Verlibras

      Verlibras (pranc. vers libre – laisvos eilės) „yra eiliavimas, neturintis aiškaus metro ir kartu turintis tokių intonacijos ypatybių, kurios atriboja jį nuo prozos“. Taigi verlibras (laisvosios eilės) – perėjimas iš poezijos į prozą. Jo eilutės daugiausia nevienodo ilgumo, rimai blankūs arba jų visai nėra. Eilutės laisvai, nedėsningai jungiamos į posmus, tačiau dažniausiai verlibrai į posmus neskaidomi.

      Verlibrų ritmika remiasi semantiniais ir sintaksiniais-intonaciniais paralelizmais arba opozicijomis, pakartojimais. Ritmą stiprina ir pasirodantys rimai, silabotonikos ar sinkopio metrai.

      Apžvelgsime J. Degutytės eilėraštį „Žiogai“:

      Čirpia žiogai (iš praamžių) –                          8

                       dabar ir visados.                            6

      Žali obuoliai pavirs                                        7

                       į vasaros kūną ir kraują.               9

      Tarp dangaus ir ežero mėlynumo                  11

                       plūsta rugių šviesa,                       6

                      lygi ir minkšta,                               5

      Kaip nuolankumas ir pasiaukojimas.            12

      Dega ugniažolė.                                             6

      Bet aš pamiršau juoką.                                  7

      Eilėraščio ritmika palyginti laisva. Įvairus eilučių ilgumas. Metras krypsta į neklasikinį sinkopį, laisvą, nedėsningą. „Žiogai“ – nerimuotos – baltosios eilės. Kūrinys astrofinis (neskirstytas posmais). Taigi daugelio eiliuotai kalbai būdingų ypatybių eilėraštyje nėra. Kuo grįstas šio kūrinio ritmas? Svarbiausias ritmo formantas – frazių semantinis savarankiškumas ir sintaksinis-intonacinis neišbaigtumas. Nuo predikatinio centro lengvai atsiskiria papildiniai, aplinkybės, pažyminiai, sudarydami semantinius intonacinius vienetus – frazes. Frazių ribos sutampa su eilučių ribomis (išskyrus pirmą eilutę). Sutapimas suponuoja ryškias kadencines pauzes, akcentuotas eilučių galūnes. Išryškėja teksto skaidymo eilutėmis prasmė. Taip kūrinys atitolsta nuo prozos kalbos. „Žiogų“ tekstas skamba gana melodingai. Melodija įaugusi į prasmę, į turinį, reiškiama poetiškais žodžiais, pakiliu nekasdienišku kalbėjimu, tokiu būdingu J. Degutytės stiliui.

      Verlibras, atpalaiduotas nuo daugelio eiliuotos kalbos dėsningumų, reikalauja gilios minties, gilios prasmės.

 

     Šaltiniai

      V. Ramonaitė. Literatūros mokslo įvado pagrindai. Šiauliai, 1997

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *