Rašyba ir skyryba

     Albina Ausmanienė. Norintiems rašyti be klaidų

     

 

 

 

 

Albina Ausmanienė

NORINTIEMS RAŠYTI BE KLAIDŲ

Gimtasis žodis, Vilnius, 2010

 

 

 

 

 

 

 

 

 

      Leidinys skirtas mokiniams, turintiems rašybos ir skyrybos spragų. Jis parankus ir kiekvienam, norinčiam rašyti be klaidų. Šiame leidinyje pateikiamos pagrindinės taisyklės, analizuojamos dažnos klaidos, į kurias savo klausimais nuolat atkreipia dėmesį mokiniai. Žinioms įtvirtinti, įgūdžiams formuoti yra pratimų, o norintiems pasitikrinti – ir atsakymai.

 

      1. Įrašykite praleistas raides, suskliaustuosius žodžius rašykite kartu arba atskirai.

      Sul__susi katytė išdr__so įl__sti į lūšnel__ sug__dusiomis s__sparomis ir niek__no nepastebima r__žosi spoksoti į spin__sul__, rio__sančią pasien__. Įniršęs jis dr__sk__sis, t__s__sis už plaukų, gr__s__s kum__čiais ir visiems labai įgr__st__s. Jis ieškos__s darbo kitur, bet užg__susios jo akys kalbėjo, kad viltys gauti darbą __ra, m__žta, g__sta. U__sivilkusi švies__ sukn__, apsigaubusi apyšvies__ skarel__(įn.), išėjo sesuo šieno grė__ti. Užg__sus vakaro žarai, užg__sta ir paskutinė viltis. Išplėstos Irkos ak__s žiūri į nepaž__stam__j__. Sen__jai anč__i buvo ger__ t__pėti po žal__j__ vyšn__. Paukštel__i k__kvieną vasarą sugr__ždavo, rankiodavo įvair__spalv__s musel__s, pešiodavo šveln__ žolel__. Sp__stuose įkliuv__s t__so šermuonėlis. Mama padėkojo miel__jam sūn__liui už raudon__s__s rož__s. Visų pirm__ išmok s__v__j__ kalbą. K__stutis __pač dr__sus. Ūki­ninkai patr__šė dirvas tr__šomis ir m__stė apie gerą derlių. Mano paž__stamas gr__žo iš Ž__slių. Pataisiau dukter__i užg__sus__ lemputę. Paci__entas __dė­miai skaitė, kas parašyta apie valeri__onus. Daryti blog__ draugui – nuod__mė. Lauk__ š__la, spigina, kad net tvoros tr__ška. Vyr__sn__sis brolis skatins__s puoselėti sen__s__s tradicijas. Kad tik kaip nors baigt__si visiems įgr__susi žie­ma. Tėvo veidas (ne) piktas, o tik liūdnas ir rimtas. (Ne) kaip š__met pailsėjau. (Ne) pagautas – (ne) vagis. (tts.)

      Ar (ne) (per) daug bus įsilinksmin__? Dvaras – (ne) kaimynas, ponas – (ne) brolis. (tts.) Mokslas dar (ne) visas m__sl__s (te) įminė. Jurgis išsigand__s (ne) mažiau už nedr__s__j__ kaimyną. Mokėmės (ne) vienuose namuose, bet (dėl) to mūsų draugystė n__ kiek neatšalo. Iš išg__sčio jis band__s šaukti, tačiau net (gi) pats vos (ne) vos išgird__s savo balsą. Vytauto žodžiai in__inieriui (per) didelio įsp__džio (ne) padarė. (Tur) būt vilkas tokio arklio (ne) įsten__tų papjauti. (Vis) (dėl) to čempi__onas ką (ne) ką girdėj__s, bet (gal) būt (ne) viską. Vaikas išlipti ant kranto (nebe) įsteng__s, (dėl) to šauk__sis pagalbos. Kiek (gi) tėvas galėtų atsi__sti tau pinigų? Kai sugrį__, valg__s, kiek (tik) 1__s. Ar (gi) nematote, kad arbūzai (ne) visai sug__dę?  Atėj__s__j__ (ne) visi paž__sta. Langinės dar (gi) dieną buvo užskl__stos. Vedė jisai jau (nebe) visai jaunas. Kristi__onas gyven__s (ne) (per) toliausiai nuo __žuolyno. Ob__liai kaip (mat) suges. Visi (per) daug skundž__si atmintimi, bet niekas nesiskundž__ protu. Kuo (gi) manai gėl__s tr__šti? Ne (iš) karto pasisekė pačiupti triušį. Nejau (gi) žvėriukas nu­mirs? Nors ir lietus 1__jo, vis (gi) grybautoj__ susirinko. Daug__lį erzina (ne) tvarka. Kada (gi) prasidės atostogos? Dabar ir žmonės (nebe) tie. Pradėjo el__tis (per) daug įž__liai. Vargo (ne) patyręs, laimės (ne) ragausi. (tts.) (Ne) koks š__ndien oras. Š__ryt Marius į mokyklą atėjo (ne) linksmas, o labai susikrimt__s. Duoną taupyk rytoj__ – (ne) darbą. (tts.)

 

      2. Parašykite reikiamus skyrybos ženklus.

      1. Visokių pakeleivių pilni Kristupo namai visus jis vaišina o pinigų lekia skolintis uždirbsiąs ne tiek turėsiąs. 2. Nebeišmanydamas ką dar pastatyti ant stalo Kristu­pas blaškosi po trobą o kuris nors iš jo svečių žiūrėk pilną piniginę beturįs o gal ir puslitrį. Tik neskuba traukti nueis kur kitur. 3. Vienus toks matyt buvo Ambraziejus visuotinė suirutė guodė nieko nebereikėjo daryti kiti gyveno lyg vaidindami svetimą dramą apsimetinėdami. 4. Vakarais užgulę prieškarinį radijo imtuvą pasiklausydami ar kas nevaikšto po langais gaudydavo prieštaringiausias žinias ir gręžiodavosi į pro­tingesnius daugiau mačiusius daugiau skaičiusius dažniausiai tai būdavo Nakutis ar Konstantienė laukdami ką jie pasakys. 5. Jautė kad kažkur yra teisybė ir visiems bus atseikėta pagal nuopelnus didžiavosi kad nėra nagų susitepę nors tie jų nagai kur tik prikišti susitepa Konstantienės žodžiais. 6. Jo veidas buvo kupinas ironijos ledinės kaip ir to rudens šviesa kartais nušviečianti jų laukus suvirpinanti paežerių nendry­nus bei viksvas iš kurių išgąstingai klykaudami pakildavo paukščiai pabaidyti kaž­kieno žingsnių ar šūvio. 7. Niekas jam neatstos Elžbietos niekas neatstos tų kuriuos mylėjo ir kas kaltas kad netgi išmintingasis atsargusis brolis netgi antroji jo žmona jo vaiko motina net sesuo svetimesni jam už svetimus? 8. Kartą vaikiščiams kurie išsižioję žiūrėjo kaip seneliukas sučepsėdamas lūpomis samsto druskeles ir miltelius kaip baltame popieriaus lakštelyje atgaivina žmonių veidus pasakė kad norįs visus nufotografuoti. 9. Ilgai prieš fotoaparato dėžutę padėtą ant stovo raitė ūsus Kazimie­ras mindžikavo tarsi ant žarijų Konstantas pasiruošusi skambiai nusikvatoti stovėjo Konstantienė laukdama kol tas žmogus išlįs iš po juodo skuduro taisė smunkantį taškuotos skarutės mazgą senoji Daukintienė Vizgirdos sūnus nusifotografavo prie arklio brūžuodama batų aulais atlėkė su savo mažyliu Kristupienė atsvirduliavo bal­tutėlis kaip popierius Kristupas jau trečią švino gabalėlį gydytojas išlupo iš jo kūno. 10. Jeigu jis ir buvo blogas nors aš tuo netikiu vis vien nieko jis neapgavo tik save patį. 11. Ir težino jos akys bei rankos kad tik didelė meilė sukuria stebuklus ir kad visa kas didu gimsta iš didelės meilės. 12. Varstosi durys tirštame rūke prie malūno burzgia zeimeris jam nutilus girdėti šniokščia ištvinęs vanduo lijo visą savaitę sugirgžda ratai skambčioja arklio pasagos. 13. Kol ją ten girdi ir jaučia per sieną ypač vidurnakčiais ar vakarais kai stovėdama priešais veidrodį paleidžia plaukus kai staiga ten visi gar­sai nutyla rodos net sienos suklūsta ramybės ji neturėjo ir neturės. 14. Negrabiai jie (spinduliai – aut.) čiupinėjo pajuodusius nuo liūčių namų prieangius durų ranke­nas slenksčius paliktus laukuose plūgus akėčias ir prasiskverbę pro medžių viršūnes ten kur Kristupas su Kazimieru kaišė pakulomis valties dugną lyžtelėjo pajuodusius alksnio lapus nuklojusius žemę ir rodėsi kad jie bemat apsitrauks šerkšnu ir kai šitie vyrai eis su tinklais pievomis jos bus baltutėlės nuo šalnos ir bildės po kojomis gruo­do sukaustyta žemė. 15. Ir visa kas buvo tą dieną vaiko širdyje kažkodėl susitelkė į tą prietemos akimirką kai jis su terba ir dubinu stovėjo ant aukšto pūvančiais kamienais nukloto skardžio žiūrėdamas kaip ten žemai mažoje kaip skiedra valtelėje galynėjasi su grėsmingai šniokščiančia Šventosios srove jo tėvas. 16. Tėvas uždėjo ranką jam ant peties ir pasakė kad dėl nieko kol jie kartu nesibaimintų ir jiedu patraukė pievomis. 17. Tačiau pavasariop prieš patį didįjį vaidinimą vaikai su margučiais rankose prilė­kę prie klubo net žioptelėjo iš nuostabos išlaužtos durys išdaužyti langai suplėšytos dekoracijos sukapoti kostiumai. 18. Nebuvo apylinkėje žmogaus kuris nežinotų ko nors daugiau už kitus tą kiekvienas leisdavo pajusti savo šnekoje nors prispirtas išsi­gindavo. 19. Vieną dieną Kazimieras atlėkė pas Konstantą ir ėmė šūkalioti tegu jam Kazimierui Konstantas dabar dėkoja tegu šliaužioja prieš jį visi tegu nusivožia prieš jį kepures. 20. Tačiau Kazimieras tvirtino savo Sibire ji dabar būtų Sibire štai kokius spąstus Nakutis buvo paspendęs.

Iš B. Radzevičiaus romano „Priešaušrio vieškeliai“

atsakymai

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *