Testo suvokimo ir kalbos užduotys

Lego     

 

 

 

Onutė Baumilienė

Lietuvių kalbos ir literatūros pratybų sąsiuvinis

XII klasių mokiniams

LEGO

2012

 

 

 

 

 

 

      „Lego“ (reiškia „renku“, „skaitau“) – tai lietuvių literatūros pratybų sąsiuvinis XII klasių mokiniams ir mokytojams, parengtas pagal atnaujintą lietuvių kalbos ir literatūros programą. Pratybas sudaro grožiniai ir negrožiniai tekstai, papildyti skyrybos bei rašybos užduotimis ir suskirstyti pagal temas: „Apie laisvę“, „Apie tapatybę“, „Apie autoritetus“, „Apie pa­žinimą“, „Apie (ne)grožį“, „Apie (ne)susikalbėjimą“, „Apie valią“, „Apie namus“, susietas tiek egzistencine, tiek tautine tematika (pagrindinėmis ra­šinių temomis). Kiekvieno klausimyno pabaigoje yra užduočių, susijusių su literatūrinio bei samprotaujamojo rašinio ar jo pastraipos kūrimu, kalbos rengimu. Taigi svarbiausi tikslai ir uždaviniai – suprasti tekstą, paieškoti teminių sąsajų su kitais tekstais ir, naudojantis jais, sukurti samprotauja­mąjį ar literatūrinį rašinį (arba rašinio pastraipą). Vadinasi, knygelė – jūsų pagalbininkė ruošiantis brandos egzaminui.

 

      Sigitas Geda. Maironio mirtis (Devintas sonetas)

 

      Nei lyros jau, nei arklo nematyt,

      O knygų nesuprasi – daug ar maža…

      Ateis laikai, ne šitie, tai kiti,

      Maironiui irgi gal pakels tiražą…

 

      Bet kas iš knygų – knygos irgi dulkės.

      Iš dulkių – dulkės, saulė ir diena.

      Ramiai, žmogau, į savo grabą gulkis,

      Mirtis – sesuo, nors gal ir ne viena.

 

      Tavoji siela, Lietuvon atėjus,

      Girdėjo beržus, Baltiją ir vėjus,

      Dabar pridurmu kitos jai atklys…

 

      Ta, kur didybę ir menkystę mato,

      Jau nenumirs, ją įsuka į ratą

      Visatos arfų šventas virpulys.

 

      Klausimai ir užduotys.

      1.1. Kokio autoriaus kūrinio parafrazė yra pirmosios dvi soneto eilu­tės? (1 tšk.)

      1.2. Kokia parafrazės prasmė? (1 tšk.)

      1.3. Kokia knygos įvaizdžio prasmė? (1 tšk.)

      1.4. Ką byloja paskutinės pirmo posmo eilutės? (2 tšk.)

      1.5. Kokią perkeltinę prasmę įgyja Maironio vardo paminėjimas? (1 tšk.)

      2. Kokių prasmių įgyja dulkių įvaizdis? Kaip su dulkių įvaizdžiu susi­jusi mirties seserystė? (2 tšk.)

      3.1. Kokia trečiame posme vartojamo įvardžio „tu“ prasmė: ar tai kalbantysis žiūri į save iš šalies, ar „tu“ turi kitą reikšmę? Argumentuokite, kodėl taip manote. (2 tšk.)

      3.2. Kokį Lietuvos peizažą tapo eilėraščio kalbantysis? Palyginkite jį su J. Aisčio „Peizažu“. (2 tšk.)

      3.3. Paaiškinkite, kaip suprantate sakinį „Dabar pridurmu kitos jai atklys…“ (1 tšk.)

      4.1. Paskutinėje strofoje minima matyta didybė ir menkystė. Susiekite šią opoziciją su Maironio biografija. (2 tšk.)

      4.2. Senovės graikai ir romėnai tikėjo, kad sukdamiesi dangaus kūnai skleidžia tam tikrą garsą – kiekvienas skirtingą. Visų dangaus kūnų suki­masis skamba kaip gražiausia (dieviška!) muzika (pavyzdžiui, tai smul­kiai aprašė Ciceronas pasakodamas apie Scipiono sapną). Ten po mirties atseit patenką karvedžiai ir menininkai. J. Radvano „Radviliados“ pabai­goje aprašoma karvedžio Radvilo Rudojo laivė, džiaugsmingai pasiekusi anapusybės uostą. Apie tokį – dievišką – menininko pagerbimą yra rašęs ir A. Mickevičius poemoje „Vėlinės“. Ką apie Maironį sako dvi paskutinės soneto eilutės? (1 tšk.)

      4.3. Paskutinių eilučių prasmę susiekite su soneto pradžia ir su viso ciklo pavadinimu. Kokių minčių jums kyla? (2 tšk.)

      5. Parašykite samprotavimo rašinį „Ar šiais laikais reikalingi autoritetai?“ Pasirenkamieji autoriai J. Radvanas, Maironis, S. Geda.

 

      Marcelijus Martinaitis.

      Apie Maironį, kurio nėra knygose (fragmentai)

 

      1. Kartą vieno pažįstamo, vykstančio į miestą, paprašiau, kad turėda­mas laiko užbėgtų į kokį nors knygyną ir man paieškotų Maironio poezijos. Grįžęs skėstelėjo rankomis apgailestaudamas, kad nieko nerado, viskas jau išpirkta, mat paskelbti Maironio metai, jo kūryba visiems ir visur reikalin­ga, tikriausiai ją skaito, mokosi atmintinai ir pan. Juk tie metai svarbus mūsų kultūros įvykis. Deja, jam turėjau pasakyti, kad aš pajuokavau, todėl labai atsiprašau. Juk poeto kūryba, ypač poezija, jau visa išpirkta gana seniai – gal prieš 15–20 metų, kada, atgavus Nepriklausomybę, dar buvo leidžiami poeto kūriniai. Jeigu gerai prisimenu, Maironio kūrybos leidyba nutrūksta maždaug 1995 metais, per atgautos Nepriklausomybės laikotarpį išleidus tik vieną kitą jo kūrybos knygą. Čia nekalbu, kiek buvo išleista mokyklų bibliotekoms skirtų „Mokinio skaitinių“.

      2. Vienas pagyvenęs pažįstamas, paklaustas, iš kur jis moka tiek Mai­ronio eilėraščių, juos gieda, atsakė: iš galvos, t. y. iš atminties, iš klausos, ką įvairiom progom buvo girdėjęs nuo vaikystės, pokario metais. Tik pačių knygų neturi. Tas jo pasakymas man labai įstrigo. Maironį dabar ne vienam tenka „nešiotis galvoje“, nereikia skaityti iš lentynos išsitraukus knygą ir po to ją padėti atgal ir užmiršti. Žmonių „galvose“ Maironio yra daugiau negu išleistų knygų egzempliorių. Taigi poetas nėra „tiražinis“, į brangius viršelius įspraustas klasikas. Jis turbūt vienintelis, kuris daugeliui žinomas „iš galvos“, per daug nepasigendant net knygų. Jo poezija nėra tik „knygi­nė“, užrašyta raidėmis,– ji ir „įgarsinta“ žmonių atmintyje. Čia tiktų pri­siminti V. Mykolaičio-Putino žodžius: „Mano kartos žmonėms Maironis daugiau negu poetas. Mes žinome daug didesnių poetų už Maironį, tačiau Maironis mums kažkas daugiau negu jie.“ […]

      3. Galima sakyti, kad Maironis į lietuvių kultūrą, poeziją įvedė linijinio, iš praeities į ateitį tekančio istorinio laiko sampratą, su istorija susiję vaiz­diniai, asmenybės pirmą kartą pasirodė jo eiliuotoje kūryboje. Taip atsirado laikų jungtis, nes laikas tradicinėje lietuvių kultūroje tarsi stovėdavo vietoje (tautosaka), K. Donelaičio „Metuose“ paklusdavo kalendorinių ciklų ritmui arba nutrūkdavo, nudžiūdavo kaip A. Baranausko „Anykščių šilelyje“. Mai­ronio poezijoje laikas jaučiamas ne kaip intriguojančių įvykių sąrašas, o kaip savęs įsivaizdavimo būdas istorijoje, kultūros vidinė sąriša, iš kartos į kartą perduodama sugestija1. Žmogus, veikiamas jo poezijos, ėmė jaustis teisėtas istorijoje, kurioje jam priklausė ir priklauso ne paskutinė vieta ir niekas netu­ri galios jo iš ten išvaryti, pavergti jo praeitį. Ne be Maironio įtaigos pastarai­siais dešimtmečiais mūsų žmonės, jausdamiesi esą teisėti istorijoje, drąsiai stojo prieš okupacinį režimą. Poezija tampa ne tik poezija, bet ir visuotinu sutarimu, sutartimi anksčiau, negu tai įteisinama visokiais įstatymais. Gal per daug nenukrypsiu nuo tiesos, sakydamas, kad Maironis savo poezija yra mūsų įvesdintojas į naująją pasaulio istoriją eschatologinę2 laiko sampratą – svarbiausią krikščionybės ir Vakarų kultūros veikmės laiką kitaip sakant, jo kūryboje pasirodė žmogus, atsakingas už praeitį, dabartį ir ateitį.

      4. Su Maironio poezija dar negausioje to meto literatūroje įvyko dar vie­nas svarbus lūžis. Žodis, kuris atrodė tinkąs vien etnografiniams vaizdeliams, kaimo žmonių buičiai ir charakteriams aprašyti, bene pirmą kartą ėmė tikti sudėtingoms vidinėms refleksijoms reikšti. Jis buvo išvestas į naujas varto­jimo lankas iš etninės aplinkos, dainuotinės ir sakytinės kalbos, kur jo reikš­mes saugojo bendruomeninės tradicijos, apeigos ir papročiai, o ne knyga, raštas, kultūros institucijos, mokykla, universitetų katedros. Su poezija ir per poeziją vyko savitas kalbos supasaulietinimas, ją įrašant į bendrus europinės kultūros kontekstus, iš ten perimant naujus raiškos būdus, temas, vaizdinius. Buvo peržengtos tradicinės vaizduotės ribos, įžengiant poezijai į platesnes kultūros ir istorijos erdves. Tai savotiškas lietuviškos poezijos praplatėjimas, išsiplėtimas įvairiomis kryptimis. Mums reikia suvokti, kaip to meto eiliuoti Maironio tekstai tiek savo intonacijomis, įvaizdžiais, vaizdiniais, sąvokomis skyrėsi nuo tuometės poezijos, dar neatsiskyrusios nuo dainuotinių, folklo­rinių intonacijų. Taigi Maironio poezija jaučiama kaip ypatingas gimtosios kalbos pavartojimas lietuvių kultūroje ir literatūroje.

      5. Su jo kūryba iškilo vadinamasis aukštasis išraiškos stilius, naujo pobūdžio žodynas, be kurio kažin ar būtų atsiradęs, sakysime, lietuviška­sis simbolizmas, kuriam tokiu būdu buvo paruoštos kalbinės bei stilistinės galimybės, praėjusio amžiaus modernizmas su įvairiomis priešpriešomis, sugestijomis, nuosmukiais ir pakilimais, ėmė veikti savotiška kūrybinės raidos intriga, staigus stilių, krypčių, asmenybių iškilimas, ko iki Maironio dar beveik nebuvo. Taigi poetas užėmė didelius lietuviškos žemės, kalbos ir istorijos plotus, kuriuose vėliau čia atėjusiems, rodos, lieka tik tvarkymo, apkarpymo, vaisinimo, įteisinimo, apmatavimo, dirvos kultūrinimo darbai, tenka nuolat valyti upes, rinkti teršalus, perkėlinėti savo ožius iš juodai nu­graužtų ganyklų. Maironis dar galėjo rinktis gražiausias neužterštas upes, kalnus, girias, o mums lieka tupinėti prie mažų neišvaizdžių gėlyčių, ap­rašinėti visokius savo dvasinius nikius3, siekiant kaip nors pralenkti ar prilygti pirmajam lietuvių lyrikos klasikui.

      6. Nežinau, ką daugiau galiu apie Maironį pasakyti šiandien. Ypač kai vis labiau tolstama nuo jo, nuo savo šalies istorinių ir patriotinių sugestijų, manant, kad mums to daugiau nereikia ir nereikės, kad mums užteks to, ką nusižiūrime Europoje. Nesakau, kad Maironį reikia kasdien skaityti kaip Šventą Raštą. Jį reikia matyti ne vien ant 20 litų banknoto, bet ir knygose, knygynuose, bibliotekose, kaip matome Gedimino pilį su trispalve. Nebė­game tuoj kopti į kalną, tai darome, kai kas nors mums nutinka, imame giedoti ar skaityti Maironį, kuriame sutelkta tautos atmintis. Maironį šian­dien sunku pamatyti, užgožtą visokių miglų, juo labiau kad ir mūsų huma­nitarinė kultūra yra nustumta į valstybės pašalius, įsigalėjus vadinamajam politiniam ir verslo elitui, apie kurį kadaise taip rūsčiai rašė Maironis. O dar įžūlesnis tas „elitas“ sugrįžo daugiau nei po pusės šimto metų.

      7. Jau dabar matyti, kad Maironio metai nebus išskirtinis įvykis Lietu­voje, neturės išliekamosios vertės, ženklų, kurie taptų prisiminimu ateities kartoms. Kartais atrodo, kad mes neturime garbingų istorinių datų, net, sa­kysime, Žalgirio mūšio paminėjimas Lietuvoje praėjo beveik nepastebėtas. Kartais net baisu pagalvoti: dar kartą istorijoje mes prarandame savo istorinę savigarbą, pasinėrę į visokias intrigas. Tuo tarpu Maironis yra ne vien tik literatūros, bet jau ir valstybės politikos reiškinys, reprezentuojantis valstybingumą, tokia pat reikšminga figūra kaip ir Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka. Komercializuotoje visuomenėje vis labiau nyksta supratimas, kaip ir iš ko kuriama valstybė. Juk ne vien statant stiklinius dangoraižius, tiesiant kelius. Mes vis dar esame todėl, kad kuriame, kalbame savo kalba.

      8. Rudenį, minint Maironio metus, bus pasakyta daug gražių kalbų, nes tai sutaps su Seimo rinkimais. Šiuo vardu bus patogu pridengti savo išblėsusį patriotizmą ir, nepaisant to, patriotizmo mokyti visus kitus. Šiaip ar taip, Maironio metai atidengia įsigalėjusį abejingumą, diletantizmą, už­maršumą, retorinių figūrų tuštybę, neįgalumą būti savo krašto, valstybės, tautos žmogumi. Juk labai lengva deklaruoti savo patriotizmą nieko nepa­darius ir net neketinant daryti. Reikia manyti, kad mūsų žmonėms po visų iškilmių vėl liks tik 20 litų banknotai su Maironio atvaizdu. Jau beveik įpusėjus Maironio metams, vis galvojama, kaip ką greitai ir pigiai padaryti, kad visi vėl kaip nors susiburtų į didžiulį chorą ir pagiedoję išsiskirsty­tų kas sau, ir netrukdytų toliau be jokios istorinės atsakomybės tvarkyti valdžios, pinigų, verslo dalykų. Juokais esu pasiūlęs labai nebrangų būdą, kaip vėl visus bent trumpam sutelkti, kad vėl imtų giedoti poetą. Reikėtų į Maskvą parašyti Putinui ir užsiprašyti, kad leistų pasamdyti rusų kareivių pulką ar didesnį dalinį kokiai savaitei, kad jie Vilniaus, o paskui Kauno ir kitų miestų gatvėmis važinėtų su savo „bėtėerais“. Štai tada neraginti visi užgiedotų gatvėse, aikštėse. Juk ta kariuomenė ne taip seniai iš Lietuvos buvo varoma ne ginklais, bet ir Maironio žodžiais.

      9. Tik vienas pavojingas dalykas. Tos šalies kariuomenė, vieną kartą atėjusi, nežino, kada išeiti.

(2012, balandis)

      _____________

1 Sugestija – įtaiga.

2 Eschatologija – žmogaus, žmonijos ir pasaulio likimo mistinė teorija; ji yra sudė­tinė daugelio religijų ir kai kurių filosofijų dalis: ypač išplėtota judaizmo ir krikš­čionybės.

3 Nikis – yda.

 

      Klausimai ir užduotys.

      1.1. Kokia situacija vaizduojama pirmoje dalyje? Kokia tai meninė priemonė? (2 tšk.)

      1.2. Martinaitis situaciją piešia ironiškai. Kas sudaro ironijos pagrin­dą? Atsakymą argumentuokite. (2 tšk.)

      2.1. Kaip suprasti Martinaičio pasakymą „poetas nėra „tiražinis“? (1 tšk.)

      2.2. Kodėl šiuo atveju būti netiražiniam yra savotiškas privalumas? (1 tšk.)

      3.1. Kuo svarbus laikas Maironio poezijoje? (1 tšk.)

      3.2. Koks laikas vaizduojamas tradicinėje lietuvių kultūroje? (2 tšk.)

      3.3. Iš ko suprantame skaitydami trečią pastraipą, jog, anot Martinai­čio, Maironio kūryba atveria kelią į pasaulinės kultūros platumas? (2 tšk.)

      4. Kuo Maironio poetinė kalba skiriasi nuo tautosakos? (2 tšk.)

      5. Kaip suprantate penktosios pastraipos sakinį „…poetas užėmė dide­lius lietuviškos žemės, kalbos ir istorijos plotus, kuriuose vėliau čia atėju­siems, rodos, lieka tik tvarkymo, apkarpymo, vaisinimo, įteisinimo, apmatavimo, dirvos kultūrinimo darbai, tenka nuolat valyti upes, rinkti teršalus, perkėlinėti savo ožius iš juodai nugraužtų ganyklų“? Raskite bent kelias meninės raiškos priemones, atveriančias sakinio prasmę. (2 tšk.)

      6.1. Kodėl Maironis lyginamas su Gedimino pilimi, trispalve? (3 tšk.)

      6.2. Martinaitis konstatuoja faktą, jog tiek Maironio laikais, tiek da­bar yra įsigalėjęs politinis ir verslo elitas. Išvardykite eilėraščius, kuriuose Maironis išjuokė tokio elito ydas. Kokias ydas Maironis išjuokė? Pateikite citatų. (3 tšk.)

      7. Kam komercializuotoje visuomenėje, anot Martinaičio, reikia pri­siminti Maironį? (1 tšk.)

      8.1. Kokias visuomenės ydas žada atidengti Maironio metai? (1 tšk.)

      8.2. Kodėl į Lietuvą autorius nori pasikviesti Rusijos kariuomenės pajėgas? Kuo šioje įsivaizduojamoje situacijoje dėtas Maironis? (2 tšk.)

      9. Apibūdinkite Martinaičio individualųjį stilių. (3 tšk.)

      10. Parašykite samprotaujamojo rašinio pastraipą „Ar mūsų visuomenėje nėra vietos autoritetams?“ Rekomenduojami autoriai S. Geda, M. Martinaitis, M. Ivaškevičius.

 

SKYRYBOS IR RAŠYBOS PRATYBOS

 

      Padėti trūkstamus skyrybos ženklus, įrašyti praleistas raides ir pabraukti skliaustuose esančią taisyklingą formą.

      1. Sakoma kad Goštautų giminė baigėsi su Alberto Goštauto sūnaus Stanislovo pirmojo Barboros Radvilaitės vyro mirtimi. Tačiau mūsų Šal­kauskų giminaičiai Goštautai t__rinėjo šeimos gen__alogiją ir atskleidė kad Alberto Goštauto senelis turėjo brolių kurie pradėjo gretimas Goštautų at­šakas pasiekusias mūsų laikus. Tai patvirtina ir faktas kad mano senelės giminės herbas „Gabdank“ yra toks pat kaip ir Alberto Goštauto. O senelė Barbora (išties / iš ties) (kurkas / kur kas) geriau kalbėjo __enkiškai negu __ietuviškai. Turėjau galimybę (ne mažai / nemažai) su ja bendrauti nes kai ji mirė buvau jau vyr__snės klasės gimnazistas. Seneliai ir tarp__savyje ir su vaikais šnekėdavo __enkiškai b__tent dėl jos bet aš ilg__ laik__ su ja kalbė­jau __ietuviškai nes tik v__liau pramokau __enkų kalbos. O senelis Julonas g__d__tojas buvo kilęs iš grynai __ietuviškos šeimos jo motina __enkiškai ne­mokėjo nė žodžio tad kai ji atvažiuodavo aplankyti sūnaus ir marčios abi vos vos susikalbėdavo. Barbora Goštautaitė iš Milvydų pag__mdė ir užaugino devynis vaikus. Didelių mokslų (ne buvo / nebuvo) baig__si tačiau do­mėjosi viskuo buvo labai aps__skaičiusi g__linosi (netgi / net gi) į filosofijos klasikų knygas tais laikais tarp moterų tai buvo __tin retas dalykas. Labai __strigo jos žodžiai Juliau nors kalbame __enkiškai mes visi esame __ietuviai. Ji tikrai mylėjo __ietuvą. Jaunystėje dar XIX a. gal buvo labiau LDK bet XX a. pradžioje jau etninės __ietuvos patriotė. Šeima gausi namas dide­lis todėl turėjo nemažai tarnų su jais senelė stengėsi kalbėtis __ietuviškai buit__nę kalbą buvo pramokusi neblogai tad mano tėvas nuo vaikystės gir­dėjo ir __ietuviškai šnekant. Senelės žodžiai apie Goštautus mano atmintyje išd__lo labiau prisimenu tetos Janinos Goštautaitės pasakojimus visi Goš­tautai buvę nenuoramos karšti __oleriško arba sangviniško būdo tik tokias nuotr__pas prisimenu apie Goštautus.

(Pagal J. Šalkauskį4)

      2. Istorikai kiti mokslininkai nagrinėjant__s Stasio Šalkauskio nuveik­tus darbus pripaž__sta kad be jo būtų sunku net įs__vaizduoti XX a. pirmo­sios pusės __ietuvos intelektual__nį gyvenimą. Stasys Šalkauskis užaug__s (vis dėlto / visdėlto) __enkakalbėje šeimoje tapo aktyviu __ietuvybės r__mėju įs__traukė į __ietuvių __tgimimo s__j__dį tai prasidėjo dar Šiaulių gimnazijoje. Iš trisd__šimties klasės mokinių tik šeši buvo __ietuviai mano tėvas irgi laikė save __ietuviu šeš__tą tų __ietuviukų jis vadino „aktyvia __ietuviška mažu­ma“. Jie gaudė ir skaitė slapt__ a__gabentą spaudą Varpą kuris tuo metu dar ėjo kitą nel__galią literatūrą net ėmėsi versti Žemaitės raštus į __enkų __usų kalbas. Kai grafų Zubovų dvaruose Ginkūnuose ir Aleksandrijoje vykdavo __ietuviškos __egužinės kur žmonės šnekėdavosi dainuodavo tik __ietuviškai ten dalyvaudavo ne tik mano tėvas bet ir vyresnysis jo brolis Kazimieras dvi seserys. Visi jie draugavo su broliais Biržiškomis lankiusiais (tą pat/ tąpat) gimnaziją. Pagarba ir meilė __ietuvybei ypa__ sustiprėjo kai __egužinėse pradėjo lankytis tokios asmenybės kaip Juozas Tumas-Vaižgantas pasa­kęs __gningą kalbą kuri visiems padarė milžinišką įsp__dį. Patriotines mano tėvo nuostatas dar labiau sustiprino ekskursijos pė__čiomis po __ietuvą „ak­tyvi tautinė mažuma“ nuėjo iki Kurtuvėnų kur susitiko su Povilu Višinskiu pasiekė Dionizo Poškos Baublius Šatrijos kalną pal__ Dubysą keliavo iki Nemuno iš kur garlaiviu nuvyko į Kauną iš ten traukiniu į Vilnių u__suko ir Trakus. Tėvas vėliau rašė kad ši ekskursija sustiprino jo patr__otizmą ir teigiamai paveikė sveikatą.

      Prof. S. Šalkauskis savo gyvenimo užduotį dar studijuodamas Švei­carijoje suformulavo taip Tautos ugd__mas per filosofiją. Šalkauskis troško __ietuvos visuomenę matyti kūr__bingą veikl__ „gyvos dvasios“. Niekada nepalaikė jokios krašt__tinės id__ologijos radikalizmo ksenofobijos apskri­tai nepagarbos žmogui neišsižadėjo demokratinių vert__bių neapleido __ietuvos nors buvo kvieč__mas dėstyti u__sienyje. Mūsų kultūros mokslo poli­tikos žmon__s jis tarsi __pareigojo puoselėti visuomenės dvasines vert__bes.

(Pagal J. Šalkauskį)

      3. K. Pakštas sudėtingais 1940 m. pasitrauk__s iš __ietuvos labai kvietė Šalkauskį su šeima vykti į Ameriką kur jam buvojau numatyta profesoriaus vieta Prancūzų universitete net atsiuntė kelion__ didelę pinigų sumą bet tė­vas pad__kojęs (tuoj pat / tuojpat) gr__žino ją si__ntėjui ir nė nesuabejoj__s liko Tėvynėje.

      Vertas d__mesio jo poži__ris į partijas nors daugelis manė tėvą esant krik__čionių demokratų partijos šalininku jis pabrėždavo es__s nepartinis. Krikde­mai buvo (tur būt / turbūt) tolerantiškiausia iš to meto partijų daug kuo jam artimi bet laiške Antanui Smetonai jis (vis d__lto / visd__lto) rašė Nesidžiau__čiau j__i į valdžią ateitų krik__čionys demokratai ir neli__dėčiau j__i iš jos išeitų tautininkai. Labai grie__tai kritikavo tautininkų r__žimą nuo pat pučo 1926 m. gruodį barė tiek ateitininkus kurie prie jų prisidėjo tiek krikdemus.

      Įdomus dalykas į kurį iki šiol neatkreiptas deramas dėm__sys 1936 m. Katalikų mokslų akademijoje darydamas pranešimą Id__ologiniai da­barties krizių pagrindai ir katalikiškoji pasaulėži__ra tėvas analizavo ano meto krizių priežast__s kurios dabar pačiu li__dniausiu būdu pasitvirtina. Pagrindinėmis priežast__mis jis laikė liberalizmą ir principinį ekonomiz­mą kai viskas priklauso nuo ekonomikos j__i situaciją r__guliuoja laisvoji rinka tai es__ viskas gerai. Šitokios nuostatos daug kas laikosi ir š__ndien. Liberalioji demokratija jo teigimu ank__čiau ar vėliau i__igimsta arba į kraš­tutinę kair__ tai yra bolševizmą kaip Rusijoje arba į kraštutinę dešin__ tai yra nacizmą kaip Vokietijoje tai irgi pasitvirtino. Su laukiniu kapitalizmu tėvas nesusidūrė tai trečioji i__igimimo priež__stis. Š__ndien tiek visuome­nė tiek valdžia laikosi principo j__i būtų pinigų viską išspr__stume. Netiesa! Toks principinis ekonomizmas nes__monė! Aukso veršio5 garb__nimas daro daug žalos. Kitas skaud__lys moralės nuosm__kis. Šis reiškinys turi gil__snes šakn__s. Libertarizmas t. y. krašt__tinis liberalizmas postuluoja a__soliučią individo laisvę o ji neleidžia jam __sipareigoti nei konstitucijai nei religijai nei šeimai nei valstybei. Postmodernistinė libertarizmo filosofija sukelia visišką __aosą galv__se.

(Pagal J. Šalkauskį)

      4. Kod__1 mūsų tautos šviesuom__nė atrodo tarsi susig__žusi? Kod__l in­telektualai nenubr__žia visuomen__ šviesesnės perspektyvos nesuteikia eg­zistencinės vilties? Aplink girdime tik vaitoj__mus kad __ietuva baisi šalis kad čia gyvena vieni niekšai sukčiai savanaudžiai. Šviesuomenė intelektu­alai š__ndien sudaro d__ja visiškai menką visuomenės dalį (be to /beto) nėra ryškių asmenybių. Jei atsirastų __arizmatiškas žmogus sugebantis patraukti mases daug kas pasikeist__. Inteligentijos pesim__zmas ir pas__vumas nepr__mtinas. Ji tikrai turėtų būti aktyvesnė. Intelektualai matyt yra __sitikinę kad viskas nupirkta ir nieko pakeisti ne manoma. Tokias kalbas neretai girdžiu iš savo paž__stamų bet (visd__to / vis d__lto) (ne viskas / neviskas) perkama ir parduodama pavy__džiui tokio entuziazmo ir pasiaukojimo koks buvo 1989-1990-1991 m. nenupirksi už jokius pinigus.

      Kod__1 žmonės dabar tokie susvet__mėję kodėl bendrumo jausmas ypač tarp vyresnės kartos baigia išnykti? Nežinau. Mūsų šeimoje ir tarp mūsų biči__lių susvetimėjimo niekada nebuvo. Po mamos Julijos Šalkaus­kienės mirties bendravimas kiek prig__so nes išm__rė jos karta manoji jau (ir gi / irgi) išeina. Bet aš su skautų sąjunga organizuoju paž__ntinius se­minarus didelėms auditorijoms rengiu diskusijas siauresn__me b__relyje nagr__nėjame mokslinius filosofinius klaus__mus. Tarp dalyvių dažnai būnu vyriausias kiti pradedant nuo studentiško amžiaus. Svarbu pasi__lyti gerą temą tada atsiras susidomėj__mas ir u__simegs bendravimas. Susvetimėji­mas išnyksta kai žmonės remiasi bendromis vertybėmis bendra pasaulėži__ra kai juos sieja suvokimas to kas blogo vyksta aplinkui kokios grėsm__s kyla tautai valstybei ir ieškoma būdų tam blogiui įveikti. Jei nieko nedary­sime ab__jingai plauksime pasroviu__ mūsų tauta valstybė tikrai atsid__rs ant išnykimo slenk__čio. (Visd__lto / Vis d__lto) t__kiu kad išliksime laikui bėgant daugelis dalykų keisis į ger__ją pusę. Kad žl__gs Sovietų S__junga (irgi / ir gi) niekas nebesitikėjo tačiau šis steb__klas įvyko. Jaunimui patariu aktyviai sportuoti bet nepam__ršti kad būtina treniruoti (netik / ne tik) raumenis o ir smegenis. Papra__čiausias būdas skaityti rimtas knygas. B__j__ (turbūt / tur būt) nedaugelis žino kad smegenų darbas gali padėti atlaikyti sunkiausius išband__mus.

(Pagal J. Šalkauskį)

______________

4 Dr. Julius Šalkauskis – prof. Stasio Šalkauskio sūnus.

5 Biblinis (Senojo Testamento) įvaizdis, reiškiantis materialų turtą.

atsakymai

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *