Silabinė eilėdara

      Silabinė eilėdara galutinai susiformavo XIX a. Ja parašyti D. Poškos, S. Stanevičiaus, S. Vailiūno, A. Strazdo, A. Baranausko kūriniai. Šios eilėdaros metro esmė – vienodas skiemenų skaičius kūrinio ar jo dalies eilutėse. (Yra ir kitas silabinės eilėdaros variantas, tačiau susipažinsime tik su esminėmis silabinės eilėdaros ypatybėmis). Populiariausias buvo trylikaskiemenis eilėdaros metras. Be izosilabizmo, t. y. vienodo skiemenų skaičiaus eilutėse, pagalbiniai silabinės eilėdaros ritmo formantai yra moteriškas rimas ir gretutinis rimavimas, cezūra (trylikos skiemenų eilutėje po septinto, dvylikos – po šešto, vienuolikos – po penkto skiemens). Silabinėje eilėdaroje yra du ryškesni kirčiai: vienas prieš cezūra, kitas – moteriškoje kadencijoje. Rimai natūralūs ir forsuoti – su nenatūraliu, perkeltu kirčiu:

      Ė už visus viršesnis // lakštingalės balsas:                              7+6=13

      Pilnas, skardus, griaudingas //ir, taip sakyt, skalsus:            7+6=13

      Skamba, ūžia per krūmus, // ir vis kitaip mainos;                  7+6=13

      Ir vis dūšion įsmenga – // lyg Lietuvos dainos.                       7+6=13

                                                                       (A. Baranauskas)

 

      Šaltiniai

      V. Ramonaitė. Literatūros mokslo įvado pagrindai. Šiauliai, 1997

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *