Serui Valteriui Skotui, Baronetui
šią misteriją apie Kainą skiria jo ištikimas
draugas ir nuolankus tarnas.
Autorius
O žaltys buvo suktesnis už visus kitus
laukinius gyvūnus, kuriuos Viešpats
Dievas buvo padaręs.
Pr 3,1
VEIKĖJAI
Adomas
Kainas
Abelis
Ieva
Ada
Cila
Angelas
Liuciferis
PIRMAS VEIKSMAS
I SCENA
Vietovė netoli rojaus. Saulėtekis. Adomas, Ieva, Kainas, Abelis, Ada ir Cila atnašauja aukas
ADOMAS
Praamži! Visagali! Visaregi!
O tu, kurs vienu dievišku žodžiu
Iš tamsumos ant vandenų beribių
Paleidai šviesą, – tau šlovė, Jehova!
(Jehova – vienas iš Dievo vardų )
Šlovė, šlovė tau rytmečio aušroj!
IEVA
O tu, kursai mums dovanojai saulę
Ir pirmą sykį dieną nuo nakties
Atskyrei, kurs bangom nurodei kelią
Ir dangų šį sukūrei! Tau šlovė!
ABELIS
Tu, kurs išskaidei stichijas visas
Į žemę, orą, vandenį ir ugnį,
Kurs naktį tamsią nubarstei žvaigždėm,
O šviesiai dienai suteikei šešėlį
Tam, kad žmogus mylėtų šį pasaulį
Ir garbintų Kūrėją! Tau šlovė!
ADA
Praamži! Tėve viso, kas tik gyva!
O tu, kurs gėrį mums davei ir grožį,
Idant tave mylėtume, – priimk
Ir mano meilės balsą! Tau šlovė!
CILA
O tu, kuris, sutvėręs mus visus
Ir padarą palaiminęs kiekvieną,
Į rojų leidai žalčiui įropot,
Idant iš ten išvytų mano tėvą, –
Mus nuo pagundų sergėk! Tau šlovė!
ADOMAS
Ko tyli Kainas, pirmgimis manasis?
KAINAS
O ką gi man daryti?
ADOMAS
Pasimelsk.
KAINAS
Jūs, rodos, meldėtės.
ADOMAS
Labai karštai.
KAINAS
Ir garsiai: aš girdėjau jus.
ADOMAS
Tikiuosi,
Jog mus išgirs ir Visagalis.
KAINAS
Amen!
ADOMAS
Bet ko gi tu tyli, sūnau vyriausias?
KAINAS
Kam burną aušinti?
ADOMAS
Kalbėk aiškiau.
KAINAS
Aš neturiu ko melstis.
ADOMAS
Tai dėkok.
KAINAS
Nėra už ką.
ADOMAS
Už tai, kad gyveni.
KAINAS
O gal už tai, kad mirsiu?
IEVA
Vargas mums!
Užginto medžio vaisiai ima kristi.
ADOMAS
Ir mes juos turim rinkti… Dieve!
Kam Pasodinai tu pažinimo medį?
KAINAS
Kodėl gi jūs gyvybės medžio vaisių
Paniekinot tada? Jo paragavę,
Galėtumėte Dievo nebijot.
ADOMAS
Nepiktžodžiauk, sūnau: juk panašiai
Kadais Angis kalbėjo.
KAINAS
Kas iš to?
Ar pažinimo ir gyvybės medis
Neaugo rojuje? Ar pažinimas
Ir gyvastis – nėra didžiausias gėris?
Tad kas gi pikto gali būt jame?
IEVA
Sūnau! Visai taip pat ir aš kalbėjau,
Kai, nuodėmėn įpuolusi, rengiaus
Gimdyt tave. Kad tik netektų man
Nelaimę savo – tavyje regėti!
Dangaus malonę atgavau. Bet tu
Už rojaus vartų neįkliūk į spąstus,
Kurie dausoj pražudė mus, tėvus.
Tuo, ką mes turim, stenkis pasitenkinti
Jei būtume taip elgęsi pirma, –
Tu jaustumeis, sūnau, laimingas šiandie.
ADOMAS
Mes pabaigėm maldas; dabar visi
Sugrįžkim prie darbų, kurie mūs laukia;
Nesunkūs jie yra: jaunoji žemė
Už triūsą mums atlygina dosniai
Ir gausiai visko teikia.
IEVA
Mielas Kainai,
Imk pavyzdį iš tėvo, būk kaip jis –
Kantrus ir linksmas.
Adomas ir Ieva išeina
CILA
Broli, tu neini?
ABELIS
Kodėl tu toks niūrus ir apsiblausęs?
Juk šitai nepagelbės tau nė kiek,
O gali tik užrūstinti Praamžį.
ADA
Nejaugi tu, brangusis mano Kainai,
Ir ant manęs pyksti?
KAINAS
Ne, Ada, ne!
Pabūt norėčiau valandėlę vienas.
Ak, Abeli, man taip kažko negera…
Bet tai praeis. Palik mane, brolau.
Jūs, mano sesės, irgi malonėkit
Tuo tarpu pasišalinti iš čia;
Netrukus aš ateisiu: už meilumą
Aš jums neatmokėsiu šiurkštumu.
ADA
Bet jeigu tu užgaiši per ilgai,
Atbėgsiu pas tave.
ABELIS
Brolau, tegu
Palaima Dievo lydi tavo sielą!
Abelis, Cila ir Ada pasitraukia
KAINAS
(vienas)
Ar tai gyvenimas? Tik dirbk ir dirbk!
Tačiau dėl ko gi vargti aš turiu?
Dėl to, kad mano tėvą kitados
Išvijo iš dausų? Ar aš tuo kaltas?
Juk aš anuomet nebuvau net gimęs,
Aš gimti nenorėjau anaiptol
Ir keikiu tai, ką man gimimas davė.
Kam jis paklausė moteries ir žalčio?
Už ką dabar jis pasmerktas kentėt?
Kodėl gi negalėjo mano tėvas
Pasinaudoti tuo medžiu puikiu,
Arti kurio jis rojuje gyveno?
Į viską jie atsako man tą patį:
„Tokia yra Aukščiausiojo valia,
O jis juk maloningas“. Abejoju!
Bent jo maloningumo vaisiai – kartūs,
Ir aš turiu už svetimas kaltes
Juos valgyt per malonę Visagalio… –
Ateina kažin kas! Iš pažiūros
Jisai atrodo angelas, tik veidas –
Ne toks švelnus ir spindintis kaip tų
Bekūnių sutvėrimų. Ko drebu aš?
Argi jisai kuo nors yra baisesnis
Už tuos dangaus sargybinius, kurie
Liepsnojančiais kardais prie rojaus vartų
Grėsmingai mosikuoja tuo laiku,
Kai pavakariu vaikštau netoliese
Ir tol žiūriu į stebuklingą sodą
(Priklausantį visai teisėtai man!),
Kol paslepia tamsa dantytas sienas
Ir amžinai žaliuojančius medžius?
Ugningieji kerubų (Kerubai – Vidurio Rytų mitologijoje – angelai sargai) kalavijai
Manęs neįbaugino, – tad kodėl
Dabar, šį nepažįstamą pamatęs,
Staiga iš baimės apmiriau? Jisai
Už angelus, man regis, galingesnis
Ir ne mažiau žavingas negu jie, –
Nors ir ne toks, koksai kadaise buvo
Ar šiandien būt galėtų: liūdesys
Yra aptemdęs dievišką jo žvilgsnį…
Ne, netiesa! Su sielvartu draugauja
Mirtingieji tiktai. Jis eina čia.
Pasirodo Liuciferis (Liuciferis – krikščionių demonologijoje – sukilusios prieš Dievą piktosios dvasios vardas; pragaro valdovas)
LIUCIFERIS
Žmogau!
KAINAS
Kas tu esi?
LIUCIFERIS
Valdovas dvasių.
KAINAS
Ir tu teikies bendraut su žemės dulke?
LIUCIFERIS
Aš įskaitau mirtingojo mintis
Ir užjaučiu kiekvieną žmogų.
KAINAS
Kaip!
Tau mano mintys žinomos yra?
LIUCIFERIS
Taip lygiai, kaip ir mintys tų visų,
Kurie galvoti sugeba: per jas
Byloja jumyse nemirtingumas.
KAINAS
Nemirtingumas? Jo mes nepažįstam.
Dėl mano tėvo kvailojo kaltės
Gyvybės medžio mes seniai netekom,
O motina manoji per anksti
Nuskynė pažinimo medžio vaisių,
Kurs mirtį lemia žmogui.
LIUCIFERIS
Netikėk –
Gyvensi tu.
KAINAS
Aš gyvenu, tačiau
Vien tam tiktai, kad pagaliau numirčiau.
Šiame pasauly nematau aš nieko,
Dėl ko turėčiau neapkęst mirties,
Nors ir jaučiu su gėda savyje
Gyvybės nenumaldomą troškimą,
Tą įgimtą ir gaivalingą geismą,
Kurį užgniaužti trūksta man jėgų;
Patsai save aš niekinu už tai –
Ir vis dėlto gyventi nenustoju…
Verčiau nebūčiau gimęs!
LIUCIFERIS
Tu gimei –
Ir amžinai gyvensi. Tavo kūnas
Priklauso žemei ir į žemę grįš,
Bet tu paliksi toks, koksai buvai.
KAINAS
Koksai buvau! Tik tiek? Ir ne daugiau?
LIUCIFERIS
Tu gal prilygsi mums.
KAINAS
O jūs kokie?
LIUCIFERIS
Nemirštantys.
KAINAS
Laimingi?
LIUCIFERIS
Mes galingi.
KAINAS
Aš klausiu: jūs laimingi?
LIUCIFERIS
Ne. O tu?
KAINAS
Kaip aš galiu svajoti apie laimę?
Žvelk į mane!
LIUCIFERIS
Niekinga žemės dulke!
Ir du dediesi nelaimingas?
KAINAS
Taip.
O tu kas – su visa galybe savo?
LIUCIFERIS
Esu tasai, kurs tavo sutvėrėju
Geidavo būt, – tasai, kuris tavęs
Nebūtų niekad šitokio sutvėręs.
KAINAS
Iš tikro, tu į dievą panašus…
LIUCIFERIS
Bet aš – ne Dievas; Dievo nepasiekęs,
Tetrokštu vieno: likti koks esu.
Jis nugalėjo, – lai sau viešpatauja!
KAINAS
Kas jis?
LIUCIFERIS
Kūrėjas žemės ir žmonių…
KAINAS
Ir dangiškų esybių, ir dangaus!
Taip gieda – aš girdėjau – ir serafai (Serafai – judaizmo ir krikščionybės mitologijoje – šešiasparniai angelai, gerosios dvasios),
Taip mano tėvas tvirtina.
LIUCIFERIS
Jie gieda
Ir šneka vien tatai, kas liepta jiems,
Nes bijo tapti tuo, kas mudu esam:
Tu – tarp žmonių, o aš – tarp dvasių.
KAINAS
Kas gi
Mes esam?
LIUCIFERIS
Tie, kurie pirmi supratom
Nemirtingumą savąjį; mes tie,
Kurie veidan tirono visagalio
Be baimės žiūrime ir sakom drąsiai,
Kad jo pikti darbai nėra geri.
Jis giriasi sukūręs mus. Kažin…
Aš netikiu tom pasakom. Bet jeigu
Jisai iš tikro mus yra sukūręs,
Tai sunaikinti mūsų nevalios:
Mes esam nemirtingi! Jis tokius
Padarė mus, idant kankint galėtų…
Na, ką gi, lai kankina sau! Jis didis,
Bet ta didybė teikia laimės jam
Tiek pat turbūt, kiek mums – kova kasdienė.
Ar gali gėris blogį pagimdyt?
Ne, niekad. O jisai tedaro bloga.
Tegu jis Dievo soste išdidžiam
Apverktina puikybe savo džiaugias,
Tegu iš nuobodumo prasimano
Naujų pasaulių ir naujų žvaigždžių,
Bent šiuo būdu palengvindamas sau
Nepakeliamą naštą amžinybės, –
Vis tiek, vis tiek jis vienišas paliks,
Nepažabotas, atšiaurus tironas!
Kodėl jis nesutriuškina savęs?
Tai būtų iš visų jo dovanų
Geriausia. Bet tegu jis viešpatauja,
Nelaimes savo daugindamas nuolat!
Nors įvairiausių sielvartų šimtai
Ir mus, ir jus be atvangos kamuoja,
Bet mes visus pakenčiame vargus,
Užjausdami vieni kitus širdingai. O jis!
Nerasdamas didybėj laimės,
Nerasdamas ramybės kančiose,
Jisai vis kuria, kuria… Gali būt,
Jam vieną gražią dieną šaus į galvą
Sau pasidirbti sūnų – panašiai,
Kaip tau yra jisai padirbęs tėvą, –
Tačiau žinok, jog nieko jam nereikš
Net savo tikrą sūnų paaukoti.
KAINAS
Kalbi tu apie tai, kas jau seniai
Vaidenosi neaiškiai mano protui:
Aš niekad negalėdavau suderint
To, ką matau, su tuo, ką aš girdžiu.
Ir motina, ir tėvas šneka man
Apie medžius, vaisius ir apie žalčius;
Kasdien regiu vadinamą jų rojų
Ir angelus su degančiais kardais,
Sustojusius prie vartų uždraustų;
Kasdien velku aš sunkų darbo jungą,
Kankinamas nerimstančios minties;
Kasdien žiūriu aplinkui ir jaučiu:
Šiame pasauly dulkė aš, bet viską
Aprėpia mintys, gemančios many.
Lig šiol galvojau, kad tik vienas aš
Turiu kentėti šitaip… Mano tėvas
Su savo likimu jau susitaikė;
O motina užmiršti spėjo tai,
Kas dilgino jai geismą pažinimo
Ir dėlei ko net amžinos bausmės
Jinai nepabijojo; mano brolis –
Kuklus piemuo, jis kaimenes sau gano
Ir pirmgimius bandos aukoja tam,
Kurio dėka mums duoda vaisių žemė.
Kai ją aplaistom prakaitu savu;
Sesuo mano Cila, beauštant dienai,
Kartu su paukščiais himnus gieda jam,
Net ir žmona, net mylima Ada,
Negali mano graužaties suprasti.
Aš dar kol kas nesutikau žmogaus,
Kuris mane užjaustų! Juo geriau:
Su dvasiomis užmegsiu aš draugystę.
LIUCIFERIS
Tokios draugystės vertas tu esi:
Kitaip aš nesileisčiau su tavim
Šiandieną į kalbas. Tau apkerėti
Pakaktų žalčio…
KAINAS
Tai, vadinas, tu
Anąsyk mano motiną sugundei?
LIUCIFERIS
Jei aš ir gundau kuo, tai vien teisybe.
Juk pažinimo medis iš tiesų
Daug ką pažinti leido jums. O argi
Gyvybės medis nevaisingas buvo?
Ar aš esu uždraudęs kada nors
Jį liesti? Negi aš subrandinau
Užgintą vaisių – tam, kad jis viliotų
Smalsumą sutvėrimų nekaltų?
Jus būčiau lygius su dievais padaręs, –
O jis išvarė jus iš rojaus lauk,
„Idant dievais netaptumėte jūs,
Gyvybės medžio vaisiaus paragavę“.
Argi ne taip bylojo jis tada?
KAINAS
Tikrai, man šitaip pasakojo tie,
Kurie pro griausmą jo žodžius girdėjo.
LIUCIFERIS
Tai kas gi tąsyk demonas yra?
Ar tas, kurs geidžia jūsų pražūties,
Ar tas, kurs jums norėjo duoti laimę,
Nemirtingumą, išmonę ir galią?
KAINAS
Reikėjo jiems nuskint abu vaisius
Arba neskint visai.
LIUCIFERIS
Jau vienas – jūsų;
Belieka antro paragaut.
KAINAS
Bet kaip?
LIUCIFERIS
Atkaklumu pasieksite jūs viską.
Negali niekas numalšinti proto,
Kurs moka likti ištikimas sau
Ir nori nupelnytai viešpatauti
Pasaulyje.
KAINAS
Prisipažink: juk tu
Sugundei mano motiną ir tėvą?
LIUCIFERIS
Niekinga žemės dulke! Kam gi man
Juos gundyti? Ir kaip? Kuriuo būdu?
KAINAS
Bet, sako, žalčiu buvo pasivertus
Dvasia piktoji.
LIUCIFERIS
Kas tai sako? Šitaip
Neparašyta knygoje dangaus.
Net Dievas niekados nebūtų drįsęs
Taip įžūliai meluoti! Vien žmogus,
Pamatęs, kaip žemai jisai nupuolė,
Iš baimės tegalėjo sumanyt
Ant mūs galvos suversti savo kaltę.
Žaltys iš tikro buvo tik žaltys –
Iš to pat molio, kaip ir jūs, tačiau
Gudresnis negu tie, kuriuos sugundyt
Jis ryžosi, nuvokdamas gerai,
Kad laimė jų – trapi, kad pažinimas
Prapuldys ją. Nejaugi tu tiki,
Jog aš galėjau tyčia pasiversti
Sutvėrimu mirtingu?
KAINAS
O tačiau
Tame sutvėrime slypėjo velnias.
LIUCIFERIS
Ne; bet kalba jo dvišako liežuvio
Prižadino šėtoną kituose.
Žaltys – kartoju – buvo tik žaltys
Tai gali tau patvirtinti kerubai,
Kurie budriai užgintą vaisių saugo.
Praeis daugybė amžių – ir tada,
Kai jūsų ir anūkų jūsų kaulai
Po žemėmis seniai bus sudūlėję,
Gal ateities laikų žmogus sukurs
Pirmosios jūsų nuodėmės legendą
Ir man priskirs pavidalą, kurio
Neapkenčiu aš – lygiai kaip ir viso,
Kas lenkiasi ir šliaužioja prieš jį,
Sukūrusį tiek gyvių įvairiausių,
Kad tik pasaulis garbintų visaip
Jo niūrų, vienišą nemirtingumą.
Tačiau mes tiesą žinome – ir turim
Ją drąsiai skelbt. Adomas ir Ieva,
Buklaus paklausę šliužo, nusidėjo.
Bet gundymas – ne mūsų darbas.
Ko niekingam rojuj pavydėt galėtų
Erdvių beribių viešpačiai? Beje,
Kalbu aš apie tai, ko tau žinot
Neleidžia netgi pažinimo medis.
KAINAS
O vis dėlto nerasi tokio daikto,
Kurio aš savo įžvalgiu protu
Netrokščiau sužinot.
LIUCIFERIS
Nejaugi niekas
Tavęs nebaido?
KAINAS
Išbandyk.
LIUCIFERIS
Ar mirčiai
Tu drįstum pažiūrėti į akis?
KAINAS
Lig šiolei jos neteko mums regėti.
LIUCIFERIS
Bet teks, deja, patirti.
KAINAS
Mano tėvas
Pabaisa ją vadina paprastai,
O motina tuoj ima gailiai verkti;
Akis į dangų Abelis nukreipia;
Nuleidus galvą, meldžiasi Cila;
Ada su baime žiūri į mane.
LIUCIFERIS
O tu?
KAINAS
Kiekvieną sykį, kai tiktai
Girdžiu aš apie mirtį visagalę,
Kurios pasauly niekas neišvengs, –
Užplūsta mano širdį keistos mintys
Ir kaip ugnis ją degina. Nejau
Mirties nugrumti aš nesugebėčiau?
Bežaisdamas vaikystės dienomis
Aš grumdavausi tolei su liūtu,
Kol jis ištrūkdavo iš mano glėbio
Ir bėgdavo niaurodamas tolyn.
LIUCIFERIS
Mirtis – bekūnė ir neregima,
Bet ji praryja visa, kas tik gyva.
KAINAS
Jinai kitiems padaro tiek žalos,
Jog aš maniau, kad tai gyva būtybė.
LIUCIFERIS
Naikintojas paaiškina lai tau.
KAINAS
Kas toks?
LIUCIFERIS
Naikintojas – arba, jei nori,
Kūrėjas… Kam jis kuria? Vien tik tam,
Kad būtų kas naikint.
KAINAS
To nežinojau,
Tačiau, išgirdęs šnekant apie mirtį,
Galvojau panašiai. Nesuprantu,
Kas ji yra, bet man jinai atrodo
Siaubinga… Daugel kartų aš nakčia
Žvilgsniu ieškojau jos nykioj tamsybėj;
Toli, prie rojaus sienų atšiaurių,
Švytruodavo kerubų kalavijai,
Aplink didžiuliai šmėsčiojo šešėliai, –
Ir man tada vaidendavos mirtis…
Aš laukiau, pilnas nerimo, aš troškau
Bent pamatyti tą, kurios mes bijom, –
Bet ji man nesirodė vis; ir aš,
Nuo prarastojo rojaus nusigręžęs,
Pavargusias akis kreipiau į dangų,
Į žibančias mėlynėje žvaigždes.
Nejaugi mirs ir jų didingas grožis?
LIUCIFERIS
Galbūt; bet jus ir palikuonis jūsų
Gerokai pergyvens.
KAINAS
Labai džiaugiuosi.
Norėčiau aš, kad jų švelni šviesa
Negestų niekad. Kas yra mirtis?
Jaučiu, kad ji baisi; bet kas jinai –
Suvokti ligi galo neįstengiu.
Ji paskirta kaltiems ir nekaltiems
Kaip neišvengiama visų blogybė…
O kuo gi ji bloga?
LIUCIFERIS
Tuo, kad išsyk
Paverčia žmogų dulke.
KAINAS
Ir tatai
Vadinasi mirtis?
LIUCIFERIS
Jos nepažįstu
Ir negaliu tau nieko atsakyti.
KAINAS
Atgal sugrįžti žemėn nebylion
Ne taip jau būtų bloga; aš ir sau
Linkėčiau to.
LIUCIFERIS
Koksai gėdingas geismas!
Adomo norai buvo kilnesni:
Jisai širdingai troško pažinimo.
KAINAS
Bet ne gyvybės. Argi ne dėl to
Paniekino jisai gyvybės medį?
LIUCIFERIS
Jis išvarytas buvo iš dausų.
KAINAS
Kokia žiauri klaida, kad iš pradžios
Jisai gyvybės vaisiaus nenuskynė!
Kol nepažino gėrio jis ir blogio,
Tol buvo jam nežinoma mirtis.
Deja, aš dar kol kas nesusigaudau,
Kas ji yra, bet jos bijau savaime,
Nors ko bijau – nė pats to nežinau.
LIUCIFERIS
O aš, kuris žinau pasauly viską,
Aš nieko nebijau! Matai, ką reiškia
Tikrasis pažinimas.
KAINAS
Sutinki
Būt mokytoju mano?
LIUCIFERIS
Mielu noru, –
Tiktai su viena sąlyga.
KAINAS
Su kokia?
LIUCIFERIS
Pulk prieš mane ant kelių, nusižemink:
Aš – tavo viešpats.
KAINAS
Savo maldose
Ne tavo vardą mano tėvas mini.
LIUCIFERIS
Juk aš ne Dievas.
KAINAS
Bet toks pat kaip Dievas.
LIUCIFERIS
Aš nieko bendro neturiu su juo
Ir nelabai dėl šito graudinuosi.
Sutikčiau būt kuo nori – aukštesniu
Ar žemesniu už jį, – bet tik ne vergu
Jo sosto. Aš sau vienas viešpatauju,
Tačiau esu galingas. Daug kas jau
Tarnauja man; greit garbintojų mano
Bus dar daugiau. Tad būki tarp pirmųjų.
KAINAS
Nors Abelis ir skatina mane
Kartu su juo aukas aukoti Dievui,
Bet aš lig šiol nenulenkiau galvos
Prieš tą, kuriam vis meldžias tėvas. Kam gi
Aš lenksiuos tau?
LIUCIFERIS
Nejaugi niekad jam
Tu nenusilenkei?
KAINAS
Sakau, kad ne!
Beje, tu juk dediesi visažinis:
Mane kamantinėt tau nėr prasmės.
LIUCIFERIS
Kas nepanoro Dievui nusilenkti,
Savaime tas nusilenkė jau man.
KAINAS
Aš nevergausiu nė vienam iš jūsų.
LIUCIFERIS
Ir vis dėlto esi tu mano tarnas:
Jį niekindamas, aukštini mane.
KAINAS
Kaip tai suprast?
LIUCIFERIS
Bus laikas – sužinosi.
KAINAS
Manos gyvybės paslaptį atskleisk.
LIUCIFERIS
Paskui mane žingsniuoki.
KAINAS
Negaliu:
Turiu eit dirbti žemę. Aš žadėjau…
LIUCIFERIS
Žadėjai – ką?
KAINAS
Priskinti vaisių.
LIUCIFERIS
Kam?
KAINAS
Ant aukuro su broliu juos sudėsim.
LIUCIFERIS
O tu man gyreisi, jog niekuomet
Nesi kūrėjui savo nusilenkęs!
KAINAS
Tiesa; bet Abelis mane įprašė,
Aš nusileidau… Atnašaus jisai,
Ne aš. Be to, Ada…
LIUCIFERIS
Ko nutilai tu?
KAINAS
Ji man sesuo; iš motinos vienos
Mes esame tą pačią dieną gimę.
Ji ašarom išplėšė iš manęs
Šį pažadą. O, aš pakeičiau viską
Ir nusilenkčiau, rodosi, bet kam,
Kad tik jos verkiant nematyčiau!
LIUCIFERIS
Einam.
KAINAS
Gerai.
Įeina Ada
ADA
O aš tavęs ieškojau, broli.
Jau pokaičio atėjo valanda,
Bet liūdna mums be Kaino. Aš suspėjau
Šiandieną atidirbti už tave.
Išsirpę vaisiai tvaska tartum saulė.
Eime.
KAINAS
Tu nieko nematai?
ADA
Matau –
Štai angelas; man tai nebe pirmiena.
Mes šičia jų sutinkame nemaža.
Galbūt jis mūsų poilsiu taip pat
Norėtų pasidžiaugt? Širdingai prašom.
KAINAS
Į angelus kitus, kuriuos pažįstam,
Jisai nepanašus nė truputėlio.
ADA
Tad esama kitokių angelų?
Vis viena mes priimsim jį maloniai,
Kaip ir anuos kitus: jie niekados
Mumis nesibodėdavo.
KAINAS
(Liuciferiui)
Būk svečias.
LIUCIFERIS
Keliauk su manimi.
KAINAS
Turėsiu eiti
Drauge su juo.
ADA
Ir mus paliksi?
KAINAS
Taip.
ADA
Mane paliksi tu?
KAINAS
Brangioji Ada!..
ADA
Einu ir aš su tavimi sykiu.
LIUCIFERIS
Ne, jai negalima.
ADA
Kas tu toksai,
Kurs nori širdį nuo širdies atskirti?
KAINAS
Jis dievas.
ADA
Kas pasakė tau?
KAINAS
Jis kalba
Lyg dievas.
ADA
Taip kalbėjo ir žaltys,
Tačiau jisai melavo.
LIUCIFERIS
Klysti, Ada!
Juk pažinimo medis neapgavo…
ADA
Bet pasmerkė kentėti amžinai.
LIUCIFERIS
Žinojimas yra kančia; vadinas,
Žaltys nesumelavo. Kuo gi jis
Tada jus suviliojo? Vien teisybe.
O juk teisybė – gėris.
ADA
Bet jisai
Tik sielvartą mums teikia begalinį:
Sunkių vargų ir baimės prislėgti,
Mes liejam prakaitą ištrėmime,
Dėl praeities tolydžio grauždamiesi,
Žiūrėdami be tikslo ateitin…
O Kainai, neik su juo ir susitaikyk
Su likimu, kaip mes kad susitaikėm,
Mane mylėk, kaip myliu aš tave.
LIUCIFERIS
Labiau už motiną ir tėvą?
ADA
Aišku. Ar taip mylėti – nuodėmė?
LIUCIFERIS
Tau – ne;
Bet neišvengs jos palikuonys tavo.
ADA
Bene duktė manoji negalės
Mylėt Enošo, savo tikro brolio?
LIUCIFERIS
Ne taip, kaip Kainą myli tu.
ADA
O Dieve!
Nejaugi meilės jiems neteks pažint
Ir savo meilės vaisiais pasidžiaugti?
Ar jų nežindė šitos mano krūtys?
Ar ne viena mus motina pagimdė –
Abudu mus – jų tėvą ir mane?
Nejaugi mes nemylim vienas kito
Ir meilės tos neperduodam vaikams,
Kurie mylėsis taip, kaip mes juos mylim?
Tad, mielas mano Kainai, neik su juo:
Ne toks jisai atrodo kaip visi.
LIUCIFERIS
Nėr nieko pikto šiandien jūsų meilėj:
Tačiau ne mano kaltė anaiptol,
Jei nuodėminga taps jinai vėliau,
Kai mirę būsite ir jūsų vieton
Ateis kiti.
ADA
Vadinasi, blogybėj
Savaime nieko blogo dar nėra
Ir aplinkybės gali ją paversti
Dorybe? Jeigu taip, tai mes vergai…
LIUCIFERIS
Kur kas už jus pranašesni vergauja;
Vergystėn neįpuolė tik tokie,
Kurie vargingos laisvės neišmainė
Į pataikavimo tylias kančias,
Nes nepanoro, skambindami arfom,
Giedoti himnus Dievui visagaliui
Ir veidmainingai liaupsint jį už tai,
Kad jo galia didi yra be galo
Ir įkvepia ne pagarbą ir meilę,
Tik siaubą.
ADA
Betgi tas, kurs visagalis,
Turėtų būt geriausias iš visų.
LIUCIFERIS
Ar toks jis buvo rojuje?
ADA
Šėtone!
Manęs negundyk savo gražumu.
Atrodai tu už žaltį žavingesnis,
Bet ne mažiau klastingas negu jis.
LIUCIFERIS
Ir ne mažiau teisingas negu jis.
Paklauski savo motinos Ievos,
Ar ji nemoka atpažinti gėrio
Ir blogio?
ADA
Motin, tu nuskynei vaisių,
Kuris yra pražūtingesnis mums
Negu kad tau. Jaunatvę savo tyrą
Laimingai tu praleidai dausose
Tarp dvasių nekaltų; o tavo sūnūs
Ir dukterys nėra net matę rojaus…
Viliotojai pikti apspito juos
Ir, Dievo gražbylystės pasigavę,
Maištinga jų pačių mintim juos gundo –
Taip kaip tave, lengvatikę ir skaisčią,
Gudrus žaltys sugundė kitados.
Aš nieko atsakyti negaliu
Šiam nemirtingam demonui – ir veltui
Bandau jam atsispirt… Žiūriu į jį
Su baime ir su ilgesiu drauge;
Aš noriu bėgt nuo jo – ir neįstengiu:
Jo akyse – slaptingas žavesys,
Kurs masina ir keri mano žvilgsnį…
Širdis krūtinėj spurda neramiai,
Aš virpu – ir jaučiu, kad vis arčiau
Mane jis traukia… Gelbėk, gelbėk, Kainai!
KAINAS
Jisai ne velnias – nebijok, sesuo.
ADA
Tik jau ne Dievas ir ne Dievo tarnas.
Man teko daug matyti čia kerubų,
Kaip ir serafų, bet jisai nė kiek
Iš povyzos į juos nepanašus.
KAINAS
Bet esama arkangelų taipogi,
Kurie visus juos viršija.
ADA
Tiesa.
Tačiau ar jie palaima džiaugias?
LIUCIFERIS
Ne:
Vergijoje palaimos būt negali.
ADA
Nemoka, sako, niekas taip mylėti,
Kaip kad serafai; kiek kerubai – niekas
Tiek neišmano. Kas tu? Gal kerubas,
Nes meilės nepažįsti.
LIUCIFERIS
Na, o jei
Žinojimas – aršiausias meilės priešas,
Tai ką tu pasakytum apie tą,
Kurį pažinęs tuoj mylėt nustoji?
Ir jei kerubui, žinančiam tiek daug,
Tikroji meilė svetima, – išeina,
Serafas myli vien tiktai todėl,
Kad paikas jis… Žinojimo ir meilės
Suderint neįmanoma: tai rodo
Adomo ir Ievos liūdna dalia.
Ar meilė – ar žinojimas! Kitokio
Pasirinkimo nėr. Tad apsispręsk.
Antai jau tavo tėvas apsisprendė:
Iš baimės Dievą garbina jisai.
ADA
O Kainai, rinkis meilę!
KAINAS
Meilė Adai
Yra man įgimta – ir nieko kito
Pasauly aš nemyliu.
ADA
Nė tėvų?
KAINAS
Labai jie mus mylėjo, skindami
Tą vaisių, per kurį netekom rojaus!
ADA
Tada mes dar nebuvom gimę, Kainai,
O jeigu net ir būtume, – nejau
Mums nedera gimdytojų mylėt,
Kaip ir savų vaikų?
KAINAS
Sūnau Enošai
Ir tu, dukryt, maža plepute mano!
Jei laime judviejų tikėčiau aš,
Daug ką mielai sutikčiau dovanoti…
Bet šito – niekados, per amžių amžius,
Atleist negali kartos ateities!
Bus visada prakeiktas atminimas
Žmogaus, pasėjusio tuo pat metu
Gyvybės mūsų ir piktybės sėklą.
Jis paragavo uždraustojo vaisiaus
Ir tuo nelaimę užsitraukė sau;
Jam buvo to per maža – ir jisai
Mane pagimdė ir tave, ir visą
Kol kas dar negausingą mūsų būrį,
Pasmerkdamas, deja, baisioms kančioms
Nepaprastą daugybę sutvėrimų,
Milijonus, – ne, milijardus tų,
Kuriem bus lemta gimti kada nors,
Kurių aš tėvu būti privalėsiu!..
Grožybė tavo veido, tavo meilė
(Šaltinis mano meilės ir džiaugsmų),
Akimirksniai saldaus užsimiršimo
Ir visa, ką mylėti mes įpratę
Tiek savyje, tiek savo vaikuose –
Juk visa tat karčių skausmų keliais,
Kur laimė tenušvinta taip retai,
Galvotrūkčiais arba ramiai, iš lėto
Į nežinią, į mirtį veda mus
Ir palikuonis mūsų. Aš matau,
Jog pažinimo medis mus apvylė:
Tėvai, padarę nuodėmę, svajojo
Bent sužinoti paslaptį mirties;
Bet mes tuo tarpu žinome tik viena:
Jog esam nelaimingi… Jeigu taip,
Tai argi negalėjom apsieiti
Be vaisių užgintų ir be angių?
ADA
Nesijaučiu aš, Kainai, nelaiminga;
Ir jeigu tik laimingas būtum tu…
KAINAS
Na, ir gerai, būk sau viena laiminga.
Žinok: nereikia laimės man tokios,
Kuri visus mus žemina.
ADA
Viena
Laiminga būti – negaliu, nenoriu;
Tiktai drauge su savo artimaisiais
Galėčiau laimę rast. Kas man mirtis?
Aš nepažįstu jos ir nebijau,
Nors ji nelyginant kraupus šešėlis
(Taip ją vaizduoja!) niūkso ties manim.
LIUCIFERIS
Tu negali viena laiminga būti?
ADA
O Dieve! Argi kas galėtų vienas
Būt geras ir laimingas? Niekados!
Vienatvėje gyvent – nusikaltimas;
Todėl skubu aš visad kuo greičiausiai
Pas brolius ir tėvus ir pas vaikus.
LIUCIFERIS
Bet jūsų Dievas vienišas yra;
Nejaugi nelaimingas jis ir blogas?
ADA
Jis – anaiptol ne vienišas: jo valioj –
Ir angelai, ir žmonės, su kuriais
Jisai pasidalija savo laime
Ir jaučiasi laimingas vien dėl to.
Pasaulyje nėra didesnio džiaugsmo,
Kaip savo džiaugsmą perteikti kitam.
LIUCIFERIS
Man įdomu, ką mano tavo tėvas,
Kurs neseniai išvytas iš dausų…
Ką mano Kainas, jo sūnus vyriausias?
O tavo siela – ar jinai rami?
ADA
Deja, toli gražu! Bet kas tu toks?
Tu angelas?
LIUCIFERIS
Ne; o dėl ko, – paklauski
Visų daiktų ir gyvių sutvėrėjo,
Jums teikiančio tiek laimės ir džiaugsmų:
Jis žino šitą paslaptį. Mums lemta
Kentėti – ir vieni iš mūsų kenčia,
Kiti mėgina šiauštis, bet perniek:
Taip bando mus įtikinti serafai…
Tačiau, man regis, verta pakovoti,
Nes aišku, jog blogiau nuo to nebus.
Dvasia apdovanota išmintim,
Kuri ją šaukia į teisybės kelią,
Kaip šaukia jūsų jauną, giedrą žvilgsnį
Skaisti aušrinė prieblandoj melsvoj.
ADA
Puiki žvaigždė; aš myliu ją už grožį.
LIUCIFERIS
Jei taip, kodėl negarbini tu jos?
ADA
Todėl, kad tėvas garbina tik vieną
Neregimąjį.
LIUCIFERIS
Simboliuos (Simbolis – daiktinis ar sutartinis ženklas, reiškiantis ar primenantis kurią nors sąvoką) žavinguos
Neregimojo šlovę regim mes.
Ta spindinti aukštumoje žvaigždė –
Visų kariaunų dangiškų valdovė.
ADA
Mums tėvas sakė matęs patį Dievą,
Sutvėrusį ir motiną, ir jį.
LIUCIFERIS
O tau matyt Kūrėją pasitaikė?
ADA
Jį mačiusi esu jo kūriniuos.
LIUCIFERIS
O jo tikru pavidalu?
ADA
Vargu.
Nebent tik savo tėvo asmeny,
Kuris yra Aukščiausiojo paveikslas;
Nebent jo angeluos, kurie iš tolo
Panašūs į tave; jie skaistesni,
Bet tu už juos gražesnis, galingesnis
Nelyginant vidurdienis saulėtas
Šiltai ir tyliai žvelgia jie į mus, –
O tavo akyse – nakties bedugnė,
Kurioj pro baltą šydą debesų,
Tarytum saulių įstabių šimtai,
Padangėj purpurinėj žiba žvaigždės;
Jų tolima viliojanti šviesa
Tokia minkšta, švelni ir maloni,
Jog ašaros nenoromis man rieda
Taip kaip dabar, bežiūrint į tave.
Jei tu patsai jautiesi nelaimingas,
Tai bent iš mūsų laimės neatimk!
Leisk man apverkti tavąjį likimą.
LIUCIFERIS
O! Tu žinai, jog ašarų marias
Dar teks pralieti…
ADA
Man?
LIUCIFERIS
Visiems.
ADA
Kas jie?
LIUCIFERIS
Jie – begaliniai milijonai tų,
Kurie šiame pasaulyje gyvens
Ir, jį palikę, pragarą pripildys:
Jų gemalą tu savyje nešiojies.
ADA
Jis mus prakeikia… Kainai, tu girdi?
KAINAS
Lai šneka. Aš einu su juo.
ADA
Kurlink?
LIUCIFERIS
Tenai, kur jis tik valandą išbus,
Bet pamatys tatai, kas amžių bėgy
Sutverta buvo.
ADA
Kaip tat gali būti?
LIUCIFERIS
O jūsų Dievas per kelias dienas
Argi pasaulio naujo nesutvėrė
Iš nuolaužų pasenusio pasaulio?
Kodėl gi jo tuometis talkininkas
Per valandą parodyt nepajėgs
To, ką jis taip ilgai kadaise kūrė
Ir taip ūmai sugriovė?
KAINAS
Vesk mane.
ADA
Ar jis tikrai sugrįš po valandos?
LIUCIFERIS
Tikrai. Mes laiko varžtų nepažįstam.
Mes galim amžinybę sutalpint
Akimirkon vienon – ir vieną mirksnį
Paversti amžinybe. Nemėgink
Matuoti mus mirtingųjų mastu…
Beje, tai paslaptis. Na, einam, Kainai.
ADA
Ar jis sugrįš?
LIUCIFERIS
Taip, moterie. Jis – pirmas
Ir paskutinis iš visų žmonių
(Tiktai aną, vienintelį, išskyrus),
Kuris čionai pareis, kad jo dėka
Šis nebylus ir pusdykis pasaulis
Žmoningas taptų.
ADA
Kur tu gyveni?
LIUCIFERIS
Kur gyvenu aš? Erdvėje, visur,
Kur tavo Dievas ar dievai gyvena.
Mirtis, gyvybė, laikas, amžinatvė
Ir žemė, ir dangus, ir visa kita,
Kur sutvėrimai žemės ir dangaus
Nūnai gyvena ar gyvens vėliau, –
Yra pusiau tarp mūsų padalyta.
Štai ji – beribė mano viešpatystė!
Valdau aš ir tatai, kas jam priklauso,
Ir tai, kas tepriklauso man vienam.
Jei neturėčiau šitokios galybės,
Kažin ar čia kalbėčiau su jumis!
Žvelk: netoliese budi angelai.
ADA
Jie panašiai budėjo ir anuomet,
Kai gundė mano motiną žaltys.
LIUCIFERIS
Greičiau tad ryžkis, Kainai! Numalšinsiu
Tau pažinimo troškulį kaipmat –
Ir nesigriebsiu vaisių uždraustų,
Kad nenustotum paskutinio gėrio,
Kurį tau nugalėtojas paliko.
Eime su manimi.
KAINAS
Klausau tavęs.
Liuciferis ir Kainas išeina
ADA
(šaukia bėgdama iš paskos)
O Kainai, Kainai! Mielas mano broli!
ANTRAS VEIKSMAS
I SCENA
Bedugnė erdvė
KAINAS
Aš oru skrieju – ir nepuolu žemėn,
Nors ir bijau nukristi.
LIUCIFERIS
Būk ramus
Ir pasikliauk manim: aš čia valdovas.
KAINAS
Bet argi pasikliauti tavimi –
Ne nuodėmė?
LIUCIFERIS
Kas tiki – nesuklups,
Kas abejoja – žus. Juk taip byloja
Įsakymas to tariamojo Dievo,
Kuris mane yra apšaukęs velniu
Akivaizdoje angelų, – o jie,
Lyg aidas šitą žodį pasigavę,
Jį skleidžia tarp niekingų padarų,
Nesugebančių pakylėt aukščiau
Smulkių ir vergiškų jausmelių savo,
Įpratusių aklai ir girt, ir peikt
Vien tai, ką jiems įsako šeimininkas.
Bet man nereikia to, aš ne toksai!
Už savo mažo, siauro pasaulėlio
Tu daug kitų pasaulių pamatysi
Ir net nebūsi pasmerktas kančioms,
Jei būgštauti arba dvejot pradėsi.
Ateis tokia diena, kada žmogus
Laisvai sau vaikščios vandenų paviršium
Ir pasakys kitam: „Tikėk ir ženki“, –
Ir per putotas keteras bangų
Anas lengvai žingsniuos. Aš nesakau:
„Tikėk manim – ir būsi išganytas“.
Ne, tu kaip lygus lėk šalia manęs
Per neaprėpiamas dangaus platybes,
Idant galėtum savo akimis
Regėti gyvą metraštį senų
Ir esamų, ir būsimų pasaulių.
KAINAS
Kas tu bebūtum – demonas ar dievas,
Sakyk: ten mūsų žemė?
LIUCIFERIS
Negi tu
Neatpažįsti žemės, iš kurios
Sutvertas buvo tavo tėvas?
KAINAS
Kaip!
Tas mėlynas menkutis skritulėlis,
Plevenantis greta ano, mažesnio,
Ir panašus į tą, kurs naktimis
Nuo aukštumos apšviečia mūs pasaulį, –
Nejau tai mūsų rojus? Kur jo sienos, Sargybiniai?
LIUCIFERIS
Parodyk rojaus vietą.
KAINAS
Aš negaliu! Mes lekiame pirmyn
Greičiau už saulės spindulius, ir žemė
Tolydžio vis mažėja… Apie ją
Tarytum švyti ratilas ugninis –
Toks, kokį pastebėdavau prie rojaus
Aplink pačias galingąsias žvaigždes.
Mes jau toli nuskridome – ir aš
Matau, kaip skęsta du šviesos taškeliai
Žvaigždžių nesuskaičiuojamų tvane.
LIUCIFERIS
O ką tu pasakytum sužinojęs,
Jog esama pasaulių didesnių
Už jūsų žemę, kad yra esybių,
Kur kas tobulesnių negu žmogus,
Kad jųjų skaičius praneša gerokai
Niekingą jūsų padermę, kad jie
Apdovanoti širdžia ir jausmais,
Kad jie gyvena, sielojasi, kenčia
Ir kad nė vienas neišvengs mirties?
KAINAS
Be abejo, didžiuočiaus sugebėjęs
Tatai suvokti savo mintimi.
LIUCIFERIS
O jei laki mintis yra nelaisvėj
Rambaus ir nevalyvo jūsų kūno,
Jeigu jinai, žinodama tiek daug
Ir trokšdama kaskart daugiau pažinti,
Vergauja nešvankiausiems geiduliams,
Jei jos patsai didžiausias malonumas
Tėra gėdinga ir šlykšti apgaulė,
Išsunkianti visas jėgas vien tam,
Kad gyvastį galėtumėt suteikti
Šimtams naujų būtybių trumpaamžių,
Iš anksto pasmerktų kentėt ir mirt…
KAINAS
Ką apie mirtį aš žinau? Tik tiek,
Kad ji – baisi, kad ji – kiekvieno mūsų
Siaubinga, apgailėtina dalia:
Bent šitaip nuolat sako man tėvai,
Kuriems aš privalau dėkingas būti
Už mirtį ir už gyvastį kartu.
Bet, demone, jei tai tiesa (o man
Skausmingas nujautimas nemeluoja!), –
Gyvent ilgiau nė mirksnio aš nenoriu!
Juk veisti gyvus padarus, idant
Jie daugel metų iš eilės kamuotųs
Ir žūtų pagaliau, – yra tas pat,
Kaip sėt pasauly žudynes ir mirtį.
LIUCIFERIS
Suprask, ne visas mirsi tu: dalelė
Liks ir toliau gyva.
KAINAS
Kaip sykis tai
Kūrėjas nuslėpė nuo mano tėvo,
Išvydamas iš rojaus jį ir kaktą
Paženklindamas ženklu prapulties.
Težūsta visa, kas many mirtinga,
Ir tegu tvyro tai, kas jungia žmogų
Su angelu.
LIUCIFERIS
Aš angelas taip pat.
Tu nori būti toks kaip aš?
KAINAS
Bet kas tu?
Man tu parodei tokius dalykus,
Jog aš lenkiuosi prieš galybę tavo,
Nes savo akimis dabar matau –
Ji stelbia mano žemišką galybę,
Nors visgi mano lūkesčių drąsių
Ir potroškių patenkint neįstengia.
LIUCIFERIS
O kas gi tai per potroškiai didingi,
Kurie žeme ropoja taip kukliai
Sykiu su kirminais?
KAINAS
Kas tu per vienas,
Kad taip labai puikuoji ir nešies
Gamtos ir amžinybės valdovu,
Bet vis dėlto atrodai nusiminęs?
LIUCIFERIS
Aš toks, koksai atrodau. Atsakyk:
Ar tu norėtum nemirtingas būti?
KAINAS
Tu tvirtinai, jog būsiu nemirtingas –
Vis vien, ar aš norėsiu to ar ne.
Man tai yra naujiena; bet jei taip, –
Leisk būsimą nemirtingumą savo
Patirti šiandien.
LIUCIFERIS
Tu patyrei jį
Tada, kai dar manęs nepažinojai.
KAINAS
Kuriuo būdu?
LIUCIFERIS
Kentėdamas.
KAINAS
Nejau
Ir mūsų kančios truks per amžius?
LIUCIFERIS
Spręsi
Tu pats ir tavo sūnūs – mes visi.
Bet pažiūrėk, koksai didingas vaizdas!
KAINAS
Pasauli įstabus! Ir jūs, pulkai
Kaskart naujų, vis puikesnių žvaigždžių!
Sakykit, kas jūs esate? Kas toji
Žydra, beribė oro dykuma,
Kur skrendat jūs lyg lapai rudeniniai
Ties rojaus upių vandenais giedrais?
Ar jūsų kelias aiškiai nužymėtas?
Arba galbūt, laisvai ir sumišai,
Apsvaigusios nuo savo amžinumo,
Jūs lekiate į tolį begalinį,
Apie kurį baisu net pagalvot?..
O Viešpatie! O viešpačiai! Vis tiek kas!
Gėriuos jumis ir jūsų kūriniais,
Kiekvieno jūsų poreiškio gražybe!
Tarsi atomui liepkit man numirt
(Jei tik atomai miršta!) – arba leiskit
Man perprast jūsų išmintį ir galią!
Nors dulkė aš, bet savo mintimi
Apglėbiu tai, ką regi mano akys…
O demone, gyvybę man atimk –
Ar iš arčiau duok viską pamatyti!
LIUCIFERIS
Pakankamai arti tu. Atsigręžk.
Pasižiūrėk į žemę.
KAINAS
Kurgi ji?
Regiu tik begales žvaigždžių aplinkui.
LIUCIFERIS
Čionai pažvelk.
KAINAS
Aš nieko nematau.
LIUCIFERIS
Štai – ji dar spingsi.
KAINAS
Kur? Tenai?
LIUCIFERIS
Taip, ten.
KAINAS
Negali būti! Prieblandoj vakarėj
Tarp girių ar ūksmingam paupy
Aš ugnines matydavau muses
Ir žibančius vabaliukus: man rodos,
Kad jie švytėdavo ryškiau kaip žemė,
Kuri maitina juos.
LIUCIFERIS
Dabar tau teko
Matyt ir spindinčius vabaliukus,
Ir spindinčius pasaulius. Ką gi tu
Galėtum apie juos man pasakyti?
KAINAS
Jog tie ir tie – savaip yra žavingi,
Jog skrydį šios planetos nemarios,
Kaip ir plevenimą auksinės musės,
Vairuoja kažin kas; jog net naktis
Jiems ne pati šį grožį teikia.
LIUCIFERIS
Kas gi?
KAINAS
Atsakymo aš laukiu iš tavęs.
LIUCIFERIS
Turėtumei drąsos pasižiūrėti?..
KAINAS
Į ką? Tu neparodei nieko tokio,
Kad išgąstis smalsumą nugalėtų.
LIUCIFERIS
Gerai! Ką tu norėtumei regėt:
Mirtingus padarus ar nemirtingus?
KAINAS
Beje, kas gyvas padaras yra?
LIUCIFERIS
Dviejų pradų skirtingų derinys.
Kas domina tave?
KAINAS
Tai, ką matau.
LIUCIFERIS
O kas pirma labiausiai traukė širdį?
KAINAS
Tai, ko nesu aš niekuomet regėjęs
Ir neregėsiu: paslaptys mirties.
LIUCIFERIS
Aš tau parodžiau tuos, kurie nemiršta;
Gal mirusius norėtum pamatyt?
KAINAS
Norėčiau.
LIUCIFERIS
Tąsyk neškit mus pirmyn,
Sparnai galingi!
KAINAS
Kaip mes orą skrodžiam!
Žvaigždynai traukiasi ir blėsta… Žeme!
O, kur tu, žeme? Duok į ją pažvelgti:
Aš – jos sūnus.
LIUCIFERIS
Ji dingo iš akių.
Visatos erdvėje – jinai mažesnė
Negu kad tu prieš ją. Bet nemanyk,
Jog pasiseks nuo jos tau atsiplėšti, –
Ne, tu pas ją sugrįši dar. Jinai
Sudaro dalį mūs nemirtingumo.
KAINAS
Kur tu dabar keliauti ketini?
LIUCIFERIS
Į viešpatiją žuvusių pasaulių,
Kurių skeveldra – žemė.
KAINAS
Tad išeina,
Kad ji sena?
LIUCIFERIS
Kaip ir pati gyvybė;
O juk gyvybės būta prieš tave
Ir prieš mane, ir pagaliau prieš tuos,
Kurie net mudu su tavim pranoksta.
Daug kas gyvens be galo; o ne vienas,
Kurs dedasi bepradis, – iš tiesų
Turėjo tokią pat niekingą pradžią
Kaip tu. Galingi žūsta – ir vietas
Užleidžia menkaverčiams padarams,
Kuriuos sunku yra įsivaizduoti.
Tiktai erdvė ir laikas nesikeičia, –
Nors, antra vertus, besikeisdami
Težūsta trapūs žemės sutvėrimai…
Tu – žemės dulkė ir dėl to galėsi
Suprasti ir regėti vien tatai,
Kas žemės pagimdyta.
KAINAS
Kaip! Tik tiek?
Nepabijosiu nieko…
LIUCIFERIS
Tad pirmyn!
KAINAS
Kaip greitai blėsta žvaigždės! Prieš minutę
Man iš arti atrodė kai kurios
Didžiulės lyg pasauliai…
LIUCIFERIS
Tai iš tikro –
Pasauliai.
KAINAS
Rojus ten yra taip pat?
LIUCIFERIS
Galbūt.
KAINAS
O žmonės?
LIUCIFERIS
Gal yra ir žmonės,
Ar padarai, pranašesni už juos.
KAINAS
Ir angys?
LIUCIFERIS
Jeigu esama žmonių,
Vadinasi, šliužų taip pat netrūksta,
Nors kojomis jie vaikščioja dažnai.
KAINAS
Labiau vis tolsta žvaigždės… Kur mes lekiam?
LIUCIFERIS
Į praeities šešėlių nebylių
Ir ateities miglotos karalystę.
KAINAS
Tirštėja tamsuma. Išnyko žvaigždės.
LIUCIFERIS
Bet tu matai vis viena.
KAINAS
Kaip klaiku!
Nei saulės, nei mėnulio… Nei ugnelės…
Nakties bežvaigždės drumzlinoj mėlynėj
Gigantiški sustingę gurvoliai
Pro ūkaną paraudusią dūluoja,
Bet nepanašūs jie į tuos pasaulius,
Kurie lig šiolei švietė mums kely
Ir buvo, rodos, kupini gyvybės:
Tenai net pro užslinkusias miglas
Aš veikiai įžiūrėdavau viršūnes
Aukštų kalnų, gilias lomas ir klonius
Ir milžiniškus plotus vandenų;
Iš jųjų tryško žiežirbos; aplinkui
Žėravo dideli ugnies žiedai,
Ir spinduliavo šalimais mėnuliai,
Primindami brangiosios žemės veidą.
O šičia viskas taip gūdu, nyku…
LIUCIFERIS
Bet aišku. Tu regėti troškai mirtį
Ir mirusius?
KAINAS
Kadangi apie juos
Girdėjau aš, ir nuodėmė Adomo
Yra pasmerkus mus visus myriop, –
Man dirstelėt norėtųsi šiandieną
Į tai, ką aš anksčiau arba vėliau
Turėsiu pamatyti būtinai.
LIUCIFERIS
Veizdėk!
KAINAS
Visur tamsa…
LIUCIFERIS
Ji bus per amžius;
Bet mes atidarysim jos vartus.
KAINAS
Garai didžiuliais verčias grumulais…
Iš kur jie?
LIUCIFERIS
Ženk pirmyn.
KAINAS
Ar aš sugrįšiu?
LIUCIFERIS
Be abejonės. Kas gi, jei ne tu
Ir jei ne tavo giminė pripildys
Dar pustuštę kol kas mirties buveinę?
KAINAS
Iš lėto sklaistos debesys tiršti
Ir mus apsiaučia kamuoliais gauruotais.
LIUCIFERIS
Įeik.
KAINAS
O tu?
LIUCIFERIS
Nebūgštauk. Be manęs
Nebūtumei patekęs niekados
Vaiduoklių karalystėn. Tad į priekį!
Abudu pradingsta tarp debesų
II SCENA
Pragaras.
Pasirodo Liuciferis ir Kainas
KAINAS
Kokie nejaukūs, tylūs, rūškani
Atrodo man bekraščiai šie pasauliai!
Ir apgyventi jie kur kas tirščiau
Negu anie apvalūs milžinai,
Kurių tiek daug ten, aukštumoj, švytruoja,
Jog aš pradžioj juos palaikiau ne masėm,
O spindinčiais gyventojais dangaus –
Ir tik paskui, kada arčiau priskirdęs
Gerai įsižiūrėjau, – supratau,
Jog tai erdvėj degą bedvasiai kūnai,
Maitintojai šimtų gyvų būtybių.
Bet čia – taip debesinga ir tamsu
Tarytum naktį…
LIUCIFERIS
Šičia viešpatauja Mirtis.
Tu ją norėtum pamatyt?
KAINAS
Ką aš galėčiau atsakyti tau,
Jos nepažindamas? Bet jeigu tiesą
Man pasakoja tėvas apie ją, –
Tai ji… O Dieve! Pagalvot šiurpu…
Prakeikiu tą, kurs davė man gyvybę,
Tačiau surišo ją su mirtimi,
Betykančia kaltam ir nekaltam
Atimti menką dovaną gyvybės.
LIUCIFERIS
Kodėl tu šitaip keiki savo tėvą?
KAINAS
Todėl, kad gyvastį suteikęs man
Ir uždraustojo vaisiaus paragavęs,
Jisai ir man užtraukė prakeikimą.
LIUCIFERIS
Taip, judu saisto bendras prakeikimas.
Bet kaipgi tavo broliai ir vaikai?..
KAINAS
Priims jie prakeikimą iš manęs,
Iš savojo gimdytojo ir brolio.
Tai, ką patsai gavau, paliksiu jiems!
O tu, niūri, beribe karalyste
Sklidžių šešėlių, šmėklų milžinų,
Čionai ryškių, ten dunksančių miglotai,
Bet visada tokių liūdnų, didingų!
Kas tu esi? Gyvybė ar mirtis?
LIUCIFERIS
Jinai – drauge ir tas, ir tas.
KAINAS
O kas gi
Yra mirtis?
LIUCIFERIS
Ar jūsų sutvėrėjas
Jums nepasakė, kad mirtis – tai naujas Gyvenimas?
KAINAS
Tuo tarpu mes iš jo
Tesužinojom tiek, kad mirs visi.
LIUCIFERIS
Gal jis šią paslaptį atskleisti teiksis?
KAINAS
Geidžiu sulaukti tos dienos laimingos.
LIUCIFERIS
O, iš tiesų, laiminga bus diena,
Kai po kančių baisiausių paaiškės
Negimusių būtybių milijardams,
Kad jos iš anksto pasmerktos yra
Gyventi kančiose.
KAINAS
Kokie didingi
Šešėliai skraidžioja aplink mane!
Kas jie tokie? Jie taip mažai panašūs
Į tas dvasias, kurias mačiau nesyk
Ties vartais mūsų prarastojo rojaus;
Jie skiriasi taip pat nuo žmonių,
Nuo mano tėvo, nuo sesers, nuo brolio
Ir nuo vaikų, ir nuo manęs paties,
Bet vis dėlto ne angelai atrodo,
Nors išvaizda oria, grožiu, jėga
Mirtinguosius pralenkia. Man neteko
Mįslingesnių regėti sutvėrimų:
Neturi jie šešių sparnų serafo,
Tačiau iš savo povyzos ir gymio
Neprimena žmogaus arba žvėries
Ar šiaip kurio nors kito gyvo daikto;
Jų žavesys ir jų didi stiprybė –
Kaip tobuliausių žemės padarų,
Bet jie tokie keisti, jog abejoju,
Ar galima laikyti juos gyvais.
LIUCIFERIS
O jie gyveno.
KAINAS
Kur?
LIUCIFERIS
Ten pat, kur tu.
KAINAS
Kada?
LIUCIFERIS
Tuomet, kai vaikščiojo pasauly,
Kurį tu vadini žeme.
KAINAS
Tačiau
Adomas tam pasauly buvo pirmas.
LIUCIFERIS
O taip, iš jūsų pirmas, bet tarp jų
Jis nepajėgtų būt net paskutinis.
KAINAS
O kas yra jie?
LIUCIFERIS
Tai, kuo būsi pats.
KAINAS
O buvo kas?
LIUCIFERIS
Gyvi, protingi, guvūs,
Prakilnūs ir garbingi padarai,
Tiek pat pranašesni už tavo tėvą
(Kai dar jisai gyveno dausose),
Kiek tavo išsigimę palikuonys
Po šešiasdešimt tūkstančių kartų
Bus menkesni negu vaikai Adomo:
Jų padermės gležnumo pavyzdys –
Tu pats.
KAINAS
Deja!.. Nejaugi žuvo jie?
LIUCIFERIS
Taip, jie visi apleido savo žemę,
Kaip tu apleisi savąją.
KAINAS
Tačiau
Jų žemė buvo mano žemė.
LIUCIFERIS
Aišku.
KAINAS
Bet ji pasikeitė. Tokiems galiūnams
Joje per ankšta būtų.
LIUCIFERIS
Kitąsyk
Ji buvo daug puikesnė.
KAINAS
Tad kodėl
Jinai sunyko?
LIUCIFERIS
Pasiklauski tą,
Kuris ją sunaikino.
KAINAS
Kaipgi jis
Padarė tai?
LIUCIFERIS
Smūgiu negailestingu
Sutriuškino jis viską – ir tada
Iš stichijų aprimusių chaoso (Chaosas – visiška netvarka; senovės graikų mitologijoje – pirminė beformė medžiaga)
Pasaulis naujas gimė pamažu.
Gyvenime tokių dalykų reta,
Bet amžinatvėj – tiek ir tiek. – Pažvelk
Į praeities paveikslą.
KAINAS
Jis baisus!
LIUCIFERIS
Bet užtatai teisingas. Pažiūrėk
Į tuos šešėlius: jie kadais alsavo
Kaip tu dabar.
KAINAS
Ir aš prilygsiu jiems?
LIUCIFERIS
Tegul atsako į tatai kūrėjas.
Parodžiau tau, kuo pirmtakai tavieji
Pavirto; kas jie buvo kitados –
Tu tik gali neaiškiai numanyti,
Kiek leidžia tavo nuovoka silpna
Ir prado nemirtingojo krislelis,
Glūdįs prote ir užmojy žmogaus.
Jus vienija su jais gyvybės gėris,
Kurio jie nebeteko, ir mirtis,
Kurios tu neišvengsi; visa kita
Tave labiausiai sieja su šliužais,
Savaime atsiradusiais dumble
Ir šukėse nugrimzdusio pasaulio,
Kurio blyški skeveldra – jūsų žemė,
Tasai paikybės rojus, tas tamsus
Apakėlių juokingų knibždėlynas,
Bijąs šviesos labiau negu nuodų.
Įsidėmėk gerai, kuo tapo šiandien
Ir kaip anksčiau atrodė šie gigantai.
O gal tau nusibodo jau? Tuomet
Sugrįžk prie savo darbo, kaski žemę:
Tave nunešiu veikiai atgalios.
KAINAS
Aš liksiu čia.
LIUCIFERIS
Ilgam?
KAINAS
Visiems laikams.
Jei šičia vėl man lemta atsidurti,
Verčiau nė nesijudinsiu. Be to,
Man žemė nusibodo… Leisk pabūti
Šešėlių viešpatijoj.
LIUCIFERIS
Nevalia.
Vaiduoklių karalystė – tai tikrovė;
Kas jų pasauly prieglobos sau ieško,
Tas turi žengti pro mirties vartus –
Taip lygiai, kaip ir jie yra įžengę.
KAINAS
Pro kokius gi vartus įėjom mes?
LIUCIFERIS
Pro mano! Apsuptas bežadžių šmėklų,
Tu gyvas, nes kvėpuoji manimi.
Bet tau reikės sugrįžt savon planeton;
Tad nesvajoki likti čia, pakolei
Neišmušė tavoji valanda.
KAINAS
O jiems ar teks išvysti vėlei žemę?
LIUCIFERIS
Jų žemė dingo amžinai… Jos veidą
Taip pakeitė audringi gaivalai,
Kad nieks neras pažįstamo sklypelio
Ant jos suakmenėjusios plutos.
O, kokio nuostabaus pasaulio būta!
KAINAS
Jis ir dabar užtektinai puikus.
Ant žemės nerūgoju aš nė kiek,
Nors priverstas esu ją kasinėti;
Aš piktinuos vien tuo, kad privalau
Už jos kiekvieną duodamą gėrybę
Mokėti savo prakaitu, kad niekaip
Aš negaliu pasotinti savy
Tiesos nenumalšinamo troškimo,
Kad nuolatos drebėti aš turiu
Prieš mirtį ir gyvenimą.
LIUCIFERIS
Matai,
Kas iš pasaulio tavojo beliko?
Deja, tau net sunku įsivaizduot,
Koks buvo jis anksčiau.
KAINAS
O kas tokie
Ten stūkso? Tie gremėzdai nepaslankūs –
Gal patys atšiauriausi iš visų:
Jie primena man žvėris laukinius,
Nakčia tarp girių staugiančius siaubingai,
Tik šitie dešimt kartų klaikesni…
Jie žymiai aukštesni už rojaus sienas,
Liepsnojančios jų akys žaižaruoja
Tartum kerubų rankose kardai,
Ir lyg kamienai medžių apgenėtų
Didžiulės iltys kyšo iš nasrų.
Kas buvo kitą kartą jie?
LIUCIFERIS
Tas pat,
Kas ten, pas jus, mamutai. Aibių aibės
Tokių esybių guli žemėj.
KAINAS
Argi
Jų visiškai nebėr daugiau?
LIUCIFERIS
Nebėr.
Jei jūsų gležnakūnė padermė
Su šitokiais siaubūnais susiremtų,
Jinai sugniužtų beregint – ir tuo
Išsyk paverstų niekais prakeikimą,
Kuris ją slegia.
KAINAS
Kam gi mums kovoti?
LIUCIFERIS
Tu užmiršai, ką pranašavo jums
Tasai, kuris išvarė jus iš rojaus:
„Kova prieš viską ir mirtis visiems,
Visur dejonės, sielvartai ir ligos“.
Tokie yra užginto medžio vaisiai.
KAINAS
Tačiau už ką gi mirti pasmerkti
Ir žvėrys?
LIUCIFERIS
Jūsų Dievas juk pasakė,
Kad tyčiomis sutvėrė juos žmonėms,
O žmones – sau. Nejaugi trokšti tu,
Kad jų likimas būtų laimingesnis
Už jūsų? Jei ne nuodėmė Adomo, –
Puikiausiai sau gyvuotų jie visi.
KAINAS
Kaip gaila! Vargšai! Panašiai kaip mes,
Nė rojaus obuolio neparagavę,
Kurs davė mirtį vietoj pažinimo,
Už mano tėvo kaltę kenčia jie.
Tai melo medis! Mes nežinom nieko.
Jisai žadėjo duoti mums už mirtį
Žinojimą. Bet ką mes žinom? Ką?
LIUCIFERIS
Galbūt kaipsyk žinojimo viršūnėn
Mirtis ir veda: iš visų dalykų
Neabejotina yra tik ji;
Vadinasi, jinai geriausias kelias
Į tikrą pažinimą. Aš manau,
Jog uždraustasis medis nemelavo,
Nors lėmė pražūtį.
KAINAS
Kaip čia niauru!
Žvelgiu aplinkui – ir stebiuos.
LIUCIFERIS
Tuo tarpu
Dar neatėjo tavo valanda.
Materija negali iki galo
Suprasti dvasios. Džiaukis bent patyręs,
Jog esama pasaulių ir tokių.
KAINAS
Mes ir pirma žinojom apie mirtį.
LIUCIFERIS
Bet nenumanėt, kas yra už jos.
KAINAS
Man ir dabar tatai nepaaiškėjo.
LIUCIFERIS
Tu įsitikinai, jog už ribų
Tavos būties yra būtis kitokia.
Šį rytą tu dar nežinojai to.
KAINAS
Bet šičia taip tamsu ir slėpininga…
LIUCIFERIS
Palauk: praskaidrins viską ateitis.
KAINAS
O kas gi šita spindinti prieš mus
Glotni, neišmatuojama mėlynė,
Kurią su rojaus upės vandenais,
Srovenančiais pro manąją buveinę,
Palyginti galėčiau, jei ne ši
Stebėtina bekraštė platuma,
Ne ši erdvė, žydresnė už padangę?
LIUCIFERIS
Ta vaiski plynė – jūsų okeanų
Pirmavaizdis didingas; jo krantuos
Apsigyventi tavo ainiams lemta.
KAINAS
Tai ištisa beribė saulės jūra!
Kas per baidyklės keistos žaidžia ten
Jos tviskančiam paviršiuj?
LIUCIFERIS
Prieš tave Leviatanų (Leviatanas – biblinė pabaisa, milžiniškas jūrų slibinas) šmėklos.
KAINAS
O tasai
Kraupus žaltys su permirkusiais karčiais,
Iškėlęs savo galvą iš bedugnės
Už aukštą kedrą dešimtsyk aukščiau, –
Tas milžinas, kuris lengvai turbūt
Apjuostų savo kūnu šiuos pasaulius, –
Ar jis ne vienas tų, kur dausose
Atokaitoje šildės po medžiu?
LIUCIFERIS
Ieva geriausiai žino, kaip atrodė
Jos gundytojas.
KAINAS
Šis – per daug siaubingas.
Anas turėjo patrauklesnis būt.
LIUCIFERIS
Tau jo matyt neteko niekuomet?
KAINAS
Esu regėjęs daug roplių visokių,
Bet to, kurs mano motinai įpiršo
Lemtingą vaisių, niekad nemačiau.
LIUCIFERIS
O tėvas?
KAINAS
Irgi ne: anas žaltys
Per motiną Adomą suviliojo.
LIUCIFERIS
Lengvatiki! Kai išmone nauja
Tave ar tavo sūnus gundys žmonos,
Žinok, kad tas jų lūpomis byloja,
Kurs jau yra sugundęs jas pačias.
KAINAS
Po laiko tavo įspėjimai! Kuo gi
Dar gali gundyt moterį žalčiai?
LIUCIFERIS
Ir moterims, ir vyrams atsiras
Abipusių pagundų. Tavo sūnūs
Tegul tatai įsideda galvon!
Tau nuoširdžiai aš patariu kaip draugas,
Nepaisydamas savo net naudos;
Tikriausiai tu manęs nepaklausysi…
Et, menkas nuostolis.
KAINAS
Nesuprantu,
Ką reiškia šitie žodžiai.
LIUCIFERIS
Juo geriau!
Abudu jūs – tu ir pasaulis tavo –
Dar visiškai jauni. Juk tu kenti,
Jautiesi prasikaltęs, argi ne?
KAINAS
Sunku man spręsti, kuo aš nusidėjau;
Bet sielvarto patyriau nemažai.
LIUCIFERIS
Sūnau pirmasis pirmgimio žmogaus!
Taip, tu iš tikro blogas, nuodėmingas,
Taip, tu kamuojiesi be atvangos,
Bet šitie tavo negandai visi,
Palyginti su tuo, kas tau dar skirta,
Yra dangaus palaima – panašiai,
Kaip tie skausmai, kuriuos patirsi greitai,
Atrodys rojaus pasaka prieš tat,
Ką palikuonys tavo gaus pakelti,
Lyg dulkės besidaugindami nuolat…
Bet laikas grįžti žemėn.
KAINAS
Ar čionai
Tu vien tik tam atsitempei mane?
LIUCIFERIS
Argi ne tu geidei pažinti tiesą?
KAINAS
Per ją tikėjaus laimėn rasti kelią.
LIUCIFERIS
Jei jūsų laimė glūdi tiesoje, –
Tai tu esi laimingas jau.
KAINAS
Ne veltui
Griežtai įsakė mano tėvui Viešpats
Nelemto medžio sergėtis.
LIUCIFERIS
Verčiau
Jis visiškai nebūtų jo sodinęs!
Juk blogio nepažinti – anaiptol
Nereiškia apsisaugoti nuo blogio,
Kurio apstu visur.
KAINAS
Negali būt!
Aš trokštu gero.
LIUCIFERIS
Kas netrokšta jo?
Kas myli blogį vien už jo kartybę?
Tikriausiai – niekas. Blogis – štai kur raktas,
Štai kur esmė būties ir nebūties.
KAINAS
O tie pasauliai, šviečiantys taip skaidriai,
Kuriuos regėjom prieš įžengdami
Į ūkanotą šmėklų karalystę, –
Be abejonės, nepažįsta blogio:
Per daug jie gražūs.
LIUCIFERIS
Tu gi juos matei
Tiktai iš tolo.
KAINAS
Nuotolis tegali
Sumažinti gražybę: iš arti
Jie šimtą kartų puikesni.
LIUCIFERIS
Prieik
Prie žavingiausio žemės sutvėrimo
Ir spręsk, ar jis ko vertas.
KAINAS
Tikras grožis
Man dvigubai mielesnis iš arčiau.
LIUCIFERIS
Akių ir dvasios monai! Pasakyk,
Kas iš arti labiau negu iš tolo
Patinka tau.
KAINAS
Ada, sesuo manoji.
Nakties padangių mėlyna gelmė,
Visi žvaigždynai ir šviesa mėnulio,
Plevenančio nebyliai kaip dvasia,
Ir pasakiški sutemų šešėliai,
Ir spindulinga rytmečio žara,
Ir dyvina saulėlydžio pašvaistė,
Kai, gęstančios gedėdamas dienos,
Nenorom saldžias ašaras aš lieju
Ir palengva į vakarų dausas
Su debesiais drauge skrendu svajonėm…
Miškų unksmė ir lapų žaluma,
Ir chorai paukščių, garbinančių meilę, –
Švelni giesmė jų su kerubų himnais
Iš vieno plaukia oru tuo metu,
Kai leidžias tamsuma ant rojaus sienų, –
Ką reiškia visa tai prieš Ados veidą?
Nuo žemės ir dangaus akis nukreipęs,
Gėriuosi ja.
LIUCIFERIS
Tikiu, jinai žavi,
Žavi kaip pirmas meilės kūrinys,
Kaip atžala jaunosios jūsų žemės, –
Bet vis dėlto jos grožis – tik apgaulė.
KAINAS
Tu taip kalbi, nes tu ne brolis jai.
LIUCIFERIS
Žmogau! Kiekvieną, kurs yra belaikis,
Laikau aš savo broliu.
KAINAS
Tąsyk tau
Nėra prasmės draugauti su manim.
LIUCIFERIS
Kažin, ar tu manęs nepasigesi.
Bet jei tokia būtybė nuostabi
Priklauso tau, – dėl ko tu nelaimingas?
KAINAS
Kodėl aš gyvenu? Kodėl tu pats,
Kodėl visi pasauly nelaimingi,
Neišskiriant nė to, kuris sutvėrė
Tiek bėdžių! Menkas džiaugsmas kurt vien
tam,
Kad būtų ką naikinti… Pasak tėvo,
Jis – visagalis. Jeigu geras jis,
Dėl ko tuomet piktybė taip keroja?
Adomas sako, kad jinai – tik kelias
Į gėrį… Štai paaiškinimas jo!
Bet kas gi tai per gėris, kurio šaknys –
Piktybėje? Mačiau aš, kaip ėriuką
Angis įgylė: vargšas avinėlis
Apsiputojęs krito žemėn tuoj,
O motina jo blaškėsi šalia
Ir gailiai bliovė… Tąsyk mano tėvas
Kažin kokių žolių jam prie žaizdos
Pridėjo – ir mažylis palengva
Atkuto, pažvitrėjo ir, meilingai
Prie motinos pripuolęs, ėmė žįsti,
O ta linksmai, virpėdama visa,
Atgijusį mažylį savo laižė.
„Žiūrėk, sūnau, – Adomas tarė man, –
Kaip iš piktybės gera gimsta“.
LIUCIFERIS
Ką gi
Tu atsakei jam?
KAINAS
Nieko. Juk jisai
Yra man tėvas. Betgi jau tada
Aš pagalvojau, kad geriau būt buvę
Anam ėriukui visiškai išvengti
Gyvatės geluonies negu paskui,
Po šitiek neapsakomų kančių,
Gyvybę savo menką vėl atgauti
Vaistažolių dėka…
LIUCIFERIS
Tu man sakei,
Kad tau mieliausia toji, su kuria
Iš motinos vienos esi tu gimęs,
Kad ji dabar vaikus tavuosius peni.
KAINAS
Teisybė. Kaip gyvenčiau aš be jos?
LIUCIFERIS
Kaip aš.
KAINAS
Nejaugi tu nemyli nieko?
LIUCIFERIS
O argi tavo Dievas myli ką?
KAINAS
Anot Adomo, myli jis visus,
Bet aš nepastebėjau šitos meilės.
LIUCIFERIS
Vadinasi, tu spręsti negali,
Ar myliu aš ką nors ar ne. Tau aiškus
Tik bendras vaizdas, prieš kurį savaime
Lyg sniegas tirpsta smulkesni dalykai.
KAINAS
Lyg sniegas? Ką tai reiškia?
LIUCIFERIS
Būk verčiau
Patenkintas, jog nepažįsti to,
Ką lemta bus patirti tavo ainiams,
Ir džiaukis šiluma dangaus saulėto,
Dar niekuomet nemačiusio žiemos.
KAINAS
Nemyli tu nė vieno sutvėrimo,
Kurs panašus atrodo į tave?
LIUCIFERIS
O tu patsai save ar myli?
KAINAS
Taip,
Bet daug mažiau už tą, kuri man teikia
Gyvenimo varguos užsimiršimą,
Kuri už viską man yra brangesnė,
Nes myliu ją.
LIUCIFERIS
Tu myli ją dėl to,
Kad ji graži kaip rojaus obuolys,
Kuris kadaise Ievą sužavėjo;
Bet grožis jos nuvys – ir tavo meilė
Praeis kaip kiekviena kita aistra…
KAINAS
Kas grožį jos išdildyt gali?
LIUCIFERIS
Laikas.
KAINAS
Bet dienos lekia greit, o mūs tėvai
Kol kas gražumo savo nenustoja,
Nors prie manos sesers ir angelų
Toli gražu prilygti neįstengia.
LIUCIFERIS
Visiems ateis eilė.
KAINAS
Skaudu girdėt!
Bet aš nesugebu įsivaizduoti,
Kad sumažėtų mano meilė Adai.
Ir jeigu nužydės jos žavesys,
Manau, jog tas, kurs jį yra sukūręs,
Turės daugiau prarasti negu aš,
Regėdamas, kaip žūsta šitoks grožis.
LIUCIFERIS
Tu myli tai, kas žus.
Tavęs man gaila.
KAINAS
O man tavęs, nes tu nemyli nieko.
LIUCIFERIS
Ar tavo brolis mielas tavo širdžiai?
KAINAS
Jisai brangus man, – kas čia nuostabaus?
LIUCIFERIS
Jį myli jūsų Dievas ir Adomas.
KAINAS
Ir aš taip pat.
LIUCIFERIS
Pagirtinas dalykas,
Kad tu toksai meilus ir nuolankus.
KAINAS
Aš – nuolankus?
LIUCIFERIS
Nors tu esi vyriausias
Ievos sūnus, bet Abelį ji myli
Labiau už savo pirmgimį.
KAINAS
Žaltys
Jos buvo numylėtinis pirmasis;
Jis – antras iš eilės…
LIUCIFERIS
Bet tavo brolis –
Ir tėvo numylėtinis.
KAINAS
Kas man?
Ar Kainui nevalia mylėti to,
Kurį ir kitas myli?
LIUCIFERIS
Net Jehova,
Dosnus, mielaširdingas jūsų viešpats
Ir šeimininkas uždraustojo rojaus,
Į Abelį su šypsena švelnia
Žiūrėti teikias.
KAINAS
Nemačiau Jehovos
Ir nežinau, ar moka jis šypsot.
LIUCIFERIS
Bet tu matai jo angelus.
KAINAS
Retokai.
LIUCIFERIS
Tačiau tikrų tikriausiai pastebėjai,
Kad angelai globoja tavo brolį
Ir priima maloniai jo aukas.
KAINAS
Na, ir tegul! Kam visos šitos kalbos?
LIUCIFERIS
Tu juk galvoji apie tai iš seno.
KAINAS
Jei netgi ir galvojau aš kada, –
Tai kam iš naujo žadinti tą mintį…
Stabtelia susijaudinęs
O, demone! Mes esame dabar
Pasaulyje, priklausančiame tau;
Tad manojo pasaulio neminėki.
Nemaža tu parodei man stebuklų,
Parodei mūsų pirmtakus didžius,
Gyvavusius toj žemėj, iš kurios
Beliko tik mažytė atskalėlė –
Žmonių buveinė; tu parodei man
Švytruojančių planetų milijardus,
Kurių būry taip blausiai blyksi žemė,
Visų jų palydovė amžina;
Tu man parodei gūdžią karalystę
Šešėlių ir mirties, apie kurią
Su tokia baime šneka mano tėvas;
Tu daug parodei man, tačiau ne viską.
Parodyk, kur gyvena pats Jehova.
Kur rojus jo? Kur tavo rojus? Kur?
LIUCIFERIS
Visur.
KAINAS
Nejaugi jūs, kaip kad kiekvienas,
Neturit savo būstinės aiškios?
Žmogus gyvena žemėje antai;
Kitoki padarai – kituos pasauliuos;
Kas džiaugiasi gyvenimo šviesa,
Tas turi savo stichiją; net tie,
Kurie nebealsuoja mūsų oru,
Yra visi, kaip tu man pasakei,
Į jiems paskirtą vietą susispietę.
Vadinasi, ir judu su Jehova
Taip pat kur norint esat įsikūrę.
Ar jūs su juo gyvenate kartu?
LIUCIFERIS
Mes valdome kartu, gyvenam skyrium.
KAINAS
O, kad iš judviejų tebūtų vienas!
Gal stichijų kovojančių audra
Bendrų tikslų akivaizdoj atslūgtų!
Jūs – neaprėpiami, jūs išmintingi, –
Tai ko gi nesutinkat nuolatos?
Ir pagal savo prigimtį ir galią
Jūs broliai esate.
LIUCIFERIS
O argi judu
Su Abelių ne broliai?
KAINAS
Taip, mes esam
Ir būsim broliai. Bet galų gale –
Tai nesvarbu. Jūs, dvasios, nepanašios
Į žmogų. Kaip tad gali Nemirtingas
Kovot su Neaprėpiamu – ir stumti
Pasaulį visą sumaištin klaikion?
Dėl ko gi tos grumtynės?
LIUCIFERIS
Dėl valdžios.
KAINAS
Dėl valdžios.
KAINAS
Tu man sakei, kad judu nemirtingi.
LIUCIFERIS
Tiesa.
KAINAS
O toji mėlyna erdvė…
LIUCIFERIS
Jinai yra beribė.
KAINAS
Negi jūs
Abu neišsitenkate joje,
Kad vaidijatės tarp savęs tolydžio
Ir nevaliojat viešpataut sykiu?
LIUCIFERIS
Joje mes viešpataujame abudu.
KAINAS
Tai kam iš jūsų vienas daro pikta?
LIUCIFERIS
Katras gi būtent?
KAINAS
Tu! Kad ir gali
Padėti žmogui, bet padėt nenori.
LIUCIFERIS
Lai padeda tasai, kurs jus sutvėrė.
Jūs esat jo – ne mano padarai.
KAINAS
Tebūna taip. Bet aš tave prašau
Atvert man jo ar savąją buveinę.
LIUCIFERIS
Galėčiau tau atverti jas abi.
Tačiau ateis diena, kada tu pats
Į vieną jų įžengsi amžių amžiams.
KAINAS
Kodėl dabar neduodi jos išvysti?
LIUCIFERIS
Mirtingas tavo protas vos ne vos
Pajėgia aiškiai perprasti tatai,
Ką tu regėjai čia. O tu veržiesi
Pažinti didžią paslaptį dvilypę,
Tu pamatyt įsigeidei žūtbūt
Dviejų pradų šventoves!.. Žemės dulke!
Besaikę savo drąsą pažabok,
Nes, vieną jų išvydęs, tu pražūsi.
KAINAS
Tegul! Kad tik jas gaučiau pamatyti!
LIUCIFERIS
Jaučiu iš karto kalbant sūnų tos,
Kuri susiviliojo rojaus vaisium!
Kam žūti tau beprasmiškai? Juk tu
Vis vien nepamatysi nieko.
KAINAS
Argi
Mirtis man visko neatskleis?
LIUCIFERIS
Mirtis –
Tiktai pirma pakopa.
KAINAS
Jeigu taip,
Aš pradedu bijoti jos mažiau,
Žinodamas, kad ji nėra betikslė.
LIUCIFERIS
Na, o dabar tau metas grįžti žemėn,
Gyvent ir daugint padermę Adomo:
Gert, valgyt, dirbti, linksmintis, liūdėt,
Drebėti dėl savęs, miegot – ir mirti.
KAINAS
Tai kam gi tu man rodei visa tat?
LIUCIFERIS
Buvai ištroškęs tu pažinti tiesą;
O tai, ką mudu su tavim regėjom,
Byloja tau: pažink patsai save.
KAINAS
Tik viena aš žinau, deja: aš – niekas.
LIUCIFERIS
Štai išvada ieškojimų žmogaus!
Gerai įkalk į galvą ją vaikams:
Juos tai apsaugos nuo kančių daugybės.
KAINAS
Išpuikęs demone! Tu toks valdingas,
Taip įžūliai kalbi, tačiau yra
Kažkas aukštesnis už tave.
LIUCIFERIS
Nėra!
Prisiekiu tau dangum, kurį jis valdo,
Ir pragaro bedugnėm, ir šimtais
Pasaulių, mums priklausančių, – nėra!
Jis mano nugalėtojas – teisybė,
Bet jis ne pranašesnis už mane.
Jį liaupsina visi, tiktai ne aš!
Su juo tebekariauju po šiai dienai
Taip, kaip danguj kadaise kariavau.
Ir požemio tamsybių prarajoj,
Ir viešpatijoj amžių begalinių,
Ir plotuos neapmatomų erdvių –
Visur ir visada su juo kovosiu!
Žvaigždynai, žemė, vandenys drebės,
Kol eis kova didžioji, kol svarstyklės
Pakryps į vieną pusę pagaliau
Ir žus jisai ar jo neapkentėjas!
Bet argi kas įstengtų kada nors
Nemirtingumą mūsų užgesint
Ir mudviejų nesantaiką išdildyt?
Jis įveikė mane – ir užtatai
Piktu vadina priešininką savo.
O jo paties gerumas – kuo jis reiškias?
Jei būtų pasisekę man laimėt,
Piktadarys didžiausias būtų Dievas.
Iš tikro, ką gi davė jis jauniems
Gyventojams niekingo pasaulėlio?
KAINAS
Jo dovanos ir šykščios, ir nemielos.
LIUCIFERIS
Skubėk tad žemėn grįžt – ir iš dangaus
Naujų malonių lauk. Kiekvienas gėris
Yra savaime gėris, blogis – blogis,
Nepriklausydamas nuo valios to,
Kurs teikia šitą blogį arba gėrį.
Už gerą darbą jį geru vadinkit,
Bet neprimeskit jo niekšybių man,
O stenkitės atsekti jų šaltinį;
Jūs turit pasikliauti visados
Gyvenimo patirtimi – ne žodžiais,
Nors ir iš Dievo lūpų sklistų jie.
Jums pažinimo medis dovanojo
Vienintelį vertingą gėrį – protą:
Lai jo nenuslopina niekada
Jokie pikti grasinimai tirono,
Jus verčiančio aklai tikėti tuo,
Kam prieštarauja išmonė ir jausmas.
Galvokite ir būkit ištvermingi!
Jei regimas pasaulis jus apvylė, –
Pasaulį susikurkit savyje
Ir, silpną savo prigimtį užgniaužę,
Pasidarykit dvasios milžinais!
Abu pradingsta
TREČIAS VEIKSMAS
Žemė; vietovė netoli rojaus, kaip ir pirmame veiksme. Įeina Kainas ir Ada
ADA
Cit, Kainai, ženk tyliau!
KAINAS
Gerai. O kas?
ADA
Ant lapų, kiparisų unksmėje,
Enošas mūsų miega.
KAINAS
Kiparisas…
Koks gedulingas medis! Pažiūrėk:
Jisai nelyginant apverkia tą,
Kurį apgaubia jo šešėlis. Šičia
Be reikalo tu sūnų paguldei.
ADA
Čionai tamsu lyg naktį; pro šakas
Nė saulė neįšviečia, – jų pavėsis
Tarytum skirtas saugot mūsų miegui.
KAINAS
Taip, paskutiniam, amžinajam miegui!..
Bet eikime artyn.
Prieina prie kūdikio
Koks jis gražus!
Veidai jo rausvesni už radastas,
Kuriom aplinkui žemė nubarstyta!
ADA
Kaip dailiai prasivėrusios jo lūpos!
Ne, nebučiuok, truputį palūkėk…
Jį gaila būtų žadinti: netrukus
Jo poilsis dieninis pasibaigs –
Ir pats jisai pabus.
KAINAS
Gerai sakai;
Kol kas susilaikysiu nuo pagundos.
Jis šypsosi miegodamas!.. Miegok,
Šypsokis, jaunas įpėdini žemės,
Kuri bemaž yra vienmetė tavo!
Šypsokis sau, miegodamas ramiai!
Nekaltos ir laimingos tavo dienos.
Užgintojo neparagavęs vaisiaus,
Dar nežinai, kad nuogas tu esi.
Nejaugi teks ir tau pakelti bausmę
Už nuodėmę prakeiktą, nors dėl jos
Nei aš, nei tu nekaltas? Bet tuo tarpu
Miegok saldžiai!.. Įkaito jam veidelis,
Iš po ilgų, vos virpančių blakstienų,
Tamsių kaip kipariso žaluma,
Akių mėlynė juokiasi skaisti…
Jis miega ir sapnuoja… Ką? Dausas?
Sapnuok jas, mano vaike nedalingas!
Jos – tik svaja… Nė vienas iš žmonių
Nebeįžengs į uždraustąjį rojų!
ADA
Brangusis Kainai, nešnabždėk prie vaiko
Liūdnų prisiminimų praeities.
Kokia prasmė gailėtis nuolat rojaus?
Ar mes negalim kito susikurt?
KAINAS
Kame?
ADA
Kame tik nori – kad ir čia.
Su tavimi aš nieko nestokoju,
Nesiilgiu palaimintų dausų.
Ar neturiu aš vyro ir sūnaus,
Ar neturiu aš tėvo, brolio, sesės
Ir motinos Ievos, kuriai ne tik
Už gyvastį privalome dėkot?
KAINAS
Mes jaučiamės dėkingi jai už mirtį,
Neskaitant jau kitų gėrybių…
ADA
Kainai!
Tas pasipūtęs demonas, kuriam
Tave pavykę buvo pavilioti,
Suaitrino tau širdį dar baisiau.
O aš tikėjausi, kad tie stebuklai,
Kuriuos jis tau žadėjo, kad vaizdai
Nūdienių ir senovinių pasaulių,
Apie kuriuos tu pasakojai man,
Maištingą tavo protą nuramins
Ir tavo sielą alkstančią pasotins;
Deja, matau, kad tau jisai padarė
Tik bloga. Vis dėlto aš nepykstu
Ir mintyse net ačiū jam sakau,
Kad jis taip greit tau leido grįžti.
KAINAS
Greitai?
ADA
Nors man labai prailgo šitas laikas,
Tačiau nuo to akimirksnio, kai tu
Mus palikai, praėjo pagal saulę
Tik pora valandų.
KAINAS
O aš žiūrėjau
Į saulę iš arti, mačiau pasaulius,
Kuriems yra ji švietus kitados,
Bet nebešvies daugiau, mačiau ir tokius,
Kur ji nėra įspindus niekuomet:
Man rodės, jog prabėgo daugel metų…
ADA
Dvi valandos tiktai.
KAINAS
Turbūt dvasia
Matuoja laiką pagal tai, ką regi:
Kančias ar laimę, jėgą ar menkystę…
Aš kūrinius būtybių įstabių
Regėjau jų didybėje visoj,
Aš apskridau užgesusius pasaulius
Ir, amžinybei žvelgdamas veidan,
Geidžiau jos begalybėj pasisemti
Bent keletą lašų nemirtingumo.
Dabar silpnumą savo vėl jaučiu;
Dabar aš – niekas: demonas teisus.
ADA
Ne, neteisus! Jehova kitką sako.
KAINAS
Bet jis sutvėrė mus iš žemės dulkių;
Jis amžino gyvenimo džiaugsmais
Ir rojumi vilioja mus, paskum
Į dulkę vėl paverčia… Bet už ką?
ADA
Tu pats žinai: už nuodėmes tėvų.
KAINAS
O kuo gi mes dėti? Jie prasikalto,
Tegu ir miršta.
ADA
Negerai šneki;
Tu prisigaudei šitokių minčių
Iš demono, kuris tave aplankė.
Už motiną ir tėvą aš mielai
Gyvybę atiduočiau!
KAINAS
Aš taip pat,
Jei duoklė ši pasotintų besotį
Ir jeigu šitas miegantis ramiai
Mažytis rausvaveidis padarėlis
Ir jo vaikai, ir palikuonys jų
Mirties ir vargo niekad nežinotų.
ADA
Tokia auka gal reikalinga bus
Išgelbėt visai giminei Adomo.
KAINAS
Mes nesam niekuo nusižengę, – kam gi
Aukotis mums už svetimas kaltes?
Kam man kentėt už tai, kas padaryta
Tuomet, kai aš dar gimęs nebuvau?
Ir kaip galiu aš reikalaut aukos
Už tą bevardę nuodėmę? Nejau
Tiesos troškimas nuodėmei tolygus?
ADA
Deja, tu pats nusidedi dabar:
Kiekvienas tavo žodis – šventvagystė.
KAINAS
Tada palik mane.
ADA
O, niekad, nors
Tave paliktų netgi Dievas, Kainai!
KAINAS
Kas čia?
ADA
Du aukurai: prieš tau ateinant
Juos mūsų brolis Abelis pastatė;
Jis rengias Dievui auką atnašaut
Kartu su tavimi.
KAINAS
O kas jam sakė,
Kad deginsiu drauge su juo aukas,
Kurias jisai kiekvieną dieną neša
Su vergišku nuolankumu ir baime
Tarytum kyšį Viešpačiui?
ADA
Tikrai,
Jis pamaldus.
KAINAS
Man aukuro nereikia,
Nes neturiu aš ko ant jo padėt.
ADA
Žiedai vešliųjų medžių, žemės vaisiai,
Gėlių ankstyvų švelnūs pumpurai
Ir puošnios gėlės – viskas miela Dievui,
Ką iš širdies, su atgaila ir meile
Jo garbei atnašaujam.
KAINAS
Aš tempiau
Prakeiktą savo jungą, kaitroje
Plūkiausi, liejau prakaitą laukuos, –
Ar to dar maža? Kaip meilus aš būsiu,
Kovodamas su stichijom visom
Dėl kąsnio savo duonos kasdieninės?
Už ką dėkingas jausiuosi? Už tai,
Kad dulkė aš, kad šliaužioju tarp dulkių
Ir dulke vėl pavirsiu? Kas aš? Niekas.
Tai kam gi veidmainiauti aš turiu
Ir apsimest patenkintas kančiom?
Už ką, nesuprantu, man atgailauti?
Nebent už tėvo nuodėmę, kurią
Mes esam savo negandais atpirkę
Ir už kurią bus pasmerktos kentėt,
Kentėt be galo – kartos ateities!..
Jis miega, mūsų jaunas pumpurėlis,
Ir nenumano visiškai turbūt,
Kad jis yra jau gemalas daugybės
Naujų gyvybių ir naujų skausmų!
Verčiau pagriebt jį miegantį – ir galvą
Sutriuškinti į uolą, negu leist…
ADA
O Dieve! Mano kūdikio nelieski,
Nelieski savo kūdikio, o Kainai!
KAINAS
Nesibijok! Nė už dangaus žvaigždynus,
Nė už galybę to, kurs valdo juos,
Aš niekuo nesudrumsiu jo sapnų,
Tik tėviškai priėjęs pabučiuosiu.
ADA
Tai kam gi taip grėsmingai tu kalbi?
KAINAS
Aš pasakiau, kad daug geriau numirti
Negu gyvent tokiuos varguos kaip mes
Ir perteikti vaikams ir savo ainiams
Nežinomų dar sielvartų šimtus.
Bet jei tau mano žodžiai rėžia ausį,
Aš pasakysiu tiek: geriau būt buvę
Negimti jam.
ADA
O, nekalbėki taip!
Koks džiaugsmas būti motina – penėt,
Liūliuot ir glamonėt mažylį savo!
Cit!.. Jis tuojau pabus… Sūneli mielas!
Prieina prie kūdikio
O Kainai, pažiūrėk, koks jis puikus,
Koks kupinas vilties, jėgų ir laimės!
Jis panašus iš gymio į mane
Ir į tave, kai tu ramus esi… –
Tada visi mes būname panašūs,
Teisybė? – Veidas motinos ir tėvo
Atsimuša jų kūdikio veide
Lyg vandeny skaidriam, kai jis ramus, –
Kai tu ramus, brangusis mano Kainai!
Mylėk tad mus ir dėlei mūsų meilės
Patsai save mylėk! Žvelk, kaip jis juokias,
Kaip tiesia jis į mudu rankutes,
Kaip, mėlynas akis plačiai atvėręs,
Džiaugsmu sparnuotas, sveikina tave.
Nepasakoki mums apie kančias!
Galėtų net kerubai nevaisingi
Tau pavydėti šitokio sūnaus!
Tu jį palaimink, Kainai. Nors jisai
Nemoka žodžiais padėkos išreikšti,
Bet jo širdis – tau padėkos pilna.
KAINAS
Jei sugebės palaiminimas mano
Tave apgint nuo prakeiksmo angies, –
Aš laiminu tave, Enošai!
ADA
Amen.
Palaiminimas tėvo – galingesnis
Už žalčio klastą.
KAINAS
Nežinia; vargu.
Tačiau vis viena laiminu aš jį.
ADA
Štai Abelis ateina, mūsų brolis.
KAINAS
Ateina tavo brolis.
Įžengia Abelis
ABELIS
Sveikas, Kainai.
Tepadeda tau Viešpats!
KAINAS
Labas, broli.
ABELIS
Sesuo man sakė, jog labai toli
Tu su kažkuo nepaprastu klajojai.
Kas jis? Ar mums pažįstama esybė?
Jisai iš tų, kurie yra panašūs
Į tėvą?
KAINAS
Ne.
ABELIS
Tai kam su juo bendraut?
Gal jis pikčiausias Visagalio priešas?
KAINAS
Jisai – žmonių bičiulis. Argi toks
Yra kada nors buvęs Visagalis,
Kaip tu jį vadini?
ABELIS
„Jį vadini?..“
Brolau, tu taip keistai šneki šiandieną
Pakolei atnašausime aukas,
Palik mus, Ada, vienus valandėlę.
ADA
Sudievu, Kainai! Pabučiuok sūnelį;
Linkiu, kad nekaltumas jo širdies
Ir Abelio malda tau sugrąžintų
Tikėjimą ir rimtį!
Pasišalina su kūdikiu
ABELIS
Kur buvai tu ?
KAINAS
Aš nežinau.
ABELIS
O ką regėjai?
KAINAS
Mirtį,
Nemirtingumą ir visagalybę,
Bekraštį tolį, slėpinius erdvių,
Nūdienių ir senų pasaulių aibes…
Nepaprastų žvaigždžių, mėnulių, saulių
Netylantis, griausmingas sūkurys
Taip pritrenkė, apkurtino mane,
Jog aš kol kas jaučiuos visai bejėgis
Su žmogumi kalbėtis. Pasišalink.
ABELIS
Tau akys žiba įstabia ugnim,
Tau dega veidas įstabia šviesa,
Ir taip mįslingai skamba tavo balsas…
Ką reiškia visa tat?
KAINAS
Tai reiškia… Eik.
Palik mane.
ABELIS
Pradžioj mes pasimelsim
Ir Viešpačiui sudėsime aukas.
KAINAS
Daryk tai vienas, Abeli: tave
Jehova, regis, myli.
ABELIS
Aš tikiuosi,
Kad jis vienodai myli mus abu.
KAINAS
Tave labiau. Bet aš tau nepavydžiu.
Tu paklusnus ir geras Dievo tarnas:
Tad melskis jam, tik be manęs, prašau.
ABELIS
Brolau, nebūčiau vertas aš vadintis
Garbingo mūsų tėvo sūnumi,
Jeigu tavęs negerbčiau kaip jaunesnis
Ir jeigu nepasiūlyčiau aš tau
Prie aukuro užimti pirmą vietą.
KAINAS
Nesiveržiu pirmauti.
ABELIS
Juo liūdniau.
Bet šiandie mano prašymą išpildyk:
Kažkoks nepažabotas kvaitulys
Slapčia yra užvaldęs tavo sielą;
Malda suteiktų tau ramybę.
KAINAS
Ne,
Manęs negali niekas nuraminti…
Aš stichijas aprimusias mačiau, –
Bet nejutau ramybės savo sieloj.
Eik, Abeli, manęs neprievartauk,
Ar leisk man pasišalinti pačiam,
Kad netrukdyčiau švento tavo darbo.
ABELIS
Mes turim savo priedermę atlikti
Kartu. Neprieštarauk.
KAINAS
Aš nusileidžiu.
Kas reikia man daryti?
ABELIS
Pasirink
Sau vieną iš altorių.
KAINAS
Kas man jie?
Velėna ir akmuo… Nurodyk pats.
ABELIS
Ne, pasirink.
KAINAS
Gerai, tiek to.
ABELIS
Va šitas?
Jisai aukštesnis, tau jis ir pritinka
Kaip vyresniam. Paruošk dabar aukas.
KAINAS
O kurgi tavo?
ABELIS
Pažiūrėk, čionai
Riebiausieji pirmagimiai bandos –
Piemens auka širdinga.
KAINAS
Negalėčiau
Aš kaimenėmis savo pasigirt;
Esu aš žemdirbys – ir atnašausiu
Tiktai vaisius, kuriuos man duoda žemė
Už prakaitą ir triūsą.
Renka vaisius
Štai, pažvelk,
Kokie jie sodrūs, kaip gražiai nunokę.
Kainas ir Abelis puošia aukurus ir įkuria juose ugnį
ABELIS
Tu, kaip vyresnis, pirmas privalai
Pašlovinti Kūrėją, mielas broli.
KAINAS
Ne, tu pradėk, – aš čia naujokas. Melskis;
Aš stengsiuos tau pritart, kaip išmanau.
ABELIS
(klaupdamas)
O didis Dieve, mūsų sutvėrėjau,
Kuris davei alsavimą gyvybės,
Palaiminai visus mus ir apgynei,
Neleidai žūt už nuodėmes tėvų,
Kuris net savo apmaudą teisingą
Suminkštinai užuojauta romia
Ir toks buvai mums geras ir dosnus,
Jog tavo nepelnytas atlaidumas
Atrodo mums kaip rojaus dovana!
Praamži! Gėrio ir šviesos nešėjau,
Dorybių neišsenkamas šaltini,
Mus saugojąs nuo blogio visokiausio,
Vedąs painiais gyvenimo keliais
Į nepažįstamą, bet kilnų tikslą,
Šventosios tavo valios nužymėtą!
Priimk iš savo tarno nuolankaus,
Iš pirmojo piemens šiame pasauly,
Pirmų bandų pirmagimius pirmuosius,
Priimk šią auką menką ir niekingą
(Niekingą kaip ir viskas prieš tave!),
Kurią kaip ženklą padėkos gilios
Akivaizdoj dangaus tau atnašauju
Ir savo veidą nulenkiu prie žemės,
Pagimdžiusios mane, – šlovė, šlovė tau
Per amžių amžius!
KAINAS
(kalba nesiklaupdamas)
Tu, kuris plačiai
Esi galybe savo pagarsėjęs,
Jehova – žemėj, Dievas – danguje,
Kurio visų vardų ir veikalų
Mirtingam neįmanoma žinoti,
Įrodyk mums, jog geras tu esi
Ir patausok piktadarybes savo!
Jei galime tave palenkt maldom,
Priimki jas iš mūsų; jeigu aukos
Yra mielesnės rūsčiai tavo dvasiai, –
Jų irgi neatstumki! Dvi būtybės
Tau savo dovanas kuklias sudėjo.
Jei mėgsti kraują, – dešinėn pažvelk,
Į šį piemens altorių, iš kurio
Kraujuoti dūmai į padangę kyla
Nuo deginamų pirmgimių bandos.
Gal magina tave sultingi vaisiai,
Kurie, be skausmo ir kančių užgimę,
Lyg puošmena gyva tavų darbų
Džiugiai prieš saulę tviska ant velėnos?
Jei šis nekaltas aukuras labiau
Patinka tau, pažvelk į jį maloniai,
Nes tas, kuris jį šitaip išdabino,
Yra toksai, kokiam ir dera būt
Vienam iš tavo sutvėrimų; nieko
Nenori jis laimėti iš tavęs
Keliaklupsčiaudamas. Jei jis nedoras, –
Nutrenk jį: tu esi juk visagalis,
Ne jam tad galynėtis su tavim!
O jeigu geras jis, – pasigailėk
Ar nugalabyk: viskas tavo valioj;
Tu netgi blogį vadini gėriu,
Ir aš dažnai nesugebu iš karto
Susivaikyt, kame tiesa… Bet man
Netinka būt teisėju Visagalio, –
Aš vykdyti turiu jo liepimus
Taip, kaip esu juos vykdęs ligi šiolei.
Abelio altoriuje ugnis įsiplieskia akinančiu liepsnos stulpu ir veržiasi į dangų; tuo pat metu pakilęs viesulas apverčia Kaino aukurą ir išmėto vaisius žemėje
ABELIS
(klaupdamas)
O broli, melskis! Dievas tau grūmoja.
KAINAS
Ką tu sakai?
ABELIS
Jisai tavus vaisius
Išbarstė žemėj.
KAINAS
Žemė juos pagimdė,
Tegu tad juos pasiima atgal
Ir dar gausesnį derlių išaugina
Iš jųjų sėklų. Tu labiau kur kas
Jehovai įtikai: žiūrėk, kaip godžiai
Kraujuotą liepsną sugeria dangus!
ABELIS
Ne apie mano atnašą galvok,
O, kolei nevėlu, skubėk sudėti
Naujas aukas.
KAINAS
Man aukurų nereikia!
Jų nepakęsiu…
ABELIS
(atsistodamas)
Kainai, ką darai?
KAINAS
Aš noriu sunaikinti tą nešvankų,
Surūkusį Apvaizdos talkininką,
Skelbėją tavo įkyrių maldų,
Sugriauti noriu tavo aš altorių,
Ėryčių nekaltų krauju užlietą.
ABELIS
(priešindamasis Kainui)
Ne, to nedrįsk – ir šventvagiškų žodžių
Bent neparemk bedieviškais darbais!
Nejudink mano aukuro, nes jį
Palaimino Jehova nemirtingas,
Šią dovaną priėmęs iš manęs.
KAINAS
Palaimino?! Vadinas, jo palaima –
Tai dūmai nuo įsvilusios mėsos,
Garuojantis altoriuj šviežias kraujas,
Gailus bliovimas vargšų gyvulių,
Netekusių brangių jauniklių savo,
Kurių tiek daug numiršta nelemtai
Nuo dievobaimingojo tavo peilio?
Šalin iš kelio! Lai neriogso čia
Tasai gėdingas kruvinas paminklas!
ABELIS
Neliesk altoriaus, Kainai! Atsitrauk!
Tu smurtu nepaglemši jo; bet jeigu
Jisai tau naujai aukai reikalingas,
Tai imkis.
KAINAS
Naujai aukai?! Eik šalin,
Kad vietoj tos aukos netektų man…
ABELIS
Ką pasakei tu?
KAINAS
Leisk ir netrukdyk!
Iš kelio! Tavo Dievas mėgsta kraują, –
Žiūrėk, kad jo negautų jis per daug!
ABELIS
Aš dėlei jojo švento vardo stoju
Tarp Viešpaties altoriaus ir tavęs.
KAINAS
Aš tą velėną vėl nublokšiu žemėn,
Iš kur jinai atėjo. Pasišalink,
Jei tau yra brangi sava gyvybė…
ABELIS
(priešindamasis)
Ne! Dievas man už gyvastį brangesnis!
KAINAS
(griebdamas nuo aukuro nuodėgulį ir smogdamas Abeliui į smilkinį)
Tai neškis ją pas Dievą, jeigu jis
Gyvybės tavo taip ištroškęs.
ABELIS
(krisdamas žemėn)
Kainai!
Ką padarei tu?
KAINAS
Broli!
ABELIS
Didis Dieve!
Priimki savo tarną ir atleisk
Žudikui, nežinojusiam, ką daro.
Paduok man ranką… Ranką duok man, broli,
Ir vargšei Cilai pasakyk…
KAINAS
(atsikvošėdamas)
Duot ranką?..
O, ji visa raudona nuo kažko…
Kiek patylėjęs, iš lėto dairosi aplink
Kur stoviu aš? Ar vienas čia esu?
Kur Abelis? Kur Kainas? Jis – tai aš?
Negali būti… Broli, atsibusk!
Ko paslikas guli tu ant žolės?
Ne laikas dar miegot… Ko toks išbalęs?
Kas tau yra? Juk tu buvai šį rytą
Žvalus ir linksmas! Abeli! Klausyk,
Gana juokauti! Mano smūgis buvo
Stiprokas, bet nemirtinas… Ak, kam
Tu spyreis prieš mane?.. Tu tik juokauji,
Tu nori tik pagąsdint… Aš trenkiau,
Taip, aš trenkiau – ir viskas… Atsipeikėk.
Atsikvošėk! Bent krustelėk!.. Gerai…
Kvėpuoji tu? Kvėpuok! O Dieve, Dieve!
ABELIS
(vos girdimu balsu)
Kas mini Dievą?
KAINAS
Tavo užmušėjas.
ABELIS
Tegu Aukščiausias jam atleidžia! Kainai,
Tu vargšės mano Cilos nepamiršk, –
Dabar jai vienas brolis bepaliko.
Abelis miršta
KAINAS
O man?.. Kas liko man? Kur mano brolis?..
Jo akys atsimerkė! Gyvas jis!
Mirtis yra į miegą panaši,
O miegas žmogui sudeda blakstienas…
Štai ir jo lūpos praviros – turbūt
Jisai alsuoja? Ne, jis nealsuoja!..
Širdis, širdis! Reik pažiūrėt: ji plaka?
Ne, negirdėti… Gal tai blogas sapnas?
Galbūt aš atsidūriau kitame,
Baisesniame pasauly?.. Viskas mirga
Ir sukas akyse… Kas čia? Rasa?
Perbraukia ranka per kaktą, paskum žiūri į delną
O ne, tai kraujas… Mano kraujas… Brolio
Tai kraujas mudviejų, kurį praliejau.
Tad kam gi man gyvybė, jeigu aš
Ją atėmiau patsai iš savo kūno?
Bet aš nepatikėsiu, kad jis miręs!
Argi tylėjimas yra mirtis?
Ne, jis pabus dar, – aš prie jo budėsiu.
Gyvybė mūsų ne tokia trapi,
Kad taip ūmai sudužtų. Neseniai
Su manimi jisai kalbėjos. Ką gi
Dabar man atsakyti?.. Broli!.. Ne!
Taip šaukiamas, jisai neatsilieps:
Ar gali brolis kelt prieš brolį ranką?
Prabilk, prabilk! Bent vieną gerą žodį
Iš tavo lūpų man išgirsti leisk,
Kad aš nebebijočiau savo balso!
Įeina Cila
CILA
Girdėjau duslų klyksmą kažkieno.
Kas atsitiko? Kainai, ką veiki
Čionai, prie mano vyro? Jis užsnūdo?
O Viešpatie, dėl ko jisai taip baisiai
Išblyškęs ir ką reiškia šitas klanas?
Ne, tai ne kraujas! Kaipgi būtų jis
Galėjęs atsirasti? Ir iš kur?
Kas pasidarė, Abeli? Girdi?..
Jis nekvėpuoja, nejuda… Ranka,
Sustingus ir bejausmė kaip akmuo,
Iš mano rankų krinta… Ak, kodėl,
Beširdis Kainai, tu neatskubėjai
Padėti jam? Kodėl jo neapgynei?
Tu būtumei atrėmęs krūtine
Kiekvieną užpuoliką – tu stiprus.
O, kur tu, tėve? Motina! Sesuo!
Greičiau, greičiau! Mirtis pasauly siaučia!
Cila išbėga, šaukdama saviškius
KAINAS
(vienas)
Mirtis… Ir aš, kurs taip jos nekenčiu,
Jog net mintis mažiausia apie ją
Man nuodijo gyvenimą, pakolei
Savom akim jos nebuvau regėjęs, –
Aš, būtent aš, ją pašaukiau čionai
Ir savo brolį tikrąjį įstūmiau
Į jos ledinį glėbį, tartum ji
Pati nebūtų Abelio suradus…
Dabar tik pabudau aš, – mano protą
Aptemdęs buvo sapnas šiurpulingas;
Bet jis užmigo amžinu miegu!
Įeina Adomas, Ieva, Ada ir Cila
ADOMAS
Aš atėjau į gailų Cilos šauksmą.
Ką aš regiu? Sūnau! Ar tai tiesa?..
Kreipdamasis į Ievą
Štai, žmona, darbas moteries ir žalčio!
IEVA
Nepriekaištauk: angies nuodingi dantys
Man tebedrasko širdį ligi šiol.
Sūnau brangiausias! Abeli!.. Jehova!
Už ką tu man jį atėmei? Ieva
Tokios bausmės nebuvo nusipelnius!
ADOMAS
Tu, Kainai, čia buvai su juo; sakyk,
Kas tai padarė? Angelas piktasis,
Nuo Dievo atsimetęs, ar koks norint
Žvėris laukinis, tas miškų pabaisa?
IEVA
Lyg žaibas debesingoje padangėj
Staiga mintis man blykstelėjo… Šitas
Didžiulis rūkstantis nuodėgulys –
Nuo aukuro! Jis kruvinas tarytum…
ADOMAS
Sūnau, ko tu tyli? Gėlos nedidink
Ir mus, pagautus siaubo, nuramink.
ADA
Bent pasakyk, kad tu nekaltas, Kainai.
IEVA
Jisai žudikas – aš dabar matau!
Štai stovi, kaltą galvą panarinęs,
Ir dengiasi atšiaurų savo veidą
Kraujuotom rankom.
ADA
Liaukis, liaukis, motin…
Kodėl, o Kainai, tu neišblaškai
Šių kaltinimų, skausmo pagimdytų?
IEVA
Išgirsk mane, Jehova! Lig mirties
Tegul jį smaugia žalčio prakeikimas, –
Jisai ne mūsų atžala! Tegul
Jis lieka visad vienišas…
ADA
Palauk! Nekeiki, motin, savojo sūnaus,
Nekeiki mano vyro, mano brolio!
IEVA
Jis atėmė tau brolį, Cilai – vyrą,
Man sūnų mylimą… Prakeikiu jį!
Tegu jisai man iš akių pradingsta!
Visus saitus nutraukiu aš su juo,
Sutrempusiu brolybės ryšį šventą.
Mirtie, kodėl tu aplenkei mane,
Atnešusią tave į šį pasaulį?
Kada mane tu pasiimsi?
ADOMAS
Ieva! Teneišvirsta sielvartas teisingas
Burnojimu prieš Viešpatį! Seniai
Sunki dalia išpranašauta mums;
Pakelkime tad negandų smūgius,
Kaip pridera tarnams šventos jo valios.
IEVA
(rodydama į Kainą)
Ne, tai ne mūsų Viešpaties valia.
Tai šitas – šitas pragaro siaubūnas,
Kurį, deja, pati aš pagimdžiau,
Visur šiame pasauly sėja mirtį.
Tegu prakeikia jį visi gyvieji!
Lai bėga jis paklaikęs dykumon,
Kaip mes iš rojaus bėgom kitą sykį.
Lai bastosi, kol jo paties vaikai
Jį nužudys, kaip brolį jis nužudė!
Tegu kerubai degančiais kardais
Be atvangos jam graso dieną naktį,
Po kojomis lai šnypščia jam gyvatės,
Lai žemės vaisiai virsta pelenais
Jo burnoje, o tarp žaliųjų lapų,
Kur galvą jis pavargusią padės,
Lai knibžda skorpionai! Pro miegus
Tegu jis apie užmuštąjį kliedi,
O atsibudęs bijosi numirt!
Skaidrus vanduo šaltinių lai krauju
Prieš lūpas jo sukepusias patvinsta!
Tegu sukyla stichijos prieš jį!
Tegu jis gyvas merdi, o mirtis,
Kurią jisai atsikvietė pas žmogų,
Jam tebūnie už mirtį siaubingesnė!
Šalin, broliažudy! Nuo šios dienos
Tas žodis reikš tą patį, kaip ir Kainas,
Ir milijonai būsimų kartų
Nekęs per amžius savo pranokėjo!
Kur žengsi tu, tenai žolė neaugs,
Net saulė spindulių tau pagailės,
Giria neduos gaivinančio paunksnio,
Pastogės tu nerasi sau ant žemės,
Ramybės – žemėj, Dievo – danguje!
Ieva pasišalina
ADOMAS
Eik, Kainai: mes drauge gyvent negalim.
Keliauk iš čia! Velionį man palik.
Aš vienišas dabar; nuo šiolei niekad
Mes nebesusitiksime daugiau.
ADA
Būk, tėve, savo sūnui gailestingas:
Jau motina prakeikė jį ir taip.
ADOMAS
Jo sąžinė tegu prakeikia jį.
Aš nesakysiu nieko. Einam, Cila!
CILA
Aš liksiu prie velionio.
ADOMAS
Mes sugrįšim,
Kai pasišalins tas, kurio dėka
Mes nelaimingi tapom. Laikas eit.
CILA
Leisk pabučiuot jo palaikus blyškius,
Jo lūpas suledėjusias… Širdie!
Adomas ir Cila verkdami išeina
ADA
Girdėjai, Kainai: mes išeiti turim.
Aš jau esu kelionei pasiruošus,
Belieka pasiimt vaikus. Aš nešiu
Enošą, tu – mergaitę. Iškeliausim,
Kol nenusėdo saulė, kad paskiau
Netektų tyruos klaidžioti tamsoj.
Bet tu tyli, nenori savo Adai
Nė žodžio prakalbėti?
KAINAS
Atsitrauk.
ADA
Jau atsitraukė nuo tavęs visi.
KAINAS
O tu dvejoji? Argi nebijai
Gyvent su tuo, kuris tatai padarė?
ADA
Bijau tik vieno – skirtis su tavim.
Kad ir labai bodžiuosi brolžudybe,
Bet nemanau teisėja tavo būti, –
Lai sprendžia Visagalis.
BALSAS
(Šaukia iš tolo)
Kainai! Kainai!
ADA
Girdi? Kažkas lyg šaukia.
BALSAS
Kainai! Kainai!
ADA
Tai balsas angelo, jei aš neklystu.
Pasirodo Dievo angelas
ANGELAS
Kur tavo brolis Abelis?
KAINAS
Ar aš
Jo sargas?
ANGELAS
Kainai, ką tu padarei?
Į dangų šaukia tavo brolio kraujas,
Kurį praliejo ši nuožmi ranka!
Tave prakeikia žemė, jį sugėrus:
Už savo triūsą atpildo pelnyto
Iš jos tu nesulauksi – ir pasauly
Klajosi kaip beglobis tremtinys.
ADA
Jis neįstengs tokios bausmės pakelti.
Tu jį varai šalin nuo žemės veido, –
Ir jis nuo Dievo veido pasislėps
Ir kaip benamis valkata bastysis,
Pakol kas nors jį, vargšą, susitikęs
Nudės…
KAINAS
Deja! Kažin, ar atsiras
Dar tuščioje, neapgyventoj žemėj
Geradarys toksai?
ANGELAS
Tu – brolžudys:
Kas nuo sūnaus tave apginti gali?
ADA
Šviesusis angele, pasigailėk!
Nejaugi tėvo būsimą žudiką
Krūtinė mano peni sopulinga?
ANGELAS
Jisai į tėvą atsigims – tikriausiai!
Ar savo pienu motina Ieva
Nėra penėjus to, kurį nūnai
Regi krauju gėdingai aptaškytą?
Ar nuostabu, jei brolžudžio sūnus
Bus tėvžudys? Bet to neatsitiks,
Nes mūsų Dievas – tavo, mano Viešpats –
Įspausti šitą ženklą liepė Kainui,
Idant nedrįstų niekas jo paliesti.
Kas į gyvybę jo pasikėsins,
Tam bus atkeršyta septyneriopai.
Eik šen!
KAINAS
Ką tu daryti ketini?
ANGELAS
Aš antspaudu paženklinsiu tau kaktą:
Tesaugo jis tave nuo žmogžudžių –
Tokių kaip tu.
KAINAS
Verčiau mane užmušk!
ANGELAS
Ne, tu gyvensi.
Angelas deda antspaudą ant Kaino kaktos
KAINAS
Dega man kakta,
Bet smegenys – labiau dar šimtą kartų.
Ar baigtos mano kančios? Jeigu ne, –
Aš pasiryžęs iškentėti viską.
ANGELAS
Nuo pat mažens tu atkaklus ir kietas
Kaip žemė ta, kurią turėsi dirbt;
O tavo brolis buvo toks romus –
Tarytum kaimenės, kurias jis ganė.
KAINAS
Mat aš gimiau išsyk po to, kai rojų
Apleido mano motina ir tėvas,
Tuomet, kai dar nuo žalčio apžavų
Nebuvo atsikračiusi Ieva
Ir prarastų dausų Adomas verkė.
Aš – toks, koksai esu. Ne savo noru
Atsiradau pasauly – ir ne pats
Sutvėriau aš save. O, kad galėčiau
Numirt – ir mirdamas prikelti tą,
Kurs buvo mielas Dievui! Tesugrįžta
Gyvybė jam, o man gyvybės jungas
Tegul greičiau nukrinta nuo pečių!
ANGELAS
Tu žmogžudys – ir pasmerktas kentėt.
Kas padaryta, to nebepakeisi…
Eik, stumk ištrėmime dienas – ir jų
Nebedarkyk naujom piktadarybėm!
Angelas išnyksta
ADA
Jis dingo. Metas judintis ir mums.
Girdžiu pavėnėj verkiantį Enošą.
KAINAS
Ak, jis nežino nė ko verkia… Aš,
Praliejęs kraują, ašarų nelieju,
Nors netgi rojaus upių neužtektų
Nuplauti mano sąžinei! Sakyk,
Sūnus nenusigręš mane išvydęs?
ADA
Deja! Kad tai žinočiau…
KAINAS
(pertraukdamas ją)
Ne, nereikia
Grasinimų daugiau: įgriso jie.
Skubėk tad pas vaikus, – aš tuoj ateisiu.
ADA
Kaip! Tu paliksi vienas su velioniu?
Eime kartu.
KAINAS
Jisai bežadis guli
Kaip amžinas man priekaištas!.. O tu,
Kurio nekaltas kraujas saulę šviesią
Užtemdė man! Kas tu dabar esi,
To nežinau; bet jeigu brolio širdį
Tu įžvelgi, tai dovanosi tam,
Kuriam jau nebegali dovanoti
Nei Dievas, nei jo sąžinė. Sudie!
Aš tavo palaikų nepalytėsiu.
Nors motinos vienos mes žindom pieną,
Nors, atmenu, vaikystės dienomis
Ne vieną sykį kaip meilingas brolis
Tave aš spaudžiau prie savos krūtinės, –
Bet jau neberegėsiu aš tavęs
Ir net nedrįsiu padaryti to,
Ką būtumei man privalėjęs tu:
Bedvasio tavo kūno nenuleisiu
Į kapą – taip, į pirmutinį kapą,
Mirtingam žmogui skirtą… Kas, o kas
Tau iškasė šią duobę? Žeme! Žeme!
Priimki liūdną atpildą už visa,
Ką tu man dovanojai… Dykumon!
Ada pasilenkia prie Abelio ir jį bučiuoja
ADA
Ūmi, ankstyva, nelemta mirtis
Tave ištiko, broli! Iš visų,
Kurie aprauda Abelį dabar,
Tik aš nerodau niekam savo skausmo.
Manoji pareiga nuo šiol – ne verkti,
Bet ašaras nušluostyti kitiem.
Ir vis dėlto vargu ar kas pajėgtų
Prilygti mano sielvartui didžiam:
Ne dėl tavęs aš vieno kankinuosi,
Bet ir dėl to, kurs užmušė tave…
Keliaukime! Aš pasirengus, Kainai,
Likimo tavo naštą kantriai nešt.
KAINAS
Nuo rojaus mes žygiuosime į rytus:
Ten tuščia ir nyku, tenai aš trauksiu.
ADA
Gerai. Būk mano kelrodžiu nuo šiolei,
O kelrodžiu tavuoju tebūnie
Aukščiausiasis. Paimkime vaikus.
KAINAS
Beje, vaikų velionis neturėjo.
Išseko meilės gyvasai šaltinis,
Kuris galėjo atžalom jaunom
Papuošt vestuvių guolį ir sujungti
Maištingą kraują Kaino giminės
Su savo gentimi švelnia. O broli!
ADA
Tegu sau ilsisi ramiai!
KAINAS
O aš?..
Išeina