Baltų kalbos

     Šiai šakai priklauso gyvosios lietuvių, latvių kalbos ir mirusios – prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių. Lietuvių ir latvių kalbomis dabar šneka apie 5 mlj. žmonių (daugiausia Lietuvos ir Latvijos teritorijose). Visos kitos baltų kalbos, išskyrus prūsus, nepaliko jokių rašto paminklų, todėl apie jas ir apie jomis kalbėjusių žmonių skaičių maža ką težinome.

Pats baltų terminas XIX a. atsirado iš Baltijos jūros vardo, kuris gali būti susijęs su šaknimi balt-, nors dėl to atskirų mokslininkų yra pareikšta skirtingų nuomonių bei hipotezių, ir šis klausimas dar galutinai neišspręstas. Mūsų garsūs kalbininkai K.Jaunius ir K.Būga, remdamiesi I a. romėnų istoriko Kornelijaus Tacito veikale „Germania“ minimu „Aestiorum gentes“, baltus vadino aisčiais. Bet kadangi senuose istoriniuose šaltiniuose šiuo pavadinimu buvo vadinami tik prūsai, tad nuo jo kitų kalbininkų ir atsisakyta.

Iš vietovardžių analizės nustatyta, kad senovėje baltų gyvenamoji teritorija driekėsi nuo žemutinės Vyslos gana toli į rytus: jie apėmė Nemuno, Prėgliaus baseinus, Dauguvos, Dnepro, Pripetės aukštupius. Tačiau pirmaisiais m.e. amžiais, ypač VI-VII a., baltų gyvenamieji plotai ėmė siaurėti: vakaruose buvo išstumti ar asimiliuoti germanų, o rytuose – rytų slavų genčių. Iš XII a. rusu metraščių (vad. Nestoro kronikos) matyti, kad tuo metu į rytus nuo Smolensko dar gyvenusi baltų gentis galindai, t.y. „galiniai“ (plg. liet. galas), kurie apie XIV a. visai suslavėjo.

Nuo seno baltai turėjo glaudžių kontaktų ne tik su slavais ir germanais, bet ir su savo šiaurės kaimynais finais (dabartinių estų, suomių ir kt. protėviais). Tai rodo nemaža baltiškų žodžių, išlikusių ligi šiol finų kalbose, pvz.: est. hein „šienas“, kirves „kirvis“; suom. pirtti „dūminė pirkia“ {plg. liet. pirtis, latv. pirts) ir kt.

Baltų kalbos yra artimiausios slavų kalboms (priskaičiuojama per 300 bendrų baltams ir slavams žodžių, taip pat randama nemaža morfologijos, sintaksės bendrybių). Todėl kai kurie lingvistai mano, kad baltai ir slavai kadaise sudarę vieną baltų-slavų šaką, vėliau suskilusią į dvi atskiras atšakas. Tačiau kiti tokiai nuomonei nepritaria ir tvirtina, kad baltų ir slavų kalbos išriedėjusios iš skirtingų prokalbės tarmių, o daugelis toms kalboms būdingų bendrybių esą arba paveldėtos iš indoeuropiečių prokalbės, arba atsiradusios vėliau dėl artimų baltų ir slavų kalbų kontaktų. Taigi ši problema dar nėra galutinai išspręsta.

Baltų kalbos paprastai skirstomos į dvi grupes: vakarų baltus ir rytų baltus. Vakarų baltams priskiriamos išnykusios prūsų ir jotvingių (kartais dar ir kuršių), o rytų baltams – gyvosios lietuvių, latvių ir mirusios kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos.

Iš vakarų baltų daugiausia pažįstama yra prūsų kalba, kuria buvo šnekama tarp Vyslos žemupio ir Nemuno (dabartinėje Kaliningrado srityje ir Lenkijos šiaurės vakaruose). Dar I-III a. dalį prūsų buvo pavergę germaniškos kilmės gotai, o XIII a. juos nukariavo kryžiuočiai. Nors prūsai lengvai nepasidavė savo pavergėjams ir apie 400 metų išlaikė savo gimtąją kalbą, tačiau visokiais būdais persekiojama, net įstatymais draudžiama prūsų kalba tolydžio nyko, kol XVIII a. pradžioje ji galutinai liovėsi skambėjusi.

Prūsų kalbai artima turėjo būti ir jotvingių kalba (kartais laikoma net prūsų kalbos tarme). Šia kalba kalbėta Užnemunėje, arba Sūduvoje, taip pat Balstogės (Bialystoko), Seinų, Suvalkų rajonuose, dabar priklausančiuose Lenkijai. Jotvingius 1283 m. smarkiai nusiaubė kryžiuočiai, kurie dalį jų iškėlė į Sambiją (vieną iš prūsų žemių).

Apie jotvingių kalbą, išnykusią anksčiau už prūsų kalbą, turime labai nedaug duomenų: keletą prastai užrašytų žodžių ir keliolika jotvingiškais įtariamų vietovardžių (Bilsas „ežero pavad.“, Jieznas „miestelio pavad.“ ir kt.). Jotvingių kalbos substratu laikomas ir kai kurių lenkų tarmių „mozūravimas“ (s, z tarimas vietoj š, ž).

Vakariniai baltai nuo rytinių, kaip matyti iš prūsų kalbos paminklų, skyrėsi šiomis būdingesnėmis ypatybėmis: 1) jie išlaikė senovinį dvibalsį ei, kurį rytiniai baltai pavertė ie (plg. pr. deivis – liet. dievas, latv. dievs; pr. prei – liet, prie, Leipalingis, plg. liepa); 2) vietoj prabaltiškų š, ž, panašiai kaip ir latviai, turėjo s, z (plg. pr. asis – liet. ašis; pr. sunis – liet. šuo; pr. semmē – liet. žeme); 3) vietoj priebalsinio junginio gl turėjo dl (plg. pr. addle – liet. eglė); 4) turėjo bevardės giminės daiktavardžių formas (plg. pr. balgnan – liet. balnas; pr. median – liet. medis, medžias); 5) turėjo daugiskaitos galininke galūnę -ns (plg. pr. akins – liet. akis;. pr. genans – liet. žmonas); 6) turėjo nemaža skirtingų žodžių (plg. pr. aglo – liet. lietus, latv. lietus; pr. gaylis – liet. baltas, latv. balts) ir kt.

Iš rytų baltų kalbų stambiausia yra lietuvių kalba, kuria šneka apie 3 mlj. žmonių Lietuvoje, šiek tiek Baltarusijoje (Apso, Gervėčių, Varanavo, Rodunės apylinkėse) ir Lenkijos Šiaurės rytuose (Punske, Seinuose). Be to, nemažai lietuviškai kalbančių yra JAV, Brazilijoje, Argentinoje, Australijoje ir kitur. Ligi Antrojo pasaulinio karo lietuvių gyventa ir Rytų Prūsijoje, kur nuo XVI a. vidurio buvo išsiplėtusi lietuvių literatūrinė bei kultūrinė veikla.

Nors XIII-XV a. lietuviai buvo sukūrę didžiulę valstybę (Vytauto laikais pasiekę net Juodąja jūrą), tačiau lietuvių kalba netapo oficialiąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba. Joje valstybės reikalams buvo vartojamos kanceliarinė slavų, lotynų, lenkų kalbos (pastarosios įtaka ypač išsiplėtė po 1569 m. Liublino unijos). Seniausieji lietuvių kalbos paminklai siekia XVI a. pradžių. Pirmasis žinomas lietuviškas raštas – anoniminis poterių tekstas, ranka įrašytas į 1503 m. Štrasburge išleistos knygos „Tractatus sacerdotalis“ paskutinį puslapį. Tekstas remiasi dzūkų tarme ir veikiausiai yra nuorašas iš dar ankstesnio originalo. Nėra abejonės, kad bažnytinių lietuviškų rankraštinių tekstų būta ir anksčiau, gal net XIV a. pabaigoje, nes, 1387 m. įvedus aukštaičiuose krikščionybę, tokių tekstų būtinai reikėjo religinei praktikai (istoriniuose šaltiniuose yra užuominų, kad pirmasis poterius į lietuvių kalbą esąs išvertęs Jogaila).

Tačiau seniausia žinoma spausdinta lietuviška knyga yra Martyno Mažvydo 1547 m. katekizmas, parašytas žemaičių tarmės pagrindu ir išspausdintas Karaliaučiuje. Šiame katekizme įdėtas ir pirmas lietuviškas elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti", kuriame pateiktas lietuviškas raidynas ir vienas kitas autoriaus sukurtas gramatikos terminas (balsinė „balsė raidė“, sąbalsinė „priebalsė raidė“ ir kt.). Su Mažvydo katekizmu prasidėjo naujas etapas lietuvių kalbos istorijoje – ėmė kurtis ir plėtotis lietuvių literatūrinė kalba, reikšminga lietuvių tautos kultūrinio gyvenimo priemonė.

Apie 1620 m. pasirodė ir pirmasis lietuvių kalbos žodynas – Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium linguarum“, susilaukęs penkių leidimų, o 1653 m. buvo išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika – Danieliaus Kleino „Grammatica Litvanica“. Tuo būdu XVII a. viduryje prasidėjo ir mokslinis lietuvių kalbos tyrinėjimas, kuris ypač suintensyvėjo XIX a., atsiradus lyginamajai istorinei kalbotyrai.

Lietuvių kalba, VI-VII a. atsiskyrusi nuo latvių kalbos, vėliau ėmė skilti į tarmes. Manoma, kad apie XIII-XIV a. joje ėmė išsiskirti pagrindinės aukštaičių ir žemaičių tarmės, kurios paskui dar smulkiau skaidėsi patarmėmis, o šios savo ruožtu – šnektomis bei pašnektėmis. Aukštaičių dabar yra trys pagrindinės patarmės: rytų, vakarų ir pietų aukštaičiai, arba dzūkai, o žemaičių – taip pat trys: vakarų, arba klaipėdiškiai (donininkai), šiaurės vakarų, arba telšiškiai (dounininkai) ir pietų, arba raseiniškiai (dūnininkai). Dabartinės literatūrinės kalbos pagrindu eina vakarų aukštaičių pietiečių (suvalkiečių) tarmė, išlaikiusi senesnes fonetikos ir morfologijos lytis.

Kita gyva rytų baltų kalba – latvių kalba, kuria šneka apie 2 mlj. žmonių, daugiausia Latvijoje. Seniau latviai buvo vadinami latgaliais ir gyveno šiaurės rytuose nuo Dauguvos upės. Vėliau latvių, arba latgalių, kalba išplito ir kairėje Dauguvos pusėj ir asimiliavo čia gyvenusias kitas baltų genčių (sėlių, žiemgalių, kuršių) kalbas.

Latviai senovėje nebuvo sukūrę savo valstybės, nes juos XIII a. pavergė kalavijuočiai. Dėl tris šimtus su viršum metų trukusio kalavijuočių viešpatavimo latvių kalbai daug įtakos turėjo vokiečių kalba, kuri buvo vartojama dvaruose, bažnyčioje, oficialiose valdžios įstaigose. Pirmųjų latviškų raštų vertėjai ir autoriai buvo taip pat vokiečiai.

Atsiskyrusi nuo lietuvių kalbos, latvių kalba taip pat ėmė skaidytis į tarmes. Pagrindinės jos tarmės yra trys: aukštaičių (augšzemnieku), lybiškoji (libiskais) ir vidurio (vidus dialekts). Pastaroji užima vidurinę padėtį tarp kitų dviejų ir eina dabartinės latvių literatūrinės kalbos pagrindu.

Kuršių kalba, kaip žinoma iš istorinių šaltinių, šnekėta vakarinėje Latvijos dalyje (Liepojos, Ventspilio, Kuldygos ir kt. vietose) ir Žemaičių vakaruose (Klaipėdos, Skuodo, Kretingos ir kt. vietose). Tačiau ši kalba, dažnai laikoma tarpine tarp lietuvių ir latvių, apie XVII a. visai išnyko: vieni kuršiai sulatvėjo, kiti sulietuvėjo (sužemaitėjo). Kadangi rašto paminklų kuršiai nepaliko, apie jų kalbą daugiausia sprendžiama iš kronikose randamų tikrinių žodžių, vietovardžių ir tam tikrų reliktų tose latvių ir lietuvių tarmėse, kuriomis šnekama buvusiose kuršių gyvenamose vietose.

Su latviais kuršius sieja tai, kad jie minkštuosius k, g buvo pavertę c, dz ir š, ž pakeitę į s, z, o su lietuviais — kad buvo išlaikę sveikus dvibalsius an, en, in, un (jie tarę dzintars „gintaras"). Dabartinėse Kuršo latvių tarmėse taip pat išliko kuršiškų žodžių su tais dvibalsiais.

Žiemgalių kalba buvę šnekama vidurinėje dabartinės Latvijos dalyje (apie Bauskę, Duobelę, Jelgavą) ir Lietuvos šiaurėje (apie Linkuvą, Joniškį. Žagarę). Apie XV a. išnykusi žiemgalių kalba taip pat nepaliko jokių rašto paminklų. Iš to krašto vietovardžių ir dabartinių lietuvių ir latvių tarmių sprendžiama, kad žiemgalių kalboje buvę išlaikyti dvibalsiai an, en, in, un, priebalsiai š, ž buvę tariami kaip latvių, bet minkštieji k, g nebuvę verčiami į c, dz.

Sėlių kalba buvę šnekama dabartinėje šiaurės rytų Lietuvos dalyje (apie Dusetas, Pasvalį, Pandėlį, Zarasus) ir dabartinės Latvijos pietryčiuose (padauguviu bemaž ligi Rygos). Kairiajame Dauguvos krante, kaip matyti iš metraščių, svarbus sėlių centras buvęs Sėlpilis. Rašto paminklų sėliai irgi nepaliko, todėl apie jų kalbą, išnykusią apie XIV-XV a., sprendžiama iš tos pačios rūšies šaltinių kaip ir apie žiemgalių ar kuršių kalbas. Manoma, kad sėliai, kaip ir kuršiai, buvo išlaikę sveikus an, en, in, un dvibalsius, bet minkštuosius k, g, priešingai negu žiemgaliai, buvo pavertę į c, dz. Vietoje š, ž jie taip pat tarę s, z. Tai rodo, be kita ko, sėliškos kilmės ežerų pavadinimai: Zirnajai, Zalvas, kurių atitikmenys kitur tariami su ž: Žirnajai, Želva, taip pat Zarasų miesto vardas, kuris kilęs iš sėliško bendrinio žodžio ezaras ar azaras „ežeras“, nukritus žodžio pradžios balsiui.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *