Tautosakos rūšys, žanrai ir žanrinės formos

Pasakojamoji

tautosaka

Dainuojamoji

tautosaka

Smulkioji

 tautosaka

Pasakos:

Dainos:

Pãtarlės

buitinės,

Kasmetinių darbų ir papročių:

Priežodžiai

stebuklų,

Mįslės

gyvulinės,

darbo:

Minklės

formulinės,

arimo,

Skaičiuotės

pasakos be galo,

šienapjūtės,

Greitãkalbės

melų pasakos.

rugiapjūtės

Oracijos

 

ir kt.

Gamtos garsų pamėgdžiojimas

Sakmės:

apeigų,

mitologinės,

kalendorinės.

Linkėjimai ir laiminimai

etimologinės.

Asmens ir šeimos gyvenimo:

 

Erzinimai

Padavimai

vestuvių,

Žaidinimai

Legendos

krikštynų,

Užkalbėjimai

Anekdotai

šeimos,

Keiksmai

Pasakojimai

meilės.

ir kt.

 

Visuomeninio gyvenimo:

 

 

 

 

karo,

 

 

sukilimų,

 

 

partizanų kovų,

 

 

tremties.

 

      Pasaka – pasakojamosios tautosakos ir grožinės literatūros žanras, fantastinis epinis kūrinys.

      Skiriamos liaudies ir literatūrinės pasakos. Liaudies pasa­kos – viena seniausių visų tautų žodinės kūrybos for­mų, vienas svarbiausių žanrų. Pasakoms būdinga blogio ir gėrio priešprieša, gėrio pergalė. Pasakoje svarbiau­sia yra veiksmo eiga ir jo intensyvumas. Pasakos seka­mos ne vien dėl to, kad malonu jų klausytis, bet ir todėl, kad jos būna pamokančios. Pasakų veikėjų – slibinų, lau­mių, raganų, milžinų, velnių – ir jose vaizduojamų įvykių tikrumu žmonės (išskyrus, žinoma, vaikus) netikėjo – tuo pasakos skiriasi nuo mitų, legendų ir padavimų, kuriuose vaizduojamais reiškiniais, įvykiais, dievais žmonės tikėda­vo. Pasakų veiksmo laikas neapibrėžtas (Kitą kartą gyve­no…), erdvė neaiški (vienoje karalystėje…), veikėjai dažnai neturi vardų (tiesiog senelis ir senelė, karalius, jaunikaitis, valstietis, trys broliai, ponas).

      Lietuvių liaudies pasakos skirstomos į keletą žanrinių tipų:

      1) stebuklų pasakos. Jose atsitinka negirdėti neregėti dalykai: karalaitė virsta varle, dvylika brolių – juodvarniais, žvejo dukra ir jos vaikai – medžiais, nekenčiama podukra tampa karaliene, veikia fantastiniai padarai – milžinai, laumės, aitvarai, nykštukai, raganos, slibinai, stebuklingi daik­tai – stebuklinga lazdelė, stalelis, karieta. Stebuklų pasakų veiksmas vyksta užburtose karalystėse, užkeiktuose po­žemiuose, jūros gelmėse, kalnų olose. Jų įvykių laikas ne­nurodomas, veikėjų vardai sąlygiški. Šios pasakos labiau­siai susijusios su mitais. Kartu jos yra meniškiausios;

      2) gyvulinės (arba žvėrių) pasakos. Jose veikia sužmoginti, kalbantys gyvuliai ir žvėrys, vieni labai gudrūs – kaip lapė, strazdas, paukštelis nykštukas, gebantys išsisukti iš visų keblių situacijų, kiti labai stiprūs, bet kvailoki – kaip vilkas, lokys, liūtas. Žvėrių pasakos nuo stebuklų pasakų skiriasi ne tik siužetais, veikėjais, bet ir savo fantastika bei komiškumu. Miškų ir laukų padarai vaizduojami kaip žmonės: jie ir grūdus mala, ir šieną pjauna, ir žuvauja, ir putrą verda, ir bičiuliaujasi, ir bylinėjasi, ir kariauja

      3)  buitinės (arba juokų) pasakos. Jose vaizduojamas tar­si tikroviškas pasaulis, jo buitis, tik patys įvykiai tokie absurdiški, jų seka tokia nelogiška, kad visa atrodo pra­manyta ir netikra, kaip ir turi būti pasakoje. Jų veikėjai – sumanūs, gudrūs valstiečiai, baudžiauninkai, sam­diniai ir šykštūs, godūs, veidmainiai ponai, valdininkai, dvasininkai, ūkininkai;

      4) formulinės, arba grandininės pasakos. Joms būdinga savi­ta kompozicija: kartojami tie patys epizodai, įvedami vis nauji veikėjai, tekstas virsta kartojamų ir vis po truputį papildomų posakių, formulių virtine, grandine;

      Tipiškas stebuklų pasakų personažas – trečias brolis jaunė­lis, kurį skriaudžia ir niekina vyresnieji broliai. Bet jau­niausiasis brolis savo darbais pralenkia vyresniuosius, įrodo savo jėgą, sumanumą ir pasakos pabaigoje visuo­met apdovanojamas: gauna princesės ranką ir pusę kara­lystės. Pasakose trečiasis brolis idealizuojamas, po kvailio kauke slypi guvus protas, o nesavanaudiški jo poelgiai rodo nuoširdų gerumą. Trečiojo brolio išaukštinimas pa­sakotojo lūpomis atskleidžia liaudies, sukūrusios tas pa­sakas, požiūrį į negeranorišką, netolerantišką, nemoralų iš pirmo žvilgsnio protingų vyresniųjų brolių elgesį.

      Rašytojų sukurtos pasakos vadinamos literatūrinėmis.

      Pasakos be galo – trumpas humoristinis kūrinys, kurio pabaigos žodžiai sutampa su pradžios žodžiais.

      Sakmė – trumpas pasakojimas, kuriame aiškinama pasaulio ir gamtos reiškinių kilmė, vaizduojamas žmogaus susidūrimas su mitinėmis būtybėmis.

      Etiologinės sakmės aiškina, kaip atsirado Žemė, kalnai, akmenys, kas sukūrė žmogų ir gyvūnus, kodėl vėžio akys užpakalyje, o gandro sparnai juodi, kodėl kregždės gyvena šalia žmonių, ir t. t. Tai pramanyta gamtos istorija, kurią sukūrė žmogus mėgindamas paaiškinti, kaip viskas atsirado.

      Mitologinės sakmės – tai fantastiniai pasakojimai apie antgamtinių būtybių ir žmogaus susidūrimus, grindžiami senaisiais tikėjimais, kurių ištakos – mitinėje pasaulėjautoje.

     Padavimas – pasakojimas apie nepaprastus praeities aiškinimus, istorinius įvykius, neįprastus gamtos reiškinius.

      Legenda – pasakojimas, turintis stebuklinių, antgamtinių elementų, kurie suvokiami kaip tikri įvykiai; šventos istorijos, turinčios išskirtinę reikšmę.

      Anekdotas – trumpas, žaismingas, juokingas pasakojimas su sąmojinga, netikėta pabaiga.

      Pasakojimas – kūrinys, kuriame vaizduojami tikri įvykiai.

      Daina – poezijos ir muzikos kūrinys.

      Skiriamos liaudies ir autorinės dainos.

      Yra žinoma keliolika tūkstančių lietuvių liaudies dainų ir apie pusė milijono jų variantų. Lietuvių liaudies dainose atsispindi žmogaus dvasinės būsenos. Jų pasaulėvaizdis dažniausiai lyriškas, intymus, kuriama nuotaika gali būti džiugi, humoristinė arba liūd­na. Dainų kompozicija įvairi. Lietuvių liaudies dainose vyrauja lyriniai pasakojimai ir aprašymai, kaitaliojami su monologais ir dialogais. Lyrinis pasakojimas gali sie­ti keletą veikėjų. Meniniam vaizdui būdingi paralelizmai, palyginimai, metaforos, simboliai, epitetai, deminutyvai. Intonacinė-sintaksinė dainų sandara simetriška, daug pa­kartojimų; labai svarbūs priedainiai (ypač sutartinių). Lie­tuvių liaudies dainų melodijos santūrios, joms būdingas ramus melodinės linijos bangavimas. Liaudies dainos yra kolektyvinės žmonių kūrybos rezultatas.

     Patarl – trumpas vaizdus posakis, kuriuo reiškiama liaudies išmintis, patariama, pamokoma (tuo ji skiriasi nuo priežodžio, kuris neturi tokio prasminio krūvio).

     Priežodis – trumpas posakis, vaizdingas palyginimas, kuriuo reiškiama liaudies išmintis be tiesioginio pamokymo.

     Mįslė – alegorinis posakis, kurio prasmę reikia įminti.

     Minklė – mįslė, išreikšta klausimu, kurio atsakymas yra labai paprastas ir kartu netikėtas.

     Skaičiuotė – beprasmių žodžių virtinė, sakoma išsiskaičiuojant, kam pradėti žaidimą.

     Greitãkalbės – posakiai, kurie greitai tariant iškraipomi.

     Orãcija – iškilminga, paprastai juokaujama apeiginė kalba, prakalbà.

     Garsų pamėgdžiojimas – gamtos ir darbo garsų imitacija.

     Žaidinimai – kūdikių kalbinimas, linksminimas.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *