Tekstas

      Tekstas (lot. textus – ryšys, sujungimas, rišlus žodžių išdėstymas, audinys) nėra vienareikšmė, įvairiuose šaltiniuose vienodai aiškinama sąvoka. Nesigilindami į nurodomus reikšmės niuansus, tekstu laikysime rišlų žodžių nuoseklumą, reiškiantį vienokį ar kitokį turinį. Tekstas jungia tiesioginės ir perkeltinės reikšmės žodžius, tekste žodis keičia savo reikšmes. Rišlumas ir leidžia perteikti įvairiausią informaciją, sudėtingiausią turinį.

      Grožinės literatūros kūrinio tekstas yra savitas, komplikuotas. Jo struktūra, net pavidalas priklauso nuo daugelio faktorių, pirmiausia – nuo literatūros rūšies. Vienoks yra epinių, kitoks – lyrinių, dar kitoks draminių kūrinių tekstas.

      Sustosime tik prie epinių kūrinių teksto.

      Epinių kūrinių tekstas susideda iš pasakotojo kalbos (mokykloje vadinamos autoriaus kalbos, autoriaus žodžių) ir veikėjų kalbos. Šios dvi linijos gali įvairiai jungtis, pintis. Vyrauja pasakotojo kalba, o veikėjų kalba lyg citatos tik iliustruoja pasakotojo žodžius, jo teikiamą informaciją. Skiriamos trys stilistinės pasakotojo kalbos formos: pasakojimas, aprašymas ir samprotavimas.

      Kiekviena stilistinė forma atitinka skirtingą turinį. Pasakojimas yra įvykio (visų fabulos įvykių) vaizdavimas. Pasakojimas dinamiškas; jis pagrįstas laiko tėkme: pasakojant įvykį, savaime slenka laikas, atskirai jo ir minėti nereikia: „Senelis išleido aveles ganytis. Jos ėjo sau pulku, o vaikas sekė paskui. Priėjo didelę upę. Avelės perplaukė į kitą pusę ir nuėjo sau tolyn, net neužmatyti, o vaikas pasiliko. Atsisėdo ant kranto ir laukia, kol avelės sugrįš“.

      Pasakojimas – pagrindinė pasakotojo kalbos stilistinė forma. Pasakojimą lengviau negu kitas formas suvokia mokiniai ir pirmiausia su juo yra supažindinami.

      Pasakojimo struktūra atitinka fabulos elementų seką nuo užuomazgos iki atomazgos. Kai kuriuose kūriniuose pasakojimo elementų gali būti ekspozicijoje, taip pat ir epiloge. Pradinukai elementariau nurodo pasakojimo dalis: pradžia, vidurys, svarbiausias įvykis (atsitikimas), pabaiga.

      „Pasakojimas“ literatūrologijoje turi ir daugiau reikšmių.

      Aprašymas yra gamtos, aplinkos, daiktų, figūrų vaizdavimas. Aprašymas statiškas: vaizdai susiklosto erdvės pagrindu: aprašomas augalo žiedas, lapai, kamienas, šaknys – erdvinis augalo vaizdas.

      Aprašymai vienur kitur pertraukia fabulos eigą, Įsiterpia į ją. Į fabulą jie gana įvairiai įkomponuojami: būna platūs, panoraminiai kraštovaizdžiai, peizažai, į vieną vietą sutelkti portretai ir pan.; tačiau esti aprašymų, dalimis išbarstytų po visą kūrinį, supintų su pasakojimu.

      Skiriamos trys aprašymų, ypač platesnių, dalys: 1) bendras įspūdis, 2) išsamesnė detalizacija, 3) apibendrinimas ar įvertinimas, išvada. Pavyzdžiui: „Buvo šiltas, ramus birželio mėnesio vakaras (bendras Įspūdis). Iš vidurio dangaus švietė pilnaties mėnulis, < … > visas oras kvepėjo pavasariu, berželių žaluma, javų brustva, ir regėjos, kad toji ambra, ištirpusi mėnesienoje, apsėmė visą kaimą, visus laukus, visą žemę ir pačią prieblandą padarė tamsesnę (detalizacija). Ir regėjos, jei ne ji, ne toji kvepianti ambra, būtų daug šviesiau, daug šviežiau“ (įvertinimas).

      Samprotavimas – tai įvairūs apmastymai, apibendrinimai, veikėjų veiksmų ir poelgių vertinimas ir pan. Samprotavimų formos įvairios: paprastos logizuotos mintys („Nėra tėvynės be praeities, bet dar labiau nėra jos be ateities“, – Just. Marcinkevičius), patarlės, pasakėčių moralai ir kt. Samprotavimų raiška yra ir aforizmai.

      Aforizmas (gr. apibrėžimas) – trumpas, glaustas, vaizdingas posakis, pasižymintis minties netikėtumu, originalumu, įtaigumu: „Žmogaus kelio riboženkliai lopšys ir karstas“ (J. Baltrušaitis); „Išsiblaškymas neturi formos“ (F. Kirša).

      Aforizmui artima sentencija (lot. nuomonė, nuosprendis) – trumpas, glaustas, pamokantis posakis (sentencija didaktiška): „Vaikeli, nebijok ir žodžio nenumesk“ (Just. Marcinkevičius); „Gyvent! gyvent! gyvent sau ir pasauliui!“ (S. Nėris); „Mūsą tyla juokiasi iš mūsų plepumo“ (Just. Marcinkevičius).

      Samprotavimas gali būti didesnis, ilgesnis, sudarytas iš kelių, net keliolikos sakinių (fragmentinis). Fragmentiniai aforizmai yra trijų dalių: 1) bendras teiginys (tezė, prielaida, hipotezė, klausimas ir pan.), 2) teiginio plėtotė, argumentacija, 3) apibendrinimas, išvada.

      Kūrinyje stilistinės pasakotojo kalbos formos retai būna „grynos“: jos pinasi, jungiasi, kryžiuojasi, linkusios sintetizuotis.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *