Eilutė

      Eilutė yra pagrindinis eiliuotos kalbos metroritmo vienetas. Kiekviena eilutė daugiau ar mažiau atspindi kūrinio ar jo dalies ritmines ypatybes.

      Ritmui reikšminga eilutės pradžios ir ypač pabaigos sandara – paskutinio kirčio viela. Eilutės pabaiga nuo paskutinio kirčiuoto skiemens vadinasi kadencija. Kadencijos yra vyriškos (kirčiuojamas pirmas skiemuo nuo galo: „Nuskambėjo sodai obuoliais“…), moteriškos (kirtis antrame skiemenyje nuo galo: „Vanduo čiurlena grynas ir ledinis“…), daktilinės (kirtis trečiame skiemenyje nuo galo: „Ir vėl matau, kaip dega židinio ugniakuras“…).

      Ritmą lemia ir eilučių ilgis – skiemenų skaičius jose. Vienoks – trumpų, kitoks – vidutinių ar ilgų eilučių skambesys. Palyginkime:

      Būsi artojėlis,

      Būsi užvadėlis,

      Laimei ar nelaimei –

      Būsi kareivėlis… (A. Maldonis).

 

      Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus

      Eis ginti brangiosios tėvynės!

      Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus

      Lauks teismo dienos paskutinės  (Maironis).

      Savitu ritmu skamba eilėraštis, kurio eilučių ilgis dėsningai simetriškai kinta:

      Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį

      Iš kapų milžinų

      Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį

      Iš senųjų laikų! (Maironis).

Eilutės laužymas

      Dažnai, ypač naujųjų laikų poezijoje, metrinė eilutė nesutampa su grafine eilute. Metrinė „laužoma“ ir dalimis užrašoma per kelias eilutes:

      Kažkoks paukštelis

      taiso savo lizdą,

      lazdynas

      baigė žirginius sukraut…

      Ir aš girdžiu,

      kaip visas miškas šnibžda:

      – Tau reikia augt!

      – Tau reikia augt!  (Just. Marcinkevičius)

      Šio posmo keturios metrinės eilutės yra laužytos (transformuotos) į aštuonis nevienodo ilgumo puseilius. Laužymas nėra formalus: laužant paryškinama kai kurių žodžių ar žodžių grupių reikšmė.

      Eilutės laužomos įvairiai. Be skaidymo puseiliais, populiaresni laužymo būdai yra šie:

      Laužymas laipteliais (kopėtėlėmis, pakopomis):

      …atsiliepia many

         kiekvienas

                      iškentėtas

                                    kelio vingis  (Just. Marcinkevičius).

      Dažnai eilutės laužomos stulpeliu:

      Mėgstu švarą,

      Drausmę,

      Tvarką.

      Mėgstu kruopštų, rimtą darbą (V. Palčinskaitė).

      Neretai eilutės laužomos nesilaikant vienokios ar kitokios schemos (laisvasis laužymas):

      Beržai baltieji

      Broliai,

      Išėję pakele,

      Nuvarvančių karoliais

      Šakų nepakelia (P. Širvys).

      Į kitą eilutę iškeltas epitetas „Broliai“ paryškina poeto nuostatą, beržų vertinimą.

      Kartais eilutės laužomos ir taip išdėstomos, kad grafinis pavidalas primena kokios nors geometrinės figūros (trapecijos, ovalo), daikto ar augalo piešinį:

Ji:

trikampis:

ir

dar vienas trikampis,

ir

dar didesnis trikampis,

ir

dar vienas didelis trikampis

ir koja –

ir atsi–

stoja ir

žaliuoja – (…)

                                                                                                              (E. Mieželaitis)

 

      Šaltiniai

      V. Ramonaitė. Literatūros mokslo įvado pagrindai. Šiauliai, 1997

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *