Meninės raiškos priemonės

      Meninė raiška – pasaulio ir visuomenės sanklodos, žmogaus vidinių būsenų, minčių ir jausmų vaizdavimas literatūros kūrinyje vartojant menines priemones.

      Meninės priemonės – meninio teksto (kūrinio) kalbos raiškos, stiliaus ir poetikos elementai, kurie padeda išreikšti kūrinio idėją, atskleisti veikėjų charakterius, jų poelgių motyvaciją, jausmus ir mintis, veiksmo aplinkybes, sukurti tam tikrą atmosferą ar atspindėti lyrinio subjekto vidines būsenas.

Fonetinės figūros

Sintaksinės figūros

Semantinės

figūros

Vaizdingoji leksika

Aliteracija

Paralelizmas

Metafora

Frazeologizmai

Asonansas

Antitezė

Metonimija

Sinonimai

Onomatopėja

Pakartojimas

Personifikacija

Antonimai

ir kt.

Simploka

Ironija

Deminutyvai

 

Anafora

Hiperbolė

Homonimai

 

Epifora

Litotė

Archaizmai

 

Polisindetonas

Alegorija

Barbarizmai

 

Asindetonas

Epitetas

Žargonizmai

 

Nutylėjimas

Simbolis

Poetizmai

 

Elipsė

Perifrazė

Vulgarizmai

 

Inversija

Sinekdocha

ir kt.

 

Gradacija

Antonomazija

 

 

Retorinis klausimas

Oksimoronas

 

 

Retorinis sušukimas

Palyginimas

 

 

Retorinis kreipinys

Eufemizmas

 

 

Periodas

Aliuzija

 

 

Perkėlimas

Kalambūras

 

 

Išvardijimas

Tautologija

 

 

ir kt.

Pleonazmas

 

 

 

Paradoksas

 

 

 

ir kt.

 

      Fonetinės (garsinės) figūros:

      Aliteracija – tikslingas tų pačių arba panašiai skambančių priebalsių kartojimas eilutėse, posmuose. Sustiprina garsinį ir intonacinį teksto išraiškingumą, vaizdumą, padeda sukurti vientisą garsinės raiškos sistemą.

      Asonansas – tikslingas vienodų ar panašių balsių kartojimas teksto frazėse ir eilutėse. Paryškina kalbos melodingumą, vaizdumą.

      Onomatopėja – tikrovės garsų pamedžiojimas, žodžių darymas mėgdžiojant gamtos ar žmonių veiklos garsus.

      Sintaksinės figūros:

      Paralelizmas – dviejų dalykų sugretinimas lygiagrečiai juos pavaizduojant, panašios sintaksinės sandaros elementų išdėstymas gretimose teksto dalyse.

      Antitezė – priešingos reikšmės žodžių sugretinimas.

      Pakartojimas – tų pačių žodžių, frazių, sakinių tikslingas kartojimas meniniame tekste, siekiant sustiprinti kalbos raiškingumą, pabrėžti reiškinio svarbą, veiksmo ar būsenos trukmę, intensyvumą.

      Simploka – pakartojimo rūšis, kai frazės, eilutės pabaigos žodžiai ar jų junginiai kartojami kitos frazės, eilutės pradžioje.

      Anafora – žodžių ar frazių pakartojimas gretimų sakinių, pastraipų, eilučių ar posmų pradžioje.

      Epifora – to paties žodžio arba žodžių akcentuotas kartojimas gretimų sakinių ar eilučių pabaigoje.

      Polisindetonas – jungtukų vartojimas ten, kur jų galėtų būti mažiau arba visai neturėtų būti. Padeda įtaigiau išreikšti mintį, raiškiau atskleisti lyrinio subjekto dvasinę būseną.

      Asindetonas – sakinio dalių, sakinių jungimas be jungtuko ten, kur jis galėtų būti. Pagreitina kalbos tempą, suteikia jai dinamiškumo.

      Nutylėjimas – nepasakymas iki galo, nebaigta mintis. Vartojamas norint suintriguoti adresatą, suteikti jam galimybę pačiam padaryti išvadas dėl tekste žodžiais neišreikštų, bet numanomų dalykų.

      Elipsė – numanomas žodžių praleidimas.

      Inversija – tikslingas žodžių tvarkos keitimas sakinyje. Vartojama dėl didesnio raiškumo – pabrėžtinas žodis nukeliamas į jam mažiau įprastą vietą.

      Gradacija – laipsniavimas: žodžių ar frazių išdėstymas reikšmės išraiškingumo stiprėjimo ar silpnėjimo tvarka.

      Retorinis klausimas – emocingas teigimas arba neigimas klausimo forma, klausimas, į kurį nereikalaujama atsakyti.

      Retorinis sušukimas – šaukiamas sakinys, kuriuo kalbantysis (lyrinis subjektas) išreiškia savo emocijas, susijaudinimą, nuostabą, susižavėjimą.

      Retorinis kreipinys – kreipimasis į čia nesantį, mirusį ar įsivaizduojamą asmenį, į daiktą ar abstrakčią sąvoką, nesitikint sulaukti atsakymo.

      Periodas – ilgas sudėtingas sakinys, kurį ryški pauzė dalija į dvi dalis. Pirmoji dalis tariama balsą pakeliant, o antroji – balsą nuleidžiant.

      Perkėlimas – sintaksiškai susijusių žodžių perskyrimas pauze, kuri atsiranda eilutės viduryje arba pabaigoje, frazės pabaigos perkėlimas į kitos eilutės pradžią. Teikia galimybę perkeltuosius žodžius sieti su kitos eilutės žodžiais, kurti alternatyvias prasmes arba parodyti minčių, jausmų srautą, pabrėžti gyvenimo, kasdienybės tėkmės nenutrūkstamumą.

      Išvardijimas – stilistiniais tikslais vartojamų vienarūšių sakinio dalių arba vienarūšių sakinių eilė. Suteikia kalbai konkretumo, turtingumo.

      Semantinės (minties) figūros:

      Metafora – žodžio ar žodžių junginio vartojimas perkeltine reikšme, remiantis tikru ar tariamu daiktų panašumu, paslėptas palyginimas. Padeda įvardyti tai, kas dar nepažinta.

      Metonimija – žodžio ar žodžių junginio vartojimas perkeltine reikšme, remiantis daiktų, sąvokų realiu ryšiu, sąsaja. Vienas daikto ar reiškinio pavadinimas pakeičiamas kitu, turinčiu su pirmuoju tikrą, neišgalvotą ryšį. Padeda glausčiau, ekspresyviau išreikšti mintį.

      Čiulba, cypauja, čirena pabaliai, pakrūmė. Rytasvakarą gudresnis.

      Personifikacija (įasmeninimas, prozopopėja) – meninio vaizdavimo būdas, kai gyvūnams ir negyviems daiktams, gamtos reiškiniams ar abstrakčioms sąvokoms suteikiamos žmogui būdingos savybės ir pavidalai.

      Ironija – stilistinė komiškumo priemonė, pagrįsta netiesiogine sąmojinga pajuoka, kai reiškiama nuomonė neatitinka tikrosios padėties; paslėpta pašaipa, pasityčiojimas. Pasitelkiama norint atskleisti gyvenimo sudėtingumą, prieštaringumą, parodyti, kad dažnai visų aukštinami dalykai iš tikrųjų yra beverčiai arba neverti jiems skiriamo dėmesio.

      Hiperbolė – žodis ar žodžių junginys, kuriuo vaizduojamojo daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybės yra padidinamos.

      Litotė – žodis ar žodžių junginys, kuriuo vaizduojamojo daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybės yra sumažinamos, sumenkinamos.

      Alegorija – meninė priemonė, konkretus vaizdas ar pasakojimas, turintis abstrakčią, perkeltinę reikšmę.

      Epitetas – vaizdingas asmens, daikto ar reiškinio apibūdinimas.

      Simbolis – meninis vaizdas, turintis ypatingos apibendrinamosios galios perkeltinę reikšmę, keliantis daug asociacijų.

      Perifrazė – vaizdingas žodžių junginys, kuriuo pakeičiamas tikrasis asmens vardas, daikto ar reiškinio pavadinimas.

      Sinekdocha – metonimijos rūšis, visumos reiškimas dalimi arba dalies – visuma, t. y. vienaskaitos vartojimas vietoj daugiskaitos, bendros sąvokos – vietoj konkretesnės, arba atvirkščiai.

      Viduriai gurgžda, linksmos putelės užgėrus. Šaltis išrašys languos tulpes, ramunes

      Antonomazija – tikrinio vardo pavartojimas vietoj bendrinio, arba atvirkščiai.

      Oksimoronas – dviejų nesuderinamų, vienas kitam prieštaraujančių žodžių junginys. Išryškina kontrastą, sustiprina įspūdį.

      Palyginimas – dviejų dalykų vaizdingas sugretinimas, pagrįstas jų panašumu.

      Eufemizmas – žodis ar žodžių grupė, vartojami vietoj nemalonios, nepadorios ar intymios prasmės žodžių. Pasakymą daro švelnesnį, mandagesnį, neutralesnį.

      Aliuzija – posakis, netiesiogiai primenantis kurį nors gerai žinomą istorinį, mitologinį, biblinį, literatūrinį veikėją, įvykį, vaizdinį ir susiejantis situaciją su kito laikotarpio, kito pobūdžio reiškiniais.

      Kalambūras – netikėtas žodžių žaismas, pagrįstas jų garsiniu panašumu, sukeliantis komišką įspūdį. Suteikia ekspresijos, žaismingumo, netikėtų spalvų.

      Tautologija – tos pačios šaknies žodžių kartojimas.

     Pleonazmas – tai daugiažodžiavimas, kalbinis perteklius: vienos reikšmės žodžių ar pasakymų sukaupimas tam pačiam dalykui nusakyti.

     Paradoksas – stulbinantis kūrinys, priešingas paplitusiems įsitikinimams, suplakantis į viena tai, kas akivaizdu, su tuo, kas prieštarauja sveikam protui.

      Vaizdingoji leksika:

      Frazeologizmas – pastovus vaizdingas pasakymas, turintis vientisą reikšmę, neišvedamą iš jį sudarančių žodžių įprastinių reikšmių.

      Sinonimai – skirtingai skambantys, bet tos pačios reikšmės kalbos vienetai.

      Antonimai – priešingos reikšmės žodžiai.

      Deminutyvai – mažybiniai, maloniniai žodžiai. Jie suteikia kūriniui švelnų, malonų koloritą.

      Homonimai – žodžiai, vienodai skambantys, bet skirtingos reikšmės.

      Archaizmas – senovinis, bendrinėje kalboje nevartojamas žodis, gramatinė forma ar posakis. Vartojami vaizduojamai epochai ir veikėjams tiksliau apibūdinti.

      Barbarizmas – svetimybė, bendrinės kalbos normoms prieštaraujantis žodis, žodžio forma ar sintaksinė konstrukcija, pasiskolinta iš kitos kalbos. Padeda taikliau charakterizuoti vaizduojamą laikotarpį ar veikėją.

      Žargonas – kurios noras socialinės ar profesinės grupės kalba, kurioje gausu žodžių ar posakių, nederančių su bendrinės kalbos normomis. Tiksliau, įtaigiau charakterizuoja veikėjus.

      Poetizmas – žodis ar žodžių junginys, būdingas tik poezijai.

      Vulgarizmas – šiurkštus, storžieviškas, literatūrinėje kalboje nevartojamas žodis ar posakis.

      Grafinės figūros:

      Figūriniai eilėraščiai, t. y. eilėraščiai, kurių eilutės yra tokio ilgumo ir išdėstytos taip, kad visas tekstas sudaro kokią nors figūrą, kokio daikto kontūrus. Išorinis šių tokių eilėraščių „piešinys“ tiesiogiai arba kaip kitaip susijęs su ta tema, turiniu.

      Paslėpta, užšifruota grafinė figūra yra akrostichas – tekstas (dažniausiai eiliuotas), kurio eilučių pradinės raidės sudaro kokį žodį.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *