Eilėraščio vyksmas

      Lyrikos kūrinys neturi fabulos kaip romanas ar drama. Fabulos elementai, išbarstyti eilėraštyje, yra daugiau fonas, o ne varomoji jėga. Ir vis dėlto kiekviename eilėraštyje, net sudarytame iš statiškų gamtos reginių, vyksta judėjimas tam tikra kryptimi. Tiesa, tas judėjimas nuolat išsišakoja į kelias vagas, peršoka ištisus tarpsnius, nueina į potekstę, vėl atsinaujina kitoje vaizdų grandyje ir retai pasiekia apibrėžtą išvadą. Bet pradinė situacija pasikeičia, net pereina į priešingybę, o visas sąvokas persmelkia intensyvi įtampa, kurios bangavimas ir sudaro kitimo ir judėjimo įspūdį.

      Eilėraščio vyksmą formuoja poetinis išgyvenimas. Jis skiriasi savo turiniu ir išraiška nuo prozos ar dramos kūriniuose reiškiamų psichologinių būsenų. Išgyvenimas eilėraštyje priklauso tik vienai „aš“ figūrai, o romano psichiniame procese dalyvauja daugelis personažų. Todėl eilėraštis – ištisinis monologas, ir retkarčiais pasitaikančios dialogo nuotrupos čia iškyla kaip to paties monologo sudėtinės dalelės. Išgyvenimas neturi eilėraštyje priešistorės, jis iškyla šią akimirką ir egzistuoja tik esamuoju laiku. Proza kuria praeities iliuziją, o eilėraščio vyksmas plėtojasi dabartyje, kuri niekados nesibaigia, nors kūrinys ir būtų parašytas prieš tūkstantmetį. Eilėraštyje fiksuojama ne visa išgyvenimo eiga, o aukščiausi išgyvenimo taškai, pati išgyvenimo kvintesencija. Todėl lyrikos kūrinys pasižymi nepaprasta koncentracija, neprieinama kitoms literatūros rūšims. Vienoje Maironio eilėraščio strofoje („Ir vėlei tavo liūdno veido – Neberegėsiu aš ilgai! / Likimas vėlei nebeleido, / Kad slinktų mums išvien vargai“) sutelkta tokia jausmų drama, kuriai aprašyti prozos kūrinyje prireiktų tikriausiai keliasdešimt puslapių. Eilėraštyje išgyvenimas iškyla be jokių postūmių ir pats motyvuoja save, aišku, ne loginiais argumentais, o tiesiog jutimo energija, realizuota žodyje. Kitaip sakant, išgyvenimą poetas ne tiek išreiškia, kiek sukuria, kaip sukuriamas yra ir pats eilėraščio subjektas. Dvasinės energijos pulsavimai, atsiradę tarsi be jokios išorinės priežasties, turi branduolį, sklidimo kryptį ir baigmės tašką. Jie sudaro tam tikrą nuotaiką, kuri tampa viską apimančia eilėraščio psichine tikrove, jutimiškai apčiuopiama dabarties akimirka. Tuo ir grindžiamas eilėraščio vyksmas, kaip matyti iš B. Sruogos eilėraščio „Rudeniniai žvilgsniai“:

Kartą ėjom ankstų rytą, kai dar saulė netekėjo.

Liūdnas sodas. Liūdnos godos. Liūdnas rytas rudeninis.

Gūdžios pušys, margos liepos it sustingusios merdėjo.

Kartą ėjom ankstų rytą, kai dar saulė netekėjo.

Veltui siekė ranka ranką, sielos siela negirdėjo.

Veltui kūrėm sieloj laužą, tąryt saulė netekėjo.

Liūdnas sodas. Liūdnos godos. Liūdnas rytas rudeninis.

Eilėraščio vyksmas atkuria psichinio išgyvenimo įtampą, imituoja jo eigą, užsidaro jo atmosferoje, bet tai nėra galutinis eilėraščio tikslas ar riba, visiškai pakankama realistinei novelei. Psichinio išgyvenimo duomenis eilėraštyje filtruoja poetinio suvokimo prizmė, reikalaujanti subtiliausių niuansų, ieškanti paslėptų esmių, teigianti grožio momentą. Šitaip atsiranda gilumos erdvė, didesnė už atskirą mintį ir jausmą, vadinamą paprastai poetiškumu. Tai nėra vien kalbos transformavimo aktas. „…Kas viduje neturi poezijos, negali jos apreikšti, negali poezijos ištarti“, – sakė Vydūnas. Poetinis suvokimas nutiesia kanalus, kuriais eilėraščio subjektas įžengia į objektyvių reiškinių vidų, o realybės materija plaukia į subjektą ir virsta jo dalimi. Šitaip atsiranda eilėraštyje pasaulio vientisumo vizija, grindžiama subjekto ir objekto nedalomumu, kai kitos literatūros rūšys išlaiko plačią skiriamąją zoną. „Visi daiktai nurimę glaudžias prie tavęs / Gyvent ir jaust drauge / Melsvam, tyliam ūke“, – rašė V. Mykolaitis-Putinas. Suėmęs visuotinumo ryšius, eilėraščio vyksmas neišvengiamai darosi daugiaplanis. Atsiradus begalybės perspektyvai, visos vyksmo linijos nueina gilumon, o žodžiai teka anapus savo semantinės ribos, kaip Just. Marcinkevičiaus eilėraštyje „Tyla“.

Tylėsiu ir aš.

Gera eiti su tylinčiom upėm.

Auga kažkas tyloje.

Gal mintys?

Gal žuvys?

Ir žuvys ir mintys – bebalsės.

Per naktį pakyla žolė –

kaip žalias vešlus debesis –

ir tylėdama viską pasako.

      Tokiame eilėraštyje vaizdai lieka tarsi neužbaigti, jie neišauga vienas iš kito, o skamba greta, ne tiek apibrėždami, kiek sugestionuodami poetinio išgyvenimo tūrį. Bet eilėraščio vyksmas gali būti konstruojamas ir kaip vienos minties progresija, šaunanti tiesiai į išvadas (V. Kudirkos „Maniesiems“), kaip teiginių grandinė, deklaruojanti autoriaus pažiūras, kaip kreipinys į minią. Eilėraščio vyksmas priklauso nuo eilėraščio subjekto, atspindi sandarą ir kitėjimus, todėl neturi pastovesnių schemų. Tačiau įvairiose literatūrinėse epochose klostosi ir įvairūs eilėraščio vyksmo tipai: persų lyrika nesidomėjo individualia psichologine analize, kuri tapo romantinio eilėraščio centru; klasicizmas nustatė aprioriško teziškumo ir nuoseklios eigos normas, o modernizmas (Š. Bodleras, A. Rembo, V. Vitmenas) tepripažino asociatyvinę logiką, deformuotą vaizdą, chaotišką intensyvumą.

 

      Šaltiniai

      V. Ramonaitė. Literatūros mokslo įvado pagrindai. Šiauliai, 1997

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *