Intonacija

      Intonacija yra frazės, sakinio, taip pat ir viso teksto ištarimo būdas. Ją sudaro prozodijos elementų – kirčio, pauzės, tempo, melodijos, dažnai ir tembro – junginys. Šnekos sraute (kūrinys taip pat šnekos srautas) šie elementai persitvarko, persigrupuoja, intonacija keičiasi, mainosi priklausimai nuo teksto turinio ir emocijų.

      Pagal funkcijas skiriamos loginės (tvirtinamosios, konstatuojamosios), skatinamosios (reiškiančios draudimą, liepimą, įsakymą, prašymą, raginimą) ir emocinės (reiškiančios liūdesį, skausmą, pyktį, abejonę, neviltį, pasididžiavimą, baimę, pajuoką) intonacijos. Kiekvieną sykį prozodinių elementų kompleksas yra kitoks.

      Intonacija išryškina loginį – prasminį sakinio, epizodo ar viso nedidelio kūrinio kirtį. Štai galimi I. Simonaitytės sakinio prasminiai kirčiai, intonacijos variantai:

      Rožei (o ne kitai) Šimonytei šiandien šventė.

      Rožei Šimonytei (ne Rožei Petraitytei ar kuriai kitai) šiandien šventė.

      Rožei Šimonytei šiandien (ne rytoj ar kitu metu) šventė.

      Rožei Šimonytei šiandien šventė (ne pilka, paprasta diena).

      Kiekvieno šių variantų intonacija gali keistis priklausomai nuo sakinio tipo. Palyginsime ketvirto varianto prasmines-intonacines modifikacijas:

      Rožei Šimonytei šiandien šventė!

      Rožei Šimonytei šiandien šventė?

      Rožei Šimonytei šiandien šventė?!

      Rožei Šimonytei šiandien šventėir t. t.

      Be to, kiekvienas šių sakinių gali būti ištartas reiškiant skirtingas emocijas (džiugiai, su apmaudu, liūdesiu, piktai, irzliai, ironizuojant, žaismingai ir t. t.).

      Taigi sakinyje slypi daugybė reikšmių ir tik intonacija suteikia tekstui vieną galutinę reikšmę iš daugelio galimų. Išvada: intonacija – vienas semantinis (prasmės) klodas.

      Intonacija – raktas į kūrinio turinį. Kaip atskiras sakinys, taip ir kūrinio visuma sutelkia daugybę prasminių – intonacinių niuansų. Iš jų sąveikos susidaro bendras, visą kūrinio intonacinį margumyną vienijantis tonas (tonacija, bendra intonacija), kuris skaitytojų gali būti individualiai, įvairiai pajustas, suvoktas. Paprastai tas pats kūrinys skaitovų skirtingai interpretuojamas, savitai intonuojamas ir pateikiamas. Pavyzdžiui, J. Strielkūno „Vaikiška dainelė“ gali būti perskaityta ir su graudoka atlaidžia šypsena, galbūt elegiškai rimtai, ir šiek tiek autoironiškai, ir dar kitaip. Plg.:

      Akmenėliais žaidžiau.                               Bet pragydo paukštelis

      Ir smiltelėm žaidžiau.                                Ant kiemo tvoros.

      Mano motinai buvo                                   Ir pražydo gėlė

      Graudžiau ir graudžiau                            Ant motulės skaros..

      Aš užaugsiu tikrai.                                    Bet nuskrido paukštelis

      Būsiu geras tikrai.                                    Nuo tvoros, nuo pilkos.

      Nepaliksiu tavęs.                                      Ir išėjo sūnelis

      Tik neverk tu. Gerai?                               Tolyn iš paskos.

      Kita vertus, intonavimo įvairovė negali būti beribė, viršijanti teksto prasminį potencialą, prasilenkianti su turiniu, autoriaus mintimi. Pavyzdžiui, Maironio eilėraščiui „Kur bėga Šešupė“ netiks bravūriška, nei apmaudi, nei ironiška intonacija, – šio pakilaus, plačių mostų kūrinio tonas turėtų būti tvirtas, orus, rimtas, išreiškiąs pasididžiavimą, drauge malonus.

      Šnekoje kalbantysis intuityviai jaučia intonacijos reikšmes ir automatiškai „parenka“ jam reikalingą būdą sakomiems žodžiams ištarti. Mūsų „balsas“ be galo lankstus, juo galima pateikti įvairiausius, subtiliausius prasmės atspalvius. Kas kita rašte. „Yra šimtas būdų pasakyti „taip“ ir penkiasdešimt pasakyti „ne“ ir tik vienas būdas juos užrašyti“, – sako anglų dramaturgas B. Šou. Šiokie tokie, nors ir gana skurdūs, riboti, intonacijos signalai yra skyrybos ženklai. Prieš kablelį balsas kyla, ir tai yra ženklas, kad sakinys nebaigtas, ir klausytojas laukia jo tęsinio. Balsas kyla į klausiamųjų ir šaukiamųjų sakinių pabaigą. Prieš tašką, daugtaškį balsas krinta, prieš brūkšnį, dvitaškį aukščio iš esmės nekeičia, įterptinius žodžius, ypač įterptinius sakinius, ištariame žemesniu tonu ir greitesniu tempu.

      Atskirų teksto frazių, sakinių intonacija gali ryškėti iš konteksto (žodinės aplinkos). Veikėjų kalbos emocines intonacijas dažnai nurodo pasakotojas („verksmingai sušuko Katriukė“, „ramino Petriukas“, „dejavo mergelė“, „kalbėjo Petriukas“). Tačiau visos šios ir kitokios priemonės nėra pakankamos prasminiams intonaciniams atspalviams pažymėti. Paradoksalu, tačiau šis „ne visiškas apibrėžtumas“ grožinėje literatūroje yra teigiama ypatybė,– palieka didesnė erdvė savitam individualiam kūrinio suvokimui.

 

      Šaltiniai

      V. Ramonaitė. Literatūros mokslo įvado pagrindai. Šiauliai, 1997

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *