėga

Mirtinguosius pralenkia. Man neteko

Mįslingesnių regėti sutvėrimų:

Neturi jie šešių sparnų serafo,

Tačiau iš savo povyzos ir gymio

Neprimena žmogaus arba žvėries

Ar šiaip kurio nors kito gyvo daikto;

Jų žavesys ir jų didi stiprybė –

Kaip tobuliausių žemės padarų,

Bet jie tokie keisti, jog abejoju,

Ar galima laikyti juos gyvais.

LIUCIFERIS

O jie gyveno.

KAINAS

Kur?

LIUCIFERIS

Ten pat, kur tu.

KAINAS

Kada?

LIUCIFERIS

Tuomet, kai vaikščiojo pasauly,

Kurį tu vadini žeme.

KAINAS

Tačiau

Adomas tam pasauly buvo pirmas.

LIUCIFERIS

O taip, iš jūsų pirmas, bet tarp jų

Jis nepajėgtų būt net paskutinis.

KAINAS

O kas yra jie?

LIUCIFERIS

Tai, kuo būsi pats.

KAINAS

O buvo kas?

LIUCIFERIS

Gyvi, protingi, guvūs,

Prakilnūs ir garbingi padarai,

Tiek pat pranašesni už tavo tėvą

(Kai dar jisai gyveno dausose),

Kiek tavo išsigimę palikuonys

Po šešiasdešimt tūkstančių kartų

Bus menkesni negu vaikai Adomo:

Jų padermės gležnumo pavyzdys –

Tu pats.

KAINAS

Deja!.. Nejaugi žuvo jie?

LIUCIFERIS

Taip, jie visi apleido savo žemę,

Kaip tu apleisi savąją.

KAINAS

Tačiau

Jų žemė buvo mano žemė.

LIUCIFERIS

Aišku.

KAINAS

Bet ji pasikeitė. Tokiems galiūnams

Joje per ankšta būtų.

LIUCIFERIS

Kitąsyk

Ji buvo daug puikesnė.

KAINAS

Tad kodėl

Jinai sunyko?

LIUCIFERIS

Pasiklauski tą,

Kuris ją sunaikino.

KAINAS

Kaipgi jis

Padarė tai?

LIUCIFERIS

Smūgiu negailestingu

Sutriuškino jis viską – ir tada

Iš stichijų aprimusių chaoso (Chaosas – visiška netvarka; senovės graikų mitologijoje – pirminė beformė medžiaga)

Pasaulis naujas gimė pamažu.

Gyvenime tokių dalykų reta,

Bet amžinatvėj – tiek ir tiek. – Pažvelk

Į praeities paveikslą.

KAINAS

Jis baisus!

LIUCIFERIS

Bet užtatai teisingas. Pažiūrėk

Į tuos šešėlius: jie kadais alsavo

Kaip tu dabar.

KAINAS

Ir aš prilygsiu jiems?

LIUCIFERIS

Tegul atsako į tatai kūrėjas.

Parodžiau tau, kuo pirmtakai tavieji

Pavirto; kas jie buvo kitados –

Tu tik gali neaiškiai numanyti,

Kiek leidžia tavo nuovoka silpna

Ir prado nemirtingojo krislelis,

Glūdįs prote ir užmojy žmogaus.

Jus vienija su jais gyvybės gėris,

Kurio jie nebeteko, ir mirtis,

Kurios tu neišvengsi; visa kita

Tave labiausiai sieja su šliužais,

Savaime atsiradusiais dumble

Ir šukėse nugrimzdusio pasaulio,

Kurio blyški skeveldra – jūsų žemė,

Tasai paikybės rojus, tas tamsus

Apakėlių juokingų knibždėlynas,

Bijąs šviesos labiau negu nuodų.

Įsidėmėk gerai, kuo tapo šiandien

Ir kaip anksčiau atrodė šie gigantai.

O gal tau nusibodo jau? Tuomet

Sugrįžk prie savo darbo, kaski žemę:

Tave nunešiu veikiai atgalios.

KAINAS

Aš liksiu čia.

LIUCIFERIS

Ilgam?

KAINAS

Visiems laikams.

Jei šičia vėl man lemta atsidurti,

Verčiau nė nesijudinsiu. Be to,

Man žemė nusibodo… Leisk pabūti

Šešėlių viešpatijoj.

LIUCIFERIS

Nevalia.

Vaiduoklių karalystė – tai tikrovė;

Kas jų pasauly prieglobos sau ieško,

Tas turi žengti pro mirties vartus –

Taip lygiai, kaip ir jie yra įžengę.

KAINAS

Pro kokius gi vartus įėjom mes?

LIUCIFERIS

Pro mano! Apsuptas bežadžių šmėklų,

Tu gyvas, nes kvėpuoji manimi.

Bet tau reikės sugrįžt savon planeton;

Tad nesvajoki likti čia, pakolei

Neišmušė tavoji valanda.

KAINAS

O jiems ar teks išvysti vėlei žemę?

LIUCIFERIS

Jų žemė dingo amžinai… Jos veidą

Taip pakeitė audringi gaivalai,

Kad nieks neras pažįstamo sklypelio

Ant jos suakmenėjusios plutos.

O, kokio nuostabaus pasaulio būta!

KAINAS

Jis ir dabar užtektinai puikus.

Ant žemės nerūgoju aš nė kiek,

Nors priverstas esu ją kasinėti;

Aš piktinuos vien tuo, kad privalau

Už jos kiekvieną duodamą gėrybę

Mokėti savo prakaitu, kad niekaip

Aš negaliu pasotinti savy

Tiesos nenumalšinamo troškimo,

Kad nuolatos drebėti aš turiu

Prieš mirtį ir gyvenimą.

LIUCIFERIS

Matai,

Kas iš pasaulio tavojo beliko?

Deja, tau net sunku įsivaizduot,

Koks buvo jis anksčiau.

KAINAS

O kas tokie

Ten stūkso? Tie gremėzdai nepaslankūs –

Gal patys atšiauriausi iš visų:

Jie primena man žvėris laukinius,

Nakčia tarp girių staugiančius siaubingai,

Tik šitie dešimt kartų klaikesni…

Jie žymiai aukštesni už rojaus sienas,

Liepsnojančios jų akys žaižaruoja

Tartum kerubų rankose kardai,

Ir lyg kamienai medžių apgenėtų

Didžiulės iltys kyšo iš nasrų.

Kas buvo kitą kartą jie?

LIUCIFERIS

Tas pat,

Kas ten, pas jus, mamutai. Aibių aibės

Tokių esybių guli žemėj.

KAINAS

Argi

Jų visiškai nebėr daugiau?

LIUCIFERIS

Nebėr.

Jei jūsų gležnakūnė padermė

Su šitokiais siaubūnais susiremtų,

Jinai sugniužtų beregint – ir tuo

Išsyk paverstų niekais prakeikimą,

Kuris ją slegia.

KAINAS

Kam gi mums kovoti?

LIUCIFERIS

Tu užmiršai, ką pranašavo jums

Tasai, kuris išvarė jus iš rojaus:

„Kova prieš viską ir mirtis visiems,

Visur dejonės, sielvartai ir ligos“.

Tokie yra užginto medžio vaisiai.

KAINAS

Tačiau už ką gi mirti pasmerkti

Ir žvėrys?

LIUCIFERIS

Jūsų Dievas juk pasakė,

Kad tyčiomis sutvėrė juos žmonėms,

O žmones – sau. Nejaugi trokšti tu,

Kad jų likimas būtų laimingesnis

Už jūsų? Jei ne nuodėmė Adomo, –

Puikiausiai sau gyvuotų jie visi.

KAINAS

Kaip gaila! Vargšai! Panašiai kaip mes,

Nė rojaus obuolio neparagavę,

Kurs davė mirtį vietoj pažinimo,

Už mano tėvo kaltę kenčia jie.

Tai melo medis! Mes nežinom nieko.

Jisai žadėjo duoti mums už mirtį

Žinojimą. Bet ką mes žinom? Ką?

LIUCIFERIS

Galbūt kaipsyk žinojimo viršūnėn

Mirtis ir veda: iš visų dalykų

Neabejotina yra tik ji;

Vadinasi, jinai geriausias kelias

Į tikrą pažinimą. Aš manau,

Jog uždraustasis medis nemelavo,

Nors lėmė pražūtį.

KAINAS

Kaip čia niauru!

Žvelgiu aplinkui – ir stebiuos.

LIUCIFERIS

Tuo tarpu

Dar neatėjo tavo valanda.

Materija negali iki galo

Suprasti dvasios. Džiaukis bent patyręs,

Jog esama pasaulių ir tokių.

KAINAS

Mes ir pirma žinojom apie mirtį.

LIUCIFERIS

Bet nenumanėt, kas yra už  jos.

KAINAS

Man ir dabar tatai nepaaiškėjo.

LIUCIFERIS

Tu įsitikinai, jog už ribų

Tavos būties yra būtis kitokia.

Šį rytą tu dar nežinojai to.

KAINAS

Bet šičia taip tamsu ir slėpininga…

LIUCIFERIS

Palauk: praskaidrins viską ateitis.

KAINAS

O kas gi šita spindinti prieš mus

Glotni, neišmatuojama mėlynė,

Kurią su rojaus upės vandenais,

Srovenančiais pro manąją buveinę,

Palyginti galėčiau, jei ne ši

Stebėtina bekraštė platuma,

Ne ši erdvė, žydresnė už padangę?

LIUCIFERIS

Ta vaiski plynė – jūsų okeanų

Pirmavaizdis didingas; jo krantuos

Apsigyventi tavo ainiams lemta.

KAINAS

Tai ištisa beribė saulės jūra!

Kas per baidyklės keistos žaidžia ten

Jos tviskančiam paviršiuj?

LIUCIFERIS

Prieš tave Leviatanų (Leviatanas – biblinė pabaisa, milžiniškas jūrų slibinas) šmėklos.

KAINAS

O tasai

Kraupus žaltys su permirkusiais karčiais,

Iškėlęs savo galvą iš bedugnės

Už aukštą kedrą dešimtsyk aukščiau, –

Tas milžinas, kuris lengvai turbūt

Apjuostų savo kūnu šiuos pasaulius, –

Ar jis ne vienas tų, kur dausose

Atokaitoje šildės po medžiu?

LIUCIFERIS

Ieva geriausiai žino, kaip atrodė

Jos gundytojas.

KAINAS

Šis – per daug siaubingas.

Anas turėjo patrauklesnis būt.

LIUCIFERIS

Tau jo matyt neteko niekuomet?

KAINAS

Esu regėjęs daug roplių visokių,

Bet to, kurs mano motinai įpiršo

Lemtingą vaisių, niekad nemačiau.

LIUCIFERIS

O tėvas?

KAINAS

Irgi ne: anas žaltys

Per motiną Adomą suviliojo.

LIUCIFERIS

Lengvatiki! Kai išmone nauja

Tave ar tavo sūnus gundys žmonos,

Žinok, kad tas jų lūpomis byloja,

Kurs jau yra sugundęs jas pačias.

KAINAS

Po laiko tavo įspėjimai! Kuo gi

Dar gali gundyt moterį žalčiai?

LIUCIFERIS

Ir moterims, ir vyrams atsiras

Abipusių pagundų. Tavo sūnūs

Tegul tatai įsideda galvon!

Tau nuoširdžiai aš patariu kaip draugas,

Nepaisydamas savo net naudos;

Tikriausiai tu manęs nepaklausysi…

Et, menkas nuostolis.

KAINAS

Nesuprantu,

Ką reiškia šitie žodžiai.

LIUCIFERIS

Juo geriau!

Abudu jūs – tu ir pasaulis tavo –

Dar visiškai jauni. Juk tu kenti,

Jautiesi prasikaltęs, argi ne?

KAINAS

Sunku man spręsti, kuo aš nusidėjau;

Bet sielvarto patyriau nemažai.

LIUCIFERIS

Sūnau pirmasis pirmgimio žmogaus!

Taip, tu iš tikro blogas, nuodėmingas,

Taip, tu kamuojiesi be atvangos,

Bet šitie tavo negandai visi,

Palyginti su tuo, kas tau dar skirta,

Yra dangaus palaima – panašiai,

Kaip tie skausmai, kuriuos patirsi greitai,

Atrodys rojaus pasaka prieš tat,

Ką palikuonys tavo gaus pakelti,

Lyg dulkės besidaugindami nuolat…

Bet laikas grįžti žemėn.

KAINAS

Ar čionai

Tu vien tik tam atsitempei mane?

LIUCIFERIS

Argi ne tu geidei pažinti tiesą?

KAINAS

Per ją tikėjaus laimėn rasti kelią.

LIUCIFERIS

Jei jūsų laimė glūdi tiesoje, –

Tai tu esi laimingas jau.

KAINAS

Ne veltui

Griežtai įsakė mano tėvui Viešpats

Nelemto medžio sergėtis.

LIUCIFERIS

Verčiau

Jis visiškai nebūtų jo sodinęs!

Juk blogio nepažinti – anaiptol

Nereiškia apsisaugoti nuo blogio,

Kurio apstu visur.

KAINAS

Negali būt!

Aš trokštu gero.

LIUCIFERIS

Kas netrokšta jo?

Kas myli blogį vien už jo kartybę?

Tikriausiai – niekas. Blogis – štai kur raktas,

Štai kur esmė būties ir nebūties.

KAINAS

O tie pasauliai, šviečiantys taip skaidriai,

Kuriuos regėjom prieš įžengdami

Į ūkanotą šmėklų karalystę, –

Be abejonės, nepažįsta blogio:

Per daug jie gražūs.

LIUCIFERIS

Tu gi juos matei

Tiktai iš tolo.

KAINAS

Nuotolis tegali

Sumažinti gražybę: iš arti

Jie šimtą kartų puikesni.

LIUCIFERIS

Prieik

Prie žavingiausio žemės sutvėrimo

Ir spręsk, ar jis ko vertas.

KAINAS

Tikras grožis

Man dvigubai mielesnis iš arčiau.

LIUCIFERIS

Akių ir dvasios monai! Pasakyk,

Kas iš arti labiau negu iš tolo

Patinka tau.

KAINAS

Ada, sesuo manoji.

Nakties padangių mėlyna gelmė,

Visi žvaigždynai ir šviesa mėnulio,

Plevenančio nebyliai kaip dvasia,

Ir pasakiški sutemų šešėliai,

Ir spindulinga rytmečio žara,

Ir dyvina saulėlydžio pašvaistė,

Kai, gęstančios gedėdamas dienos,

Nenorom saldžias ašaras aš lieju

Ir palengva į vakarų dausas

Su debesiais drauge skrendu svajonėm…

Miškų unksmė ir lapų žaluma,

Ir chorai paukščių, garbinančių meilę, –

Švelni giesmė jų su kerubų himnais

Iš vieno plaukia oru tuo metu,

Kai leidžias tamsuma ant rojaus sienų, –

Ką reiškia visa tai prieš Ados veidą?

Nuo žemės ir dangaus akis nukreipęs,

Gėriuosi ja.

LIUCIFERIS

Tikiu, jinai žavi,

Žavi kaip pirmas meilės kūrinys,

Kaip atžala jaunosios jūsų žemės, –

Bet vis dėlto jos grožis – tik apgaulė.

KAINAS

Tu taip kalbi, nes tu ne brolis jai.

LIUCIFERIS

Žmogau! Kiekvieną, kurs yra belaikis,

Laikau aš savo broliu.

KAINAS

Tąsyk tau

Nėra prasmės draugauti su manim.

LIUCIFERIS

Kažin, ar tu manęs nepasigesi.

Bet jei tokia būtybė nuostabi

Priklauso tau, – dėl ko tu nelaimingas?

KAINAS

Kodėl aš gyvenu? Kodėl tu pats,

Kodėl visi pasauly nelaimingi,

Neišskiriant nė to, kuris sutvėrė

Tiek bėdžių! Menkas džiaugsmas kurt vien

tam,

Kad būtų ką naikinti… Pasak tėvo,

Jis – visagalis. Jeigu geras jis,

Dėl ko tuomet piktybė taip keroja?

Adomas sako, kad jinai – tik kelias

Į gėrį… Štai paaiškinimas jo!

Bet kas gi tai per gėris, kurio šaknys –

Piktybėje? Mačiau aš, kaip ėriuką

Angis įgylė: vargšas avinėlis

Apsiputojęs krito žemėn tuoj,

O motina jo blaškėsi šalia

Ir gailiai bliovė… Tąsyk mano tėvas

Kažin kokių žolių jam prie žaizdos

Pridėjo – ir mažylis palengva

Atkuto, pažvitrėjo ir, meilingai

Prie motinos pripuolęs, ėmė žįsti,

O ta linksmai, virpėdama visa,

Atgijusį mažylį savo laižė.

„Žiūrėk, sūnau, – Adomas tarė man, –

Kaip iš piktybės gera gimsta“.

LIUCIFERIS

Ką gi

Tu atsakei jam?

KAINAS

Nieko. Juk jisai

Yra man tėvas. Betgi jau tada

Aš pagalvojau, kad geriau būt buvę

Anam ėriukui visiškai išvengti

Gyvatės geluonies negu paskui,

Po šitiek neapsakomų kančių,

Gyvybę savo menką vėl atgauti

Vaistažolių dėka…

LIUCIFERIS

Tu man sakei,

Kad tau mieliausia toji, su kuria

Iš motinos vienos esi tu gimęs,

Kad ji dabar vaikus tavuosius peni.

KAINAS

Teisybė. Kaip gyvenčiau aš be jos?

LIUCIFERIS

Kaip aš.

KAINAS

Nejaugi tu nemyli nieko?

LIUCIFERIS

O argi tavo Dievas myli ką?

KAINAS

Anot Adomo, myli jis visus,

Bet aš nepastebėjau šitos meilės.

LIUCIFERIS

Vadinasi, tu spręsti negali,

Ar myliu aš ką nors ar ne. Tau aiškus

Tik bendras vaizdas, prieš kurį savaime

Lyg sniegas tirpsta smulkesni dalykai.

KAINAS

Lyg sniegas? Ką tai reiškia?

LIUCIFERIS

Būk verčiau

Patenkintas, jog nepažįsti to,

Ką lemta bus patirti tavo ainiams,

Ir džiaukis šiluma dangaus saulėto,

Dar niekuomet nemačiusio žiemos.

KAINAS

Nemyli tu nė vieno sutvėrimo,

Kurs panašus atrodo į tave?

LIUCIFERIS

O tu patsai save ar myli?

KAINAS

Taip,

Bet daug mažiau už tą, kuri man teikia

Gyvenimo varguos užsimiršimą,

Kuri už viską man yra brangesnė,

Nes myliu ją.

LIUCIFERIS

Tu myli ją dėl to,

Kad ji graži kaip rojaus obuolys,

Kuris kadaise Ievą sužavėjo;

Bet grožis jos nuvys – ir tavo meilė

Praeis kaip kiekviena kita aistra…

KAINAS

Kas grožį jos išdildyt gali?

LIUCIFERIS

Laikas.

KAINAS

Bet dienos lekia greit, o mūs tėvai

Kol kas gražumo savo nenustoja,

Nors prie manos sesers ir angelų

Toli gražu prilygti neįstengia.

LIUCIFERIS

Visiems ateis eilė.

KAINAS

Skaudu girdėt!

Bet aš nesugebu įsivaizduoti,

Kad sumažėtų mano meilė Adai.

Ir jeigu nužydės jos žavesys,

Manau, jog tas, kurs jį yra sukūręs,

Turės daugiau prarasti negu aš,

Regėdamas, kaip žūsta šitoks grožis.

LIUCIFERIS

Tu myli tai, kas žus.

Tavęs man gaila.

KAINAS

O man tavęs, nes tu nemyli nieko.

LIUCIFERIS

Ar tavo brolis mielas tavo širdžiai?

KAINAS

Jisai brangus man, – kas čia nuostabaus?

LIUCIFERIS

Jį myli jūsų Dievas ir Adomas.

KAINAS

Ir aš taip pat.

LIUCIFERIS

Pagirtinas dalykas,

Kad tu toksai meilus ir nuolankus.

KAINAS

Aš – nuolankus?

LIUCIFERIS

Nors tu esi vyriausias

Ievos sūnus, bet Abelį ji myli

Labiau už savo pirmgimį.

KAINAS

Žaltys

Jos buvo numylėtinis pirmasis;

Jis – antras iš eilės…

LIUCIFERIS

Bet tavo brolis –

Ir tėvo numylėtinis.

KAINAS

Kas man?

Ar Kainui nevalia mylėti to,

Kurį ir kitas myli?

LIUCIFERIS

Net Jehova,

Dosnus, mielaširdingas jūsų viešpats

Ir šeimininkas uždraustojo rojaus,

Į Abelį su šypsena švelnia

Žiūrėti teikias.

KAINAS

Nemačiau Jehovos

Ir nežinau, ar moka jis šypsot.

LIUCIFERIS

Bet tu matai jo angelus.

KAINAS

Retokai.

LIUCIFERIS

Tačiau tikrų tikriausiai pastebėjai,

Kad angelai globoja tavo brolį

Ir priima maloniai jo aukas.

KAINAS

Na, ir tegul! Kam visos šitos kalbos?

LIUCIFERIS

Tu juk galvoji apie tai iš seno.

KAINAS

Jei netgi ir galvojau aš kada, –

Tai kam iš naujo žadinti tą mintį…

 

Stabtelia susijaudinęs

 

O, demone! Mes esame dabar

Pasaulyje, priklausančiame tau;

Tad manojo pasaulio neminėki.

Nemaža tu parodei man stebuklų,

Parodei mūsų pirmtakus didžius,

Gyvavusius toj žemėj, iš kurios

Beliko tik mažytė atskalėlė –

Žmonių buveinė; tu parodei man

Švytruojančių planetų milijardus,

Kurių būry taip blausiai blyksi žemė,

Visų jų palydovė amžina;

Tu man parodei gūdžią karalystę

Šešėlių ir mirties, apie kurią

Su tokia baime šneka mano tėvas;

Tu daug parodei man, tačiau ne viską.

Parodyk, kur gyvena pats Jehova.

Kur rojus jo? Kur tavo rojus? Kur?

LIUCIFERIS

Visur.

KAINAS

Nejaugi jūs, kaip kad kiekvienas,

Neturit savo būstinės aiškios?

Žmogus gyvena žemėje antai;

Kitoki padarai – kituos pasauliuos;

Kas džiaugiasi gyvenimo šviesa,

Tas turi savo stichiją; net tie,

Kurie nebealsuoja mūsų oru,

Yra visi, kaip tu man pasakei,

Į jiems paskirtą vietą susispietę.

Vadinasi, ir judu su Jehova

Taip pat kur norint esat įsikūrę.

Ar jūs su juo gyvenate kartu?

LIUCIFERIS

Mes valdome kartu, gyvenam skyrium.

KAINAS

O, kad iš judviejų tebūtų vienas!

Gal stichijų kovojančių audra

Bendrų tikslų akivaizdoj atslūgtų!

Jūs – neaprėpiami, jūs išmintingi, –

Tai ko gi nesutinkat nuolatos?

Ir pagal savo prigimtį ir galią

Jūs broliai esate.

LIUCIFERIS

O argi judu

Su Abelių ne broliai?

KAINAS

Taip, mes esam

Ir būsim broliai. Bet galų gale –

Tai nesvarbu. Jūs, dvasios, nepanašios

Į žmogų. Kaip tad gali Nemirtingas

Kovot su Neaprėpiamu – ir stumti

Pasaulį visą sumaištin klaikion?

Dėl ko gi tos grumtynės?

LIUCIFERIS

Dėl valdžios.

KAINAS

Dėl valdžios.

KAINAS

Tu man sakei, kad judu nemirtingi.

LIUCIFERIS

Tiesa.

KAINAS

O toji mėlyna erdvė…

LIUCIFERIS

Jinai yra beribė.

KAINAS

Negi jūs

Abu neišsitenkate joje,

Kad vaidijatės tarp savęs tolydžio

Ir nevaliojat viešpataut sykiu?

LIUCIFERIS

Joje mes viešpataujame abudu.

KAINAS

Tai kam iš jūsų vienas daro pikta?

LIUCIFERIS

Katras gi būtent?

KAINAS

Tu! Kad ir gali

Padėti žmogui, bet padėt nenori.

LIUCIFERIS

Lai padeda tasai, kurs jus sutvėrė.

Jūs esat jo – ne mano padarai.

KAINAS

Tebūna taip. Bet aš tave prašau

Atvert man jo ar savąją buveinę.

LIUCIFERIS

Galėčiau tau atverti jas abi.

Tačiau ateis diena, kada tu pats

Į vieną jų įžengsi amžių amžiams.

KAINAS

Kodėl dabar neduodi jos išvysti?

LIUCIFERIS

Mirtingas tavo protas vos ne vos

Pajėgia aiškiai perprasti tatai,

Ką tu regėjai čia. O tu veržiesi

Pažinti didžią paslaptį dvilypę,

Tu pamatyt įsigeidei žūtbūt

Dviejų pradų šventoves!.. Žemės dulke!

Besaikę savo drąsą pažabok,

Nes, vieną jų išvydęs, tu pražūsi.

KAINAS

Tegul! Kad tik jas gaučiau pamatyti!

LIUCIFERIS

Jaučiu iš karto kalbant sūnų tos,

Kuri susiviliojo rojaus vaisium!

Kam žūti tau beprasmiškai? Juk tu

Vis vien nepamatysi nieko.

KAINAS

Argi

Mirtis man visko neatskleis?

LIUCIFERIS

Mirtis –

Tiktai pirma pakopa.

KAINAS

Jeigu taip,

Aš pradedu bijoti jos mažiau,

Žinodamas, kad ji nėra betikslė.

LIUCIFERIS

Na, o dabar tau metas grįžti žemėn,

Gyvent ir daugint padermę Adomo:

Gert, valgyt, dirbti, linksmintis, liūdėt,

Drebėti dėl savęs, miegot – ir mirti.

KAINAS

Tai kam gi tu man rodei visa tat?

LIUCIFERIS

Buvai ištroškęs tu pažinti tiesą;

O tai, ką mudu su tavim regėjom,

Byloja tau: pažink patsai save.

KAINAS

Tik viena aš žinau, deja: aš – niekas.

LIUCIFERIS

Štai išvada ieškojimų žmogaus!

Gerai įkalk į galvą ją vaikams:

Juos tai apsaugos nuo kančių daugybės.

KAINAS

Išpuikęs demone! Tu toks valdingas,

Taip įžūliai kalbi, tačiau yra

Kažkas aukštesnis už tave.

LIUCIFERIS

Nėra!

Prisiekiu tau dangum, kurį jis valdo,

Ir pragaro bedugnėm, ir šimtais

Pasaulių, mums priklausančių, – nėra!

Jis mano nugalėtojas – teisybė,

Bet jis ne pranašesnis už mane.

Jį liaupsina visi, tiktai ne aš!

Su juo tebekariauju po šiai dienai

Taip, kaip danguj kadaise kariavau.

Ir požemio tamsybių prarajoj,

Ir viešpatijoj amžių begalinių,

Ir plotuos neapmatomų erdvių –

Visur ir visada su juo kovosiu!

Žvaigždynai, žemė, vandenys drebės,

Kol eis kova didžioji, kol svarstyklės

Pakryps į vieną pusę pagaliau

Ir žus jisai ar jo neapkentėjas!

Bet argi kas įstengtų kada nors

Nemirtingumą mūsų užgesint

Ir mudviejų nesantaiką išdildyt?

Jis įveikė mane – ir užtatai

Piktu vadina priešininką savo.

O jo paties gerumas – kuo jis reiškias?

Jei būtų pasisekę man laimėt,

Piktadarys didžiausias būtų Dievas.

Iš tikro, ką gi davė jis jauniems

Gyventojams niekingo pasaulėlio?

KAINAS

Jo dovanos ir šykščios, ir nemielos.

LIUCIFERIS

Skubėk tad žemėn grįžt – ir iš dangaus

Naujų malonių lauk. Kiekvienas gėris

Yra savaime gėris, blogis – blogis,

Nepriklausydamas nuo valios to,

Kurs teikia šitą blogį arba gėrį.

Už gerą darbą jį geru vadinkit,

Bet neprimeskit jo niekšybių man,

O stenkitės atsekti jų šaltinį;

Jūs turit pasikliauti visados

Gyvenimo patirtimi – ne žodžiais,

Nors ir iš Dievo lūpų sklistų jie.

Jums pažinimo medis dovanojo

Vienintelį vertingą gėrį – protą:

Lai jo nenuslopina niekada

Jokie pikti grasinimai tirono,

Jus verčiančio aklai tikėti tuo,

Kam prieštarauja išmonė ir jausmas.

Galvokite ir būkit ištvermingi!

Jei regimas pasaulis jus apvylė, –

Pasaulį susikurkit savyje

Ir, silpną savo prigimtį užgniaužę,

Pasidarykit dvasios milžinais!

 

Abu pradingsta

 

TREČIAS VEIKSMAS

Žemė; vietovė netoli rojaus, kaip ir pirmame veiksme. Įeina Kainas ir Ada

 

ADA

Cit, Kainai, ženk tyliau!

KAINAS

Gerai. O kas?

ADA

Ant lapų, kiparisų unksmėje,

Enošas mūsų miega.

KAINAS

Kiparisas…

Koks gedulingas medis! Pažiūrėk:

Jisai nelyginant apverkia tą,

Kurį apgaubia jo šešėlis. Šičia

Be reikalo tu sūnų paguldei.

ADA

Čionai tamsu lyg naktį; pro šakas

Nė saulė neįšviečia, – jų pavėsis

Tarytum skirtas saugot mūsų miegui.

KAINAS

Taip, paskutiniam, amžinajam miegui!..

Bet eikime artyn.

 

Prieina prie kūdikio

 

Koks jis gražus!

Veidai jo rausvesni už radastas,

Kuriom aplinkui žemė nubarstyta!

ADA

Kaip dailiai prasivėrusios jo lūpos!

Ne, nebučiuok, truputį palūkėk…

Jį gaila būtų žadinti: netrukus

Jo poilsis dieninis pasibaigs –

Ir pats jisai pabus.

KAINAS

Gerai sakai;

Kol kas susilaikysiu nuo pagundos.

Jis šypsosi miegodamas!.. Miegok,

Šypsokis, jaunas įpėdini žemės,

Kuri bemaž yra vienmetė tavo!

Šypsokis sau, miegodamas ramiai!

Nekaltos ir laimingos tavo dienos.

Užgintojo neparagavęs vaisiaus,

Dar nežinai, kad nuogas tu esi.

Nejaugi teks ir tau pakelti bausmę

Už nuodėmę prakeiktą, nors dėl jos

Nei aš, nei tu nekaltas? Bet tuo tarpu

Miegok saldžiai!.. Įkaito jam veidelis,

Iš po ilgų, vos virpančių blakstienų,

Tamsių kaip kipariso žaluma,

Akių mėlynė juokiasi skaisti…

Jis miega ir sapnuoja… Ką? Dausas?

Sapnuok jas, mano vaike nedalingas!

Jos – tik svaja… Nė vienas iš žmonių

Nebeįžengs į uždraustąjį rojų!

ADA

Brangusis Kainai, nešnabždėk prie vaiko

Liūdnų prisiminimų praeities.

Kokia prasmė gailėtis nuolat rojaus?

Ar mes negalim kito susikurt?

KAINAS

Kame?

ADA

Kame tik nori – kad ir čia.

Su tavimi aš nieko nestokoju,

Nesiilgiu palaimintų dausų.

Ar neturiu aš vyro ir sūnaus,

Ar neturiu aš tėvo, brolio, sesės

Ir motinos Ievos, kuriai ne tik

Už gyvastį privalome dėkot?

KAINAS

Mes jaučiamės dėkingi jai už mirtį,

Neskaitant jau kitų gėrybių…

ADA

Kainai!

Tas pasipūtęs demonas, kuriam

Tave pavykę buvo pavilioti,

Suaitrino tau širdį dar baisiau.

O aš tikėjausi, kad tie stebuklai,

Kuriuos jis tau žadėjo, kad vaizdai

Nūdienių ir senovinių pasaulių,

Apie kuriuos tu pasakojai man,

Maištingą tavo protą nuramins

Ir tavo sielą alkstančią pasotins;

Deja, matau, kad tau jisai padarė

Tik bloga. Vis dėlto aš nepykstu

Ir mintyse net ačiū jam sakau,

Kad jis taip greit tau leido grįžti.

KAINAS

Greitai?

ADA

Nors man labai prailgo šitas laikas,

Tačiau nuo to akimirksnio, kai tu

Mus palikai, praėjo pagal saulę

Tik pora valandų.

KAINAS

O aš žiūrėjau

Į saulę iš arti, mačiau pasaulius,

Kuriems yra ji švietus kitados,

Bet nebešvies daugiau, mačiau ir tokius,

Kur ji nėra įspindus niekuomet:

Man rodės, jog prabėgo daugel metų…

ADA

Dvi valandos tiktai.

KAINAS

Turbūt dvasia

Matuoja laiką pagal tai, ką regi:

Kančias ar laimę, jėgą ar menkystę…

Aš kūrinius būtybių įstabių

Regėjau jų didybėje visoj,

Aš apskridau užgesusius pasaulius

Ir, amžinybei žvelgdamas veidan,

Geidžiau jos begalybėj pasisemti

Bent keletą lašų nemirtingumo.

Dabar silpnumą savo vėl jaučiu;

Dabar aš – niekas: demonas teisus.

ADA

Ne, neteisus! Jehova kitką sako.

KAINAS

Bet jis sutvėrė mus iš žemės dulkių;

Jis amžino gyvenimo džiaugsmais

Ir rojumi vilioja mus, paskum

Į dulkę vėl paverčia… Bet už ką?

ADA

Tu pats žinai: už nuodėmes tėvų.

KAINAS

O kuo gi mes dėti? Jie prasikalto,

Tegu ir miršta.

ADA

Negerai šneki;

Tu prisigaudei šitokių minčių

Iš demono, kuris tave aplankė.

Už motiną ir tėvą aš mielai

Gyvybę atiduočiau!

KAINAS

Aš taip pat,

Jei duoklė ši pasotintų besotį

Ir jeigu šitas miegantis ramiai

Mažytis rausvaveidis padarėlis

Ir jo vaikai, ir palikuonys jų

Mirties ir vargo niekad nežinotų.

ADA

Tokia auka gal reikalinga bus

Išgelbėt visai giminei Adomo.

KAINAS

Mes nesam niekuo nusižengę, – kam gi

Aukotis mums už svetimas kaltes?

Kam man kentėt už tai, kas padaryta

Tuomet, kai aš dar gimęs nebuvau?

Ir kaip galiu aš reikalaut aukos

Už tą bevardę nuodėmę? Nejau

Tiesos troškimas nuodėmei tolygus?

ADA

Deja, tu pats nusidedi dabar:

Kiekvienas tavo žodis – šventvagystė.

KAINAS

Tada palik mane.

ADA

O, niekad, nors

Tave paliktų netgi Dievas, Kainai!

KAINAS

Kas čia?

ADA

Du aukurai: prieš tau ateinant

Juos mūsų brolis Abelis pastatė;

Jis rengias Dievui auką atnašaut

Kartu su tavimi.

KAINAS

O kas jam sakė,

Kad deginsiu drauge su juo aukas,

Kurias jisai kiekvieną dieną neša

Su vergišku nuolankumu ir baime

Tarytum kyšį Viešpačiui?

ADA

Tikrai,

Jis pamaldus.

KAINAS

Man aukuro nereikia,

Nes neturiu aš ko ant jo padėt.

ADA

Žiedai vešliųjų medžių, žemės vaisiai,

Gėlių ankstyvų švelnūs pumpurai

Ir puošnios gėlės – viskas miela Dievui,

Ką iš širdies, su atgaila ir meile

Jo garbei atnašaujam.

KAINAS

Aš tempiau

Prakeiktą savo jungą, kaitroje

Plūkiausi, liejau prakaitą laukuos, –

Ar to dar maža? Kaip meilus aš būsiu,

Kovodamas su stichijom visom

Dėl kąsnio savo duonos kasdieninės?

Už ką dėkingas jausiuosi? Už tai,

Kad dulkė aš, kad šliaužioju tarp dulkių

Ir dulke vėl pavirsiu? Kas aš? Niekas.

Tai kam gi veidmainiauti aš turiu

Ir apsimest patenkintas kančiom?

Už ką, nesuprantu, man atgailauti?

Nebent už tėvo nuodėmę, kurią

Mes esam savo negandais atpirkę

Ir už kurią bus pasmerktos kentėt,

Kentėt be galo – kartos ateities!..

Jis miega, mūsų jaunas pumpurėlis,

Ir nenumano visiškai turbūt,

Kad jis yra jau gemalas daugybės

Naujų gyvybių ir naujų skausmų!

Verčiau pagriebt jį miegantį – ir galvą

Sutriuškinti į uolą, negu leist…

ADA

O Dieve! Mano kūdikio nelieski,

Nelieski savo kūdikio, o Kainai!

KAINAS

Nesibijok! Nė už dangaus žvaigždynus,

Nė už galybę to, kurs valdo juos,

Aš niekuo nesudrumsiu jo sapnų,

Tik tėviškai priėjęs pabučiuosiu.

ADA

Tai kam gi taip grėsmingai tu kalbi?

KAINAS

Aš pasakiau, kad daug geriau numirti

Negu gyvent tokiuos varguos kaip mes

Ir perteikti vaikams ir savo ainiams

Nežinomų dar sielvartų šimtus.

Bet jei tau mano žodžiai rėžia ausį,

Aš pasakysiu tiek: geriau būt buvę

Negimti jam.

ADA

O, nekalbėki taip!

Koks džiaugsmas būti motina – penėt,

Liūliuot ir glamonėt mažylį savo!

Cit!.. Jis tuojau pabus… Sūneli mielas!

 

Prieina prie kūdikio

 

O Kainai, pažiūrėk, koks jis puikus,

Koks kupinas vilties, jėgų ir laimės!

Jis panašus iš gymio į mane

Ir į tave, kai tu ramus esi… –

Tada visi mes būname panašūs,

Teisybė? – Veidas motinos ir tėvo

Atsimuša jų kūdikio veide

Lyg vandeny skaidriam, kai jis ramus, –

Kai tu ramus, brangusis mano Kainai!

Mylėk tad mus ir dėlei mūsų meilės

Patsai save mylėk! Žvelk, kaip jis juokias,

Kaip tiesia jis į mudu rankutes,

Kaip, mėlynas akis plačiai atvėręs,

Džiaugsmu sparnuotas, sveikina tave.

Nepasakoki mums apie kančias!

Galėtų net kerubai nevaisingi

Tau pavydėti šitokio sūnaus!

Tu jį palaimink, Kainai. Nors jisai

Nemoka žodžiais padėkos išreikšti,

Bet jo širdis – tau padėkos pilna.

KAINAS

Jei sugebės palaiminimas mano

Tave apgint nuo prakeiksmo angies, –

Aš laiminu tave, Enošai!

ADA

Amen.

Palaiminimas tėvo – galingesnis

Už žalčio klastą.

KAINAS

Nežinia; vargu.

Tačiau vis viena laiminu aš jį.

ADA

Štai Abelis ateina, mūsų brolis.

KAINAS

Ateina tavo brolis.

 

Įžengia Abelis

 

ABELIS

Sveikas, Kainai.

Tepadeda tau Viešpats!

KAINAS

Labas, broli.

ABELIS

Sesuo man sakė, jog labai toli

Tu su kažkuo nepaprastu klajojai.

Kas jis? Ar mums pažįstama esybė?

Jisai iš tų, kurie yra panašūs

Į tėvą?

KAINAS

Ne.

ABELIS

Tai kam su juo bendraut?

Gal jis pikčiausias Visagalio priešas?

KAINAS

Jisai – žmonių bičiulis. Argi toks

Yra kada nors buvęs Visagalis,

Kaip tu jį vadini?

ABELIS

„Jį vadini?..“

Brolau, tu taip keistai šneki šiandieną

Pakolei atnašausime aukas,

Palik mus, Ada, vienus valandėlę.

ADA

Sudievu, Kainai! Pabučiuok sūnelį;

Linkiu, kad nekaltumas jo širdies

Ir Abelio malda tau sugrąžintų

Tikėjimą ir rimtį!

 

Pasišalina su kūdikiu

 

ABELIS

Kur buvai tu ?

KAINAS

Aš nežinau.

ABELIS

O ką regėjai?

KAINAS

Mirtį,

Nemirtingumą ir visagalybę,

Bekraštį tolį, slėpinius erdvių,

Nūdienių ir senų pasaulių aibes…

Nepaprastų žvaigždžių, mėnulių, saulių

Netylantis, griausmingas sūkurys

Taip pritrenkė, apkurtino mane,

Jog aš kol kas jaučiuos visai bejėgis

Su žmogumi kalbėtis. Pasišalink.

ABELIS

Tau akys žiba įstabia ugnim,

Tau dega veidas įstabia šviesa,

Ir taip mįslingai skamba tavo balsas…

Ką reiškia visa tat?

KAINAS

Tai reiškia… Eik.

Palik mane.

ABELIS

Pradžioj mes pasimelsim

Ir Viešpačiui sudėsime aukas.

KAINAS

Daryk tai vienas, Abeli: tave

Jehova, regis, myli.

ABELIS

Aš tikiuosi,

Kad jis vienodai myli mus abu.

KAINAS

Tave labiau. Bet aš tau nepavydžiu.

Tu paklusnus ir geras Dievo tarnas:

Tad melskis jam, tik be manęs, prašau.

ABELIS

Brolau, nebūčiau vertas aš vadintis

Garbingo mūsų tėvo sūnumi,

Jeigu tavęs negerbčiau kaip jaunesnis

Ir jeigu nepasiūlyčiau aš tau

Prie aukuro užimti pirmą vietą.

KAINAS

Nesiveržiu pirmauti.

ABELIS

Juo liūdniau.

Bet šiandie mano prašymą išpildyk:

Kažkoks nepažabotas kvaitulys

Slapčia yra užvaldęs tavo sielą;

Malda suteiktų tau ramybę.

KAINAS

Ne,

Manęs negali niekas nuraminti…

Aš stichijas aprimusias mačiau, –

Bet nejutau ramybės savo sieloj.

Eik, Abeli, manęs neprievartauk,

Ar leisk man pasišalinti pačiam,

Kad netrukdyčiau švento tavo darbo.

ABELIS

Mes turim savo priedermę atlikti

Kartu. Neprieštarauk.

KAINAS

Aš nusileidžiu.

Kas reikia man daryti?

ABELIS

Pasirink

Sau vieną iš altorių.

KAINAS

Kas man jie?

Velėna ir akmuo… Nurodyk pats.

ABELIS

Ne, pasirink.

KAINAS

Gerai, tiek to.

ABELIS

Va šitas?

Jisai aukštesnis, tau jis ir pritinka

Kaip vyresniam. Paruošk dabar aukas.

KAINAS

O kurgi tavo?

ABELIS

Pažiūrėk, čionai

Riebiausieji pirmagimiai bandos –

Piemens auka širdinga.

KAINAS

Negalėčiau

Aš kaimenėmis savo pasigirt;

Esu aš žemdirbys – ir atnašausiu

Tiktai vaisius, kuriuos man duoda žemė

Už prakaitą ir triūsą.

 

Renka vaisius

 

Štai, pažvelk,

Kokie jie sodrūs, kaip gražiai nunokę.

 

Kainas ir Abelis puošia aukurus ir įkuria juose ugnį

 

ABELIS

Tu, kaip vyresnis, pirmas privalai

Pašlovinti Kūrėją, mielas broli.

KAINAS

Ne, tu pradėk, – aš čia naujokas. Melskis;

Aš stengsiuos tau pritart, kaip išmanau.

ABELIS

(klaupdamas)

O didis Dieve, mūsų sutvėrėjau,

Kuris davei alsavimą gyvybės,

Palaiminai visus mus ir apgynei,

Neleidai žūt už nuodėmes tėvų,

Kuris net savo apmaudą teisingą

Suminkštinai užuojauta romia

Ir toks buvai mums geras ir dosnus,

Jog tavo nepelnytas atlaidumas

Atrodo mums kaip rojaus dovana!

Praamži! Gėrio ir šviesos nešėjau,

Dorybių neišsenkamas šaltini,

Mus saugojąs nuo blogio visokiausio,

Vedąs painiais gyvenimo keliais

Į nepažįstamą, bet kilnų tikslą,

Šventosios tavo valios nužymėtą!

Priimk iš savo tarno nuolankaus,

Iš pirmojo piemens šiame pasauly,

Pirmų bandų pirmagimius pirmuosius,

Priimk šią auką menką ir niekingą

(Niekingą kaip ir viskas prieš tave!),

Kurią kaip ženklą padėkos gilios

Akivaizdoj dangaus tau atnašauju

Ir savo veidą nulenkiu prie žemės,

Pagimdžiusios mane, – šlovė, šlovė tau

Per amžių amžius!

KAINAS

(kalba nesiklaupdamas)

Tu, kuris plačiai

Esi galybe savo pagarsėjęs,

Jehova – žemėj, Dievas – danguje,

Kurio visų vardų ir veikalų

Mirtingam neįmanoma žinoti,

Įrodyk mums, jog geras tu esi

Ir patausok piktadarybes savo!

Jei galime tave palenkt maldom,

Priimki jas iš mūsų; jeigu aukos

Yra mielesnės rūsčiai tavo dvasiai, –

Jų irgi neatstumki! Dvi būtybės

Tau savo dovanas kuklias sudėjo.

Jei mėgsti kraują, – dešinėn pažvelk,

Į šį piemens altorių, iš kurio

Kraujuoti dūmai į padangę kyla

Nuo deginamų pirmgimių bandos.

Gal magina tave sultingi vaisiai,

Kurie, be skausmo ir kančių užgimę,

Lyg puošmena gyva tavų darbų

Džiugiai prieš saulę tviska ant velėnos?

Jei šis nekaltas aukuras labiau

Patinka tau, pažvelk į jį maloniai,

Nes tas, kuris jį šitaip išdabino,

Yra toksai, kokiam ir dera būt

Vienam iš tavo sutvėrimų; nieko

Nenori jis laimėti iš tavęs

Keliaklupsčiaudamas. Jei jis nedoras, –

Nutrenk jį: tu esi juk visagalis,

Ne jam tad galynėtis su tavim!

O jeigu geras jis, – pasigailėk

Ar nugalabyk: viskas tavo valioj;

Tu netgi blogį vadini gėriu,

Ir aš dažnai nesugebu iš karto

Susivaikyt, kame tiesa… Bet man

Netinka būt teisėju Visagalio, –

Aš vykdyti turiu jo liepimus

Taip, kaip esu juos vykdęs ligi šiolei.

 

Abelio altoriuje ugnis įsiplieskia akinančiu liepsnos stulpu ir veržiasi į dangų; tuo pat metu pakilęs viesulas apverčia Kaino aukurą ir išmėto vaisius žemėje

 

ABELIS

(klaupdamas)

O broli, melskis! Dievas tau grūmoja.

KAINAS

Ką tu sakai?

ABELIS

Jisai tavus vaisius

Išbarstė žemėj.

KAINAS

Žemė juos pagimdė,

Tegu tad juos pasiima atgal

Ir dar gausesnį derlių išaugina

Iš jųjų sėklų. Tu labiau kur kas

Jehovai įtikai: žiūrėk, kaip godžiai

Kraujuotą liepsną sugeria dangus!

ABELIS

Ne apie mano atnašą galvok,

O, kolei nevėlu, skubėk sudėti

Naujas aukas.

KAINAS

Man aukurų nereikia!

Jų nepakęsiu…

ABELIS

(atsistodamas)

Kainai, ką darai?

KAINAS

Aš noriu sunaikinti tą nešvankų,

Surūkusį Apvaizdos talkininką,

Skelbėją tavo įkyrių maldų,

Sugriauti noriu tavo aš altorių,

Ėryčių nekaltų krauju užlietą.

ABELIS

(priešindamasis Kainui)

Ne, to nedrįsk – ir šventvagiškų žodžių

Bent neparemk bedieviškais darbais!

Nejudink mano aukuro, nes jį

Palaimino Jehova nemirtingas,

Šią dovaną priėmęs iš manęs.

KAINAS

Palaimino?! Vadinas, jo palaima –

Tai dūmai nuo įsvilusios mėsos,

Garuojantis altoriuj šviežias kraujas,

Gailus bliovimas vargšų gyvulių,

Netekusių brangių jauniklių savo,

Kurių tiek daug numiršta nelemtai

Nuo dievobaimingojo tavo peilio?

Šalin iš kelio! Lai neriogso čia

Tasai gėdingas kruvinas paminklas!

ABELIS

Neliesk altoriaus, Kainai! Atsitrauk!

Tu smurtu nepaglemši jo; bet jeigu

Jisai tau naujai aukai reikalingas,

Tai imkis.

KAINAS

Naujai aukai?! Eik šalin,

Kad vietoj tos aukos netektų man…

ABELIS

Ką pasakei tu?

KAINAS

Leisk ir netrukdyk!

Iš kelio! Tavo Dievas mėgsta kraują, –

Žiūrėk, kad jo negautų jis per daug!

ABELIS

Aš dėlei jojo švento vardo stoju

Tarp Viešpaties altoriaus ir tavęs.

KAINAS

Aš tą velėną vėl nublokšiu žemėn,

Iš kur jinai atėjo. Pasišalink,

Jei tau yra brangi sava gyvybė…

ABELIS

(priešindamasis)

Ne! Dievas man už gyvastį brangesnis!

KAINAS

(griebdamas nuo aukuro nuodėgulį ir smogdamas Abeliui į smilkinį)

Tai neškis ją pas Dievą, jeigu jis

Gyvybės tavo taip ištroškęs.

ABELIS

(krisdamas žemėn)

Kainai!

Ką padarei tu?

KAINAS

Broli!

ABELIS

Didis Dieve!

Priimki savo tarną ir atleisk

Žudikui, nežinojusiam, ką daro.

Paduok man ranką… Ranką duok man, broli,

Ir vargšei Cilai pasakyk…

KAINAS

(atsikvošėdamas)

Duot ranką?..

O, ji visa raudona nuo kažko…

 

Kiek patylėjęs, iš lėto dairosi aplink

 

Kur stoviu aš? Ar vienas čia esu?

Kur Abelis? Kur Kainas? Jis – tai aš?

Negali būti… Broli, atsibusk!

Ko paslikas guli tu ant žolės?

Ne laikas dar miegot… Ko toks išbalęs?

Kas tau yra? Juk tu buvai šį rytą

Žvalus ir linksmas! Abeli! Klausyk,

Gana juokauti! Mano smūgis buvo

Stiprokas, bet nemirtinas… Ak, kam

Tu spyreis prieš mane?.. Tu tik juokauji,

Tu nori tik pagąsdint… Aš trenkiau,

Taip, aš trenkiau – ir viskas… Atsipeikėk.

Atsikvošėk! Bent krustelėk!.. Gerai…

Kvėpuoji tu? Kvėpuok! O Dieve, Dieve!

ABELIS

(vos girdimu balsu)

Kas mini Dievą?

KAINAS

Tavo užmušėjas.

ABELIS

Tegu Aukščiausias jam atleidžia! Kainai,

Tu vargšės mano Cilos nepamiršk, –

Dabar jai vienas brolis bepaliko.

 

Abelis miršta

 

KAINAS

O man?.. Kas liko man? Kur mano brolis?..

Jo akys atsimerkė! Gyvas jis!

Mirtis yra į miegą panaši,

O miegas žmogui sudeda blakstienas…

Štai ir jo lūpos praviros – turbūt

Jisai alsuoja? Ne, jis nealsuoja!..

Širdis, širdis! Reik pažiūrėt: ji plaka?

Ne, negirdėti… Gal tai blogas sapnas?

Galbūt aš atsidūriau kitame,

Baisesniame pasauly?.. Viskas mirga

Ir sukas akyse… Kas čia? Rasa?

 

Perbraukia ranka per kaktą, paskum žiūri į delną

 

O ne, tai kraujas… Mano   kraujas… Brolio

Tai kraujas mudviejų, kurį praliejau.

Tad kam gi man gyvybė, jeigu aš

Ją atėmiau patsai iš savo kūno?

Bet aš nepatikėsiu, kad jis miręs!

Argi tylėjimas yra mirtis?

Ne, jis pabus dar, – aš prie jo budėsiu.

Gyvybė mūsų ne tokia trapi,

Kad taip ūmai sudužtų. Neseniai

Su manimi jisai kalbėjos. Ką gi

Dabar man atsakyti?.. Broli!.. Ne!

Taip šaukiamas, jisai neatsilieps:

Ar gali brolis kelt prieš brolį ranką?

Prabilk, prabilk! Bent vieną gerą žodį

Iš tavo lūpų man išgirsti leisk,

Kad aš nebebijočiau savo balso!

 

Įeina Cila

 

CILA

Girdėjau duslų klyksmą kažkieno.

Kas atsitiko? Kainai, ką veiki

Čionai, prie mano vyro? Jis užsnūdo?

 O Viešpatie, dėl ko jisai taip baisiai

Išblyškęs ir ką reiškia šitas klanas?

Ne, tai ne kraujas! Kaipgi būtų jis

Galėjęs atsirasti? Ir iš kur?

Kas pasidarė, Abeli? Girdi?..

Jis nekvėpuoja, nejuda… Ranka,

Sustingus ir bejausmė kaip akmuo,

Iš mano rankų krinta… Ak, kodėl,

Beširdis Kainai, tu neatskubėjai

Padėti jam? Kodėl jo neapgynei?

Tu būtumei atrėmęs krūtine

Kiekvieną užpuoliką – tu stiprus.

O, kur tu, tėve? Motina! Sesuo!

Greičiau, greičiau! Mirtis pasauly siaučia!

 

Cila išbėga, šaukdama saviškius

 

KAINAS

(vienas)

Mirtis… Ir aš, kurs taip jos nekenčiu,

Jog net mintis mažiausia apie ją

Man nuodijo gyvenimą, pakolei

Savom akim jos nebuvau regėjęs, –

Aš, būtent aš, ją pašaukiau čionai

Ir savo brolį tikrąjį įstūmiau

Į jos ledinį glėbį, tartum ji

Pati nebūtų Abelio suradus…

Dabar tik pabudau aš, – mano protą

Aptemdęs buvo sapnas šiurpulingas;

Bet jis užmigo amžinu miegu!

 

Įeina Adomas, Ieva, Ada ir Cila

 

ADOMAS

Aš atėjau į gailų Cilos šauksmą.

Ką aš regiu? Sūnau! Ar tai tiesa?..

 

Kreipdamasis į Ievą

 

Štai, žmona, darbas moteries ir žalčio!

IEVA

Nepriekaištauk: angies nuodingi dantys

Man tebedrasko širdį ligi šiol.

Sūnau brangiausias! Abeli!.. Jehova!

Už ką tu man jį atėmei? Ieva

Tokios bausmės nebuvo nusipelnius!

ADOMAS

Tu, Kainai, čia buvai su juo; sakyk,

Kas tai padarė? Angelas piktasis,

Nuo Dievo atsimetęs, ar koks norint

Žvėris laukinis, tas miškų pabaisa?

IEVA

Lyg žaibas debesingoje padangėj

Staiga mintis man blykstelėjo… Šitas

Didžiulis rūkstantis nuodėgulys –

Nuo aukuro! Jis kruvinas tarytum…

ADOMAS

Sūnau, ko tu tyli? Gėlos nedidink

Ir mus, pagautus siaubo, nuramink.

ADA

Bent pasakyk, kad tu nekaltas, Kainai.

IEVA

Jisai žudikas – aš dabar matau!

Štai stovi, kaltą galvą panarinęs,

Ir dengiasi atšiaurų savo veidą

Kraujuotom rankom.

ADA

Liaukis, liaukis, motin…

Kodėl, o Kainai, tu neišblaškai

Šių kaltinimų, skausmo pagimdytų?

IEVA

Išgirsk mane, Jehova! Lig mirties

Tegul jį smaugia žalčio prakeikimas, –

Jisai ne mūsų atžala! Tegul

Jis lieka visad vienišas…

ADA

Palauk! Nekeiki, motin, savojo sūnaus,

Nekeiki mano vyro, mano brolio!

IEVA

Jis atėmė tau brolį, Cilai – vyrą,

Man sūnų mylimą… Prakeikiu jį!

Tegu jisai man iš akių pradingsta!

Visus saitus nutraukiu aš su juo,

Sutrempusiu brolybės ryšį šventą.

Mirtie, kodėl tu aplenkei mane,

Atnešusią tave į šį pasaulį?

Kada mane tu pasiimsi?

ADOMAS

Ieva! Teneišvirsta sielvartas teisingas

Burnojimu prieš Viešpatį! Seniai

Sunki dalia išpranašauta mums;

Pakelkime tad negandų smūgius,

Kaip pridera tarnams šventos jo valios.

IEVA

(rodydama į Kainą)

Ne, tai ne mūsų Viešpaties valia.

Tai šitas – šitas pragaro siaubūnas,

Kurį, deja, pati aš pagimdžiau,

Visur šiame pasauly sėja mirtį.

Tegu prakeikia jį visi gyvieji!

Lai bėga jis paklaikęs dykumon,

Kaip mes iš rojaus bėgom kitą sykį.

Lai bastosi, kol jo paties vaikai

Jį nužudys, kaip brolį jis nužudė!

Tegu kerubai degančiais kardais

Be atvangos jam graso dieną naktį,

Po kojomis lai šnypščia jam gyvatės,

Lai žemės vaisiai virsta pelenais

Jo burnoje, o tarp žaliųjų lapų,

Kur galvą jis pavargusią padės,

Lai knibžda skorpionai! Pro miegus

Tegu jis apie užmuštąjį kliedi,

O atsibudęs bijosi numirt!

Skaidrus vanduo šaltinių lai krauju

Prieš lūpas jo sukepusias patvinsta!

Tegu sukyla stichijos prieš jį!

Tegu jis gyvas merdi, o mirtis,

Kurią jisai atsikvietė pas žmogų,

Jam tebūnie už mirtį siaubingesnė!

Šalin, broliažudy! Nuo šios dienos

Tas žodis reikš tą patį, kaip ir Kainas,

Ir milijonai būsimų kartų

Nekęs per amžius savo pranokėjo!

Kur žengsi tu, tenai žolė neaugs,

Net saulė spindulių tau pagailės,

Giria neduos gaivinančio paunksnio,

Pastogės tu nerasi sau ant žemės,

Ramybės – žemėj, Dievo – danguje!

 

Ieva pasišalina

 

ADOMAS

Eik, Kainai: mes drauge gyvent negalim.

Keliauk iš čia! Velionį man palik.

Aš vienišas dabar; nuo šiolei niekad

Mes nebesusitiksime daugiau.

ADA

Būk, tėve, savo sūnui gailestingas:

Jau motina prakeikė jį ir taip.

ADOMAS

Jo sąžinė tegu prakeikia jį.

Aš nesakysiu nieko. Einam, Cila!

CILA

Aš liksiu prie velionio.

ADOMAS

Mes sugrįšim,

Kai pasišalins tas, kurio dėka

Mes nelaimingi tapom. Laikas eit.

CILA

Leisk pabučiuot jo palaikus blyškius,

Jo lūpas suledėjusias… Širdie!

 

Adomas ir Cila verkdami išeina

 

ADA

Girdėjai, Kainai: mes išeiti turim.

Aš jau esu kelionei pasiruošus,

Belieka pasiimt vaikus. Aš nešiu

Enošą, tu – mergaitę. Iškeliausim,

Kol nenusėdo saulė, kad paskiau

Netektų tyruos klaidžioti tamsoj.

Bet tu tyli, nenori savo Adai

Nė žodžio prakalbėti?

KAINAS

Atsitrauk.

ADA

Jau atsitraukė nuo tavęs visi.

KAINAS

O tu dvejoji? Argi nebijai

Gyvent su tuo, kuris tatai padarė?

ADA

Bijau tik vieno – skirtis su tavim.

Kad ir labai bodžiuosi brolžudybe,

Bet nemanau teisėja tavo būti, –

Lai sprendžia Visagalis.

BALSAS

(Šaukia iš tolo)

Kainai! Kainai!

ADA

Girdi? Kažkas lyg šaukia.

BALSAS

Kainai! Kainai!

ADA

Tai balsas angelo, jei aš neklystu.

 

Pasirodo Dievo angelas

 

ANGELAS

Kur tavo brolis Abelis?

KAINAS

Ar aš

Jo sargas?

ANGELAS

Kainai, ką tu padarei?

Į dangų šaukia tavo brolio kraujas,

Kurį praliejo ši nuožmi ranka!

Tave prakeikia žemė, jį sugėrus:

Už savo triūsą atpildo pelnyto

Iš jos tu nesulauksi – ir pasauly

Klajosi kaip beglobis tremtinys.

ADA

Jis neįstengs tokios bausmės pakelti.

Tu jį varai šalin nuo žemės veido, –

Ir jis nuo Dievo veido pasislėps

Ir kaip benamis valkata bastysis,

Pakol kas nors jį, vargšą, susitikęs

Nudės…

KAINAS

Deja! Kažin, ar atsiras

Dar tuščioje, neapgyventoj žemėj

Geradarys toksai?

ANGELAS

Tu – brolžudys:

Kas nuo sūnaus tave apginti gali?

ADA

Šviesusis angele, pasigailėk!

Nejaugi tėvo būsimą žudiką

Krūtinė mano peni sopulinga?

ANGELAS

Jisai į tėvą atsigims – tikriausiai!

Ar savo pienu motina Ieva

Nėra penėjus to, kurį nūnai

Regi krauju gėdingai aptaškytą?

Ar nuostabu, jei brolžudžio sūnus

Bus tėvžudys? Bet to neatsitiks,

Nes mūsų Dievas – tavo, mano Viešpats –

Įspausti šitą ženklą liepė Kainui,

Idant nedrįstų niekas jo paliesti.

Kas į gyvybę jo pasikėsins,

Tam bus atkeršyta septyneriopai.

Eik šen!

KAINAS

Ką tu daryti ketini?

ANGELAS

Aš antspaudu paženklinsiu tau kaktą:

Tesaugo jis tave nuo žmogžudžių –

Tokių kaip tu.

KAINAS

Verčiau mane užmušk!

ANGELAS

Ne, tu gyvensi.

 

Angelas deda antspaudą ant Kaino kaktos

 

KAINAS

Dega man kakta,

Bet smegenys – labiau dar šimtą kartų.

Ar baigtos mano kančios? Jeigu ne, –

Aš pasiryžęs iškentėti viską.

ANGELAS

Nuo pat mažens tu atkaklus ir kietas

Kaip žemė ta, kurią turėsi dirbt;

O tavo brolis buvo toks romus –

Tarytum kaimenės, kurias jis ganė.

KAINAS

Mat aš gimiau išsyk po to, kai rojų

Apleido mano motina ir tėvas,

Tuomet, kai dar nuo žalčio apžavų

Nebuvo atsikračiusi Ieva

Ir prarastų dausų Adomas verkė.

Aš – toks, koksai esu. Ne savo noru

Atsiradau pasauly – ir ne pats

Sutvėriau aš save. O, kad galėčiau

Numirt – ir mirdamas prikelti tą,

Kurs buvo mielas Dievui! Tesugrįžta

Gyvybė jam, o man gyvybės jungas

Tegul greičiau nukrinta nuo pečių!

ANGELAS

Tu žmogžudys – ir pasmerktas kentėt.

Kas padaryta, to nebepakeisi…

Eik, stumk ištrėmime dienas – ir jų

Nebedarkyk naujom piktadarybėm!

 

Angelas išnyksta

 

ADA

Jis dingo. Metas judintis ir mums.

Girdžiu pavėnėj verkiantį Enošą.

KAINAS

Ak, jis nežino nė ko verkia… Aš,

Praliejęs kraują, ašarų nelieju,

Nors netgi rojaus upių neužtektų

Nuplauti mano sąžinei! Sakyk,

Sūnus nenusigręš mane išvydęs?

ADA

Deja! Kad tai žinočiau…

KAINAS

(pertraukdamas ją)

Ne, nereikia

Grasinimų daugiau: įgriso jie.

Skubėk tad pas vaikus, – aš tuoj ateisiu.

ADA

Kaip! Tu paliksi vienas su velioniu?

Eime kartu.

KAINAS

Jisai bežadis guli

Kaip amžinas man priekaištas!.. O tu,

Kurio nekaltas kraujas saulę šviesią

Užtemdė man! Kas tu dabar esi,

To nežinau; bet jeigu brolio širdį

Tu įžvelgi, tai dovanosi tam,

Kuriam jau nebegali dovanoti

Nei Dievas, nei jo sąžinė. Sudie!

Aš tavo palaikų nepalytėsiu.

Nors motinos vienos mes žindom pieną,

Nors, atmenu, vaikystės dienomis

Ne vieną sykį kaip meilingas brolis

Tave aš spaudžiau prie savos krūtinės, –

Bet jau neberegėsiu aš tavęs

Ir net nedrįsiu padaryti to,

Ką būtumei man privalėjęs tu:

Bedvasio tavo kūno nenuleisiu

Į kapą – taip, į pirmutinį kapą,

Mirtingam žmogui skirtą… Kas, o kas

Tau iškasė šią duobę? Žeme! Žeme!

Priimki liūdną atpildą už visa,

Ką tu man dovanojai… Dykumon!

 

Ada pasilenkia prie Abelio ir jį bučiuoja

 

ADA

Ūmi, ankstyva, nelemta mirtis

Tave ištiko, broli! Iš visų,

Kurie aprauda Abelį dabar,

Tik aš nerodau niekam savo skausmo.

Manoji pareiga nuo šiol – ne verkti,

Bet ašaras nušluostyti kitiem.

Ir vis dėlto vargu ar kas pajėgtų

Prilygti mano sielvartui didžiam:

Ne dėl tavęs aš vieno kankinuosi,

Bet ir dėl to, kurs užmušė tave…

Keliaukime! Aš pasirengus, Kainai,

Likimo tavo naštą kantriai nešt.

KAINAS

Nuo rojaus mes žygiuosime į rytus:

Ten tuščia ir nyku, tenai aš trauksiu.

ADA

Gerai. Būk mano kelrodžiu nuo šiolei,

O kelrodžiu tavuoju tebūnie

Aukščiausiasis. Paimkime vaikus.

KAINAS

Beje, vaikų velionis neturėjo.

Išseko meilės gyvasai šaltinis,

Kuris galėjo atžalom jaunom

Papuošt vestuvių guolį ir sujungti

Maištingą kraują Kaino giminės

Su savo gentimi švelnia. O broli!

ADA

Tegu sau ilsisi ramiai!

KAINAS

O aš?..

 

Išeina