Fabula

      Diduma kūrinio veikėjų turi savo siekius, tikslus; tarp personažų užsimezga, susiklosto įvairūs santykiai, kyla konfliktas, veikėjai imasi vienokių ar kitokių veiksmų. Prasideda kūrinyje vaizduojamo gyvenimo judėjimas, kyla įvairūs įvykiai. Kūrinio „įvykis“ suprantamas šiek tiek kitaip, negu šį žodį įprasta vartoti realiame gyvenime. Kūrinio įvykis – ne visada nuotykis, nepaprastas atsitikimas; įvykiu čia vadinamas ir nežymus personažo poelgis, veiksmas, gestas, judesys. Kūrinyje tokie didesni ar mažesni įvykiai vyksta vienas po kito, vienas įvykis yra kito priežastis. Kūrinio įvykių raida vadinama fabula.

      Fabula esti tikroviška ir fantastinė, sąlygiška. Dabartinėje literatūroje linkstama derinti sąlygišką ir tikrovišką vaizdavimą, – fabula jungia tikroviškus ir sąlygiškus įvykius (plg. M. Sluckio „Kelionė į kalnus ir atgal“, R. Gavelio „Vilniaus pokeris“, J. Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“, J. Skablauskaitės „Tavo senelė“ ir kt.

      Fabula – veikėjų veiksmo laukas, jų charakterių formavimosi, likimo istorija. Fabulos įvykiai gali vykti chronologiniu (laiko) nuoseklumu, gali būti sukeisti vietomis ar nuolat, pastoviai kaitaliojami: pirma papasakojama „istorijos“ pabaiga, po to grįžtama į pradžią ar vidurį, vėl peršokama prie paskesnių įvykių ir t. t. Ypač smulkiai suskaidomi ir dažnai kaitaliojami psichologinės, „sąmonės srauto“ prozos įvykiai (plg. A. Bieliausko, M. Sluckio romanų, J. Apučio novelių įvykių išdėstymo tvarką). Fabula yra toks įvykių nuoseklumas, kokį rašytojas kūrinyje pateikia.

      Vaikų literatūros kūriniuose įvykiai paprastai vyksta laiko nuoseklumu. Grįžimas į praėjusį laiką fabulos viduryje čia yra nesudėtingas, elementarus,– dažniausiai kaip būto išgyvenimo, nuotykio, įvykio prisiminimas. Sudėtingesnė įvykių kaita vaikams trukdytų suprasti kūrinį.

      Siužetas. Kūrinyje galima išskirti pagrindinius įvykius, t. y. galima pateikti tam tikrą fabulos santrauką, apibendrinimą, schemą. Naujosiose literatūros teorijose šie pagrindiniai įvykiai vadinami siužetu. Taigi siužetas – fabulos apibendrinimas, pagrindiniai jos įvykiai, jos schema. Pavyzdžiui, P. Mašioto apsakymo „Morkos“ siužetą galima taip nusakyti: piemenukai slapčia pasirovė kaimynų morkų – savos buvo neskanios. Bet ir vogtosios nedžiugino: berniukai mažai jų valgė, buvo nesmagūs, jautė kalte. Kitą dieną kaimynė atsiuntė mergaitę su morkomis piemenukams. Vaikai suprato: kaimynė žino. Tuos apėmė didelė gėda. Prabilo sąžinė. Daugiau prie kaimynų tvoros nebesiartino.

      Čia pateiktas „Morkų“ siužetas kūrinyje daug smulkiau, plačiau išdėstomas, įvykiai išsamiau vaizduojami, jų pasakojimas kaitaliojamas su veikėjų kalba,– taip sukuriama apsakymo fabula. Taigi fabula – visi kūrinio įvykiai; siužetas – tik pagrindiniai.

      Tačiau reikia pastebėti, kad „fabulos“ ir „siužeto“ terminų vartojimas literatūros moksle nėra nusistovėjęs. Neretai toks vartojimas, koks buvo čia išdėstytas, apverčiamas aukštyn kojomis: siužetu, atvirkščiai, vadinama detali kūrinio įvykių raida, fabula – tik siužeto schema, planas. Šitokia siužeto samprata formuojama vidurinėse mokyklose, o fabula joje neretai visai neminima. Šiame leidinyje laikomasi tos fabulos ir siužeto sampratos, kuri pateikta „Literatūros teorijos apybraižoje“ ir V. Zaborskaitės „Literatūros mokslo įvado“ vadovėlyje.

      Pradinėse klasėse (ir šiaip visuomenėje) fabula ir siužetas vadinami turiniu.

      Šis terminas pripažįstamas ir literatūros moksle. Drauge nurodoma, kad fabula – konkretus (betarpiškas) turinys (konkrečių įvykių raida), kurio paskirtis – perteikti loginį (idėjinį) turinį (tai kitas kūrinio lygmuo), sudaryti pagrindą veikėjų paveikslams atsiskleisti.

Fabulos elementai

      Fabula organizuojama taip, kad joje išsiskirtų tam tikros grandys, jos elementai – specialų vaidmenį kūrinyje atliekantys įvykiai. Pagrindiniai fabulos elementai yra šie: 1) ekspozicija, 2) veiksmo užuomazga, 3) veiksmo vystymasis, tiksliau – plėtra, plėtotė, raida (iki kulminacijos, kulminacija, po kulminacijos), 4) veiksmo atomazga, 5) epilogas.

      Ekspozicijos paskirtis – paaiškinti veiksmo pradžios ir raidos aplinkybes, kartais motyvuoti, dėl ko veiksmas kilo. Ekspozicijoje gali būti supažindinama su veikėjais, pasakojama apie jų santykius iki prasidedant veiksmui, bendrais bruožais nusakomos aplinkybės.

      Užuomazga (veiksmo užuomazga) – įvykis, nuo kurio prasideda kūrinio veiksmas. Užuomazga yra ir konflikto, ir temos plėtotės pradžia.

      Po užuomazgos prasideda veiksmo vystymasis (plėtotė, raida). Veiksmas gali būti vieningas ir su atsišakojimais, dinamiškas ir lėtas, įtemptas ir silpnas. Vystantis veiksmui, plėtojama tema, išryškinamas konflikto pobūdis, jo slinktis. Veiksmas plėtojamas iki aukščiausio įtampos taško – kulminacijos (lot. culmen – viršūnė). Kulminacijoje labiausiai pabrėžiama kūrinio problema. Kulminacija gali būti kovojančių jėgų santykio pasikeitimo momentas, gali rodyti lūžį veikėjo sąmonėje, jo dvasioje.

      Nors kulminacija – posūkis į atomazgą, tačiau iki jos dar gali būti ilgas veiksmo vystymosi tarpas. Kita vertus, yra kūrinių, kurių atomazga – tuojau po kulminacijos (gali net sutapti su ja).

      Atomazga – veiksmo pabaiga, konflikto išsprendimas. Ji paprastai būna vienas gestas, įvykis, viena scena.

      Epilogas – baigiamoji fabulos (dažnai ir kūrinio) dalis, kurioje pasakojama apie veikėjų likimą praėjus tam tikram laiko tarpui (parai, savaitei, mėnesiui, metams, dešimtmečiams) po veiksmo pabaigos – po atomazgos.

      Aptarsime lietuvių liaudies pasakos – sakmės „Gegužė“ fabulos elementus.

      Ekspozicijoje glaustai informuojama, kada ir kur atsitiko pasakojamoji istorija, kas jos veikėjai: „Kitą kartą gyveno Lietuvoje bajoras. Jis turėjo dukterį ir tris sūnus“.

      Kūrinio užuomazga staigi (spiralinė), ekspozicijos neparengta: „Vieną gražų pavasarį kryžiuočiai užpuolė mūsų kraštą“. Toliau – veiksmo vystymasis: viso krašto vyrai išjojo į karą. Išjojo ir trys bajoro sūnūs. Lietuviai sumušė kryžiuočius. Daugelis karžygių grįžo namo. Nuo šio įvykio veiksnio varomąja jėga tampa seselės išgyvenimai: ji laukia brolių, „vis žiūri į tą kelią, kuriuo broleliai nujojo“. Kulminacija meninėmis priemonėmis neryškinama, ji pasakoma paprastai: į kiemelį parbėgo tik brolių žirgai. Toliau – pokulminacinis veiksmo vystymasis: seselė verkė brolelių, paliko tėvų namus, „išėjo į girią ir ilgai ją visą ašarėlėmis laistė, brolių gedėjo“.

      Atomazga būdinga sakmėms: Perkūnas pagailėjęs pavertė ją geguže.

      Epilogas: ir dabar pavasarį kukuodama ji brolelių verkia.

      Kūrinyje fabulos elementai gali būti sukeisti vietomis (dažnai ekspozicija įterpiama į veiksmo vystymąsi), kūrinys gali prasidėti nuo užuomazgos, kulminacijos, net atomazgos, kai kurie elementai gali būti neišryškinti ar praleisti (ne visada kūrinyje yra ekspozicija, epilogas; neretai „peršokama“ ir kulminacija). Fabulos elementai, jų ypatybės, savitumas, išdėstymas ženkliai lemia kūrinio kompoziciją, jo sandarą.

 

      Šaltiniai

      V. Ramonaitė. Literatūros mokslo įvado pagrindai. Šiauliai, 1997

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *