Tema

      Tema (gr. thema – pamatas, pagrindas) – kūrinyje vaizduojamas gyvenimo reiškinys. Pavyzdžiui, O. Milašiaus pasakoje „Dangus griūva“ parodyta nepamatuota baimė, patiklumas; Žemaitės apsakyme „Suolas“ – tinkamas pasielgimas su atgyvenusiais daiktais; J. Biliūno apsakyme „Joniukas“ – skaudus mažo našlaičio susidūrimas su pasauliu; K. Sajos apysakoje-pasakoje „Būrimas obuolio sėklom“ – vaikų brendimas suvokiant savo individualumą, vyriškėjimas kovojant prieš blogį, ginant tiesą, gerumą ir kt. Tas pats gyvenimo reiškinys gali būti vaizduojamas daugelio autorių, kitaip sakant, ta pačia tema gali būti parašyta daug kūrinių. Literatūroje yra daugybė kūrinių apie motinos, tėvynės, vyro ir moters meile, apie gamtą, žmogų, darbą, būtį ir kt. Dažnai savas temas diktuoja kai kurie istorijos momentai. Taip gyvenimas po 1940 metų suponavo kūrinių okupacijos, karo, emigracijos, tremties, žmonių kančių, tėvynės ilgesio temomis atsiradimą ar pagausėjimą mūsų literatūroje.

      Vaizduojamasis gyvenimo reiškinys nėra izoliuotas nuo kitų reiškinių, atvirkščiai – jis glaudžiai susijęs su daugeliu reiškinių, telkia juos apie save. Taip kūrinyje susidaro pagrindinė ir šalutinės (dalinės, nepagrindinės) temos. Pavyzdžiui, Žemaitės „Suolo“ šalutinės temos: žmonių (tarp jų ir vaikų) prisirišimas prie ilgai „tarnavusio“ daikto, tėvo jautrumas, pagalba neturtingam vienišam seneliui, džiaugsmas kitam gera padarius ir kt. Minėtame J. Biliūno apsakyme šalutinių temų daugiau, be to, jos sudėtingesnės, gilesnės. Kūrinyje pasakojama apie nepakankamą pamotės dėmesį našlaičiui, pateikiama vidinė nustumiamo, vėliau skriaudžiamo vaiko būsena, jo vienišumas, rodomas natūralus vaiko veržimasis į džiaugsmą, malonumo (pasivažinėti!) troškimas, žymimas dvasinis ir protinis kai kurių sodiečių (Joniuką važinėjančio berno) bukumas, šeimininkų žiaurumas, karo atnešamos nelaimės ir t. t.

      Kūrinio temų – pagrindinės ir šalutinių – visuma vadinama tematika. Šiuo terminu nusakomos ir pagrindinės rašytojo kūrybos ar tam tikro laikotarpio literatūros temos. Tačiau temos klausimas nėra paprastas. V. Zaborskaitė pastebi, kad „temos apibrėžimas – labai sudėtinga teorinė problema“.

      „Tema“ dažnai pakeičiama motyvo sąvoka. „Motyvas“ ypač tinka kalbant apie šalutines temas. Dažnai ir pagrindinė tema apibūdinama kaip svarbiausias kūrinio motyvas ar jų grupė.

      Savo rėžtu tema yra dviplanė. Ją sudaro abstrakčioji pusė, abstrakčioji, gilioji tema (bendras gyvenimo reiškinys) ir konkrečioji tema – konkretusis kūrinyje vaizduojamo pasaulio motyvas.

      Bandykime šias skirtingas temos puses, skirtingus planus paryškinti vienu kitu pavyzdžiu. S. Stanevičiaus pasakėčios „Arklys ir meška“ abstrakčioji tema (gyvenimo reiškinys) žemaičių ir aukštaičių vargai, jų dalia carizmo priespaudoje; tema kaip konkretus kūrinio motyvas – „žirgelio bėrojo“ ir meškos „su lenciūgu ant kaklo“ susitikimas. A. Vienuolio „Paskenduolės“ tema – netekėjusios motinos likimas XX a. pradžios Lietuvos kaime, konkrečioji tema – kūrinio veikėjos Veronikos tragedija. M. Katiliškio novelėje „Paukščiai“ pavaizduotas skaudus vyresnės emigrantų kartos tėviškės, gyvenimo joje praradimo jausmas. Tai bendras gyvenimo reiškinys – loginė, abstrakčioji tema. Konkreti jos raiška, konkrečioji tema – senasis Kazimieras Ginčas laukia ir sulaukia neįmanomo dalyko: virš tolimo užjūrio miesto praskrenda paukščiai, kaip Ginčui atrodo, jo tėviškės, jo laukų paukščiai.

      Remiantis tuo, kas anksčiau pasakyta ir pavyzdžiais, galima daryti išvadą, kad tema yra: 1) pasirinktas vaizduoti tikrovės reiškinys ir 2) drauge konkreti to reiškinio raiška – pagrindinis meninio pasaulio motyvas.

 

     Šaltiniai

      V. Ramonaitė. Literatūros mokslo įvado pagrindai. Šiauliai, 1997

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *