Tiurkų-totorių kalbų šeima

     Šios gausingos šeimos kalbų protėvynė buvusi šiaurinėse Gobio dykumos stepėse, netoli Altajaus. Todėl dabartinėje lingvistinėje literatūroje neretai drauge su mongolų ir mandžiūrų-tunguzų kalbomis ji priskiriama prie vad. Altajaus kalbų šeimos.

Tiurkų-totorių šeimos kalbos skirstomos į dvi šakas: vakarinę ir rytinę. Vakarinei šakai priklauso mirusios bulgarų ir chazarų ir gyvosios: turkų, totorių, azerbaidžaniečių, uzbekų, turkmėnų, kazachų, baškirų, čiuvašų, karaimų ir kt. kalbos. Rytinei šakai atstovauja kirgizų, jakutų ir kt. nedidelių tautelių kalbos.

Didžiausia iš šios šeimos yra turkų kalba, kuria šneka Turkijoje apie 25 mlj. žmonių. Kitomis turkiškomis kalbomis, kurios daugiausia paplitusios Rusijoje ir Vidurinės Azijos respublikose, kalba mažiau gyventojų (uzbekų – apie l0 mlj., azerbaidžaniečių – apie 6 milijonus, kazachų – apie 5 mlj.). Dabar jau visai baigia nykti karaimų kalba, kurios viena tarme šnekėta ir Lietuvoje (Trakuose, Panevėžyje). Čia karaimai atsikėlė XIV a. pabaigoje, Vytauto laikais (iš pradžių kaip karo belaisviai, o vėliau ir savo noru, nes jiems buvo sudarytos neblogos gyvenimo sąlygos). Gana seniai išnyko ir Altajaus bulgarai, kurie VII a. užplūdo Balkanus, įkūrė ten stiprią valstybę, bet buvo slavų asimiliuoti (paliko tiktai savo vardą nukariautiems slavams).

Tiurkų-totorių šeimos kalba šnekėjo ir hunai, atsibastę į Europą III-VI a. Atilos valdymo laikais jie sukūrė didžiulę valstybę (nusidriekusią nuo Kaspijos jūros ligi Reino) ir buvo Europos tautų pabaisa.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *