Nefabuliniai kūrinio komponentai

      Į fabulą dažnai įsiterpia, ją pertraukia įvairūs aprašomieji vaizdai: gamtos, aplinkos, daiktų, figūrų paveikslai. Kadangi jie nėra fabulos – įvykių raidos grandys, vadinami nefabuliniais komponentais.

      Nefabuliniai komponentai taip pat yra į kūrinį įterpti savarankiški kūriniai (kūrinys kūrinyje): legendos, pasakojimai, anekdotai, baladės, dainos ir kt. Reikšmingas nefabulinis komponentas yra kūrinio pavadinimas.

      Gamtos vaizdai esti veiksmo fonas (įvykiai nuo gamtos nepriklauso) ir veiksmo motyvas: gamta verčia veikėjus vienaip ar kitaip elgtis, imtis naujų darbų ir pan. Pavyzdžiui. K. Sakalausko-Vanagėlio apsakyme „Kaip gandrai savo vaikus myli“ fabulos priežastis yra gamtos reiškinys: „Perkūnas uždegė kluoną …“ Gamtos vaizdai yra ta sritis, kurioje gali reikštis veikėjų nuotaikos, išgyvenimai, vienoks ar kitoks reagavimas į ją. Peizažai veikia skaitytojų jausmus, būdą, moko stebėti ir matyti grožį gamtoje. Dažnai piešiami vaizdingais posakiais ir žodžiais, supoetinta kalba, jie leidžia skaitytojui pajusti žodžio, vaizdo ir jausmo vienovę. Jau trečiokai intensyviai mokomi išskirti iš skaitomo teksto gamtos vaizdus, stebėti gamtos reiškinius ir tai, kaip rašytojai, poetai tuos reiškinius vaizduoja (kokius žodžius ir posakius vartoja), kam jie reikalingi kūrinyje. Be kitų dalykų, pradinių klasių mokiniai stebi gamtos spalvas ir paukščių, gyvulių balsus, mokosi jų pamėgdžiojimų žodinėje kūryboje.

      Pavadinimas. Paprastai kūriniai vienaip ar kitaip pavadinami. Be pavadinimų gali būti publikuojami tik eilėraščiai, kiti smulkieji žanrai: skaičiuotės, miniatiūros ir kt.

      Ne vienas įžymus rašytojas yra kalbėjęs apie tai, kaip sunku rasti kūriniui norimą ir tinkamą pavadinimą. „Pavadinimo parinkimas – tikros kūrybinės kančios“ (K. Paustovskis). Rašytojai siekia, kad pavadinimas išreikštų tai, kas yra esminga kūrinyje, siekia, kad jis būtų ekspresyvus (išraiškus), poetiškas, lakus, kad keltų tam tikrą skaitytojo nuotaiką, jį sudomintų kūriniu, žadintų norą skaityti. Taigi pavadinimas savaip propaguoja kūrinį, drauge padeda skaitytojui jį teisingiau suvokti.

      Vienas pagrindinis skaitymo pamokų darbas yra pavadinimo kūriniui (ar jo dalims) parinkimas, autoriaus pateikto pavadinimo svarstymas, bandymas rasti kitokį pavadinimą („Kaip dar galima pavadinti šį kūrinį?“).

      Dažniausiai į pavadinimą iškeliama kūrinio tema, pavyzdžiui, K. Maruko „Vasaros linksmybės“, V. Palčinskaitės „Žiema artėja“, K.Binkio „Kiškių gegužinė“, K. Sakalausko-Vanagėlio „Teisingumas“, V. Pietario „Lapės gyvenimas ir mirtis“ ir kt.

      Tačiau pavadinimas išreiškia ne vien temą. Pavadinimuose atsispindi ir kitos kūrinio sistemos. Pavadinime gali būti pasakyta problema, pavyzdžiui: K. Sajos „Kaip greičiau užaugti“, K. Sakalausko-Vanagėlio „Ar gerai padalijo“, Vytės Nemunėlio (B. Brazdžionio) „Ar pavasaris jau“ ir kt. Čia pat reikia pridurti, kad klausimu gali būti nusakyta ne tik problema, bet ir tema, pavyzdžiui, K. Borutos „Ką žiemkenčiai rugiai kalba“, pasaka „Kaip vilkas užsimanė duonos išsikepti“ ir kt.

      Vaikų literatūroje dažnokai pasitaiko pavadinimų, kurie išreiškia kūrinio idėją, pavyzdžiui, K. Binkio „Dirbk ir baiki“, A. Zurbos „Išmeskit narvelį“, Just. Marcinkevičiaus „Yra vienas žodis“, V. Dautarto „Nelieskit pakalnutės žiedo“ ir kt.

      Dažnai kūriniai pavadinami pagrindinio veikėjo vardu, pavarde ar tik vienu jų. Dar dažniau į pavadinimą iškeliama esminė pagrindinio veikėjo ypatybė (viena ar su vardu, pavarde), nusakomas pagrindinis jo būdo ar išorės bruožas, pavyzdžiui: Žemaitės „Marti“, V. Petkevičiaus „Kodėlčius“, K. Binkio „Atsiskyrėlis Antanėlis“, J. Biliūno „Joniukas“, P. Cvirkos „Juodoji tetulė“, V. Dautarto „Miškinukas ir senelis Kaukas“, S. Gedos „Praniukas pramaniūgas“, Vytės Nemunėlio „Meškiukas Rudnosiukas“ ir kt.

      Kartais pavadinimas pasako vienokią ar kitokią veiksmo, išgyvenimo, lyrinio vyksmo aplinkybę: K. Maruko „Prieš lietų“, Maironio „Kur bėga Šešupė“, S. Nėries „Rudenio arimuos“, V. Miliūno „Prie ledo kalno“ ir kt.

      Pavadinimas gali nurodyti ir žanrą: „Padavimas apie Kęstutį ir Birutę“, B. Sruogos „Giesmė apie Gediminą“, J. Aisčio „Lopšinė“ ir kt.

      Estetine verte išsiskiria „pavadinimo ironija“. Yra pavadinimų, kurių reikšmė priešinga kūrinio pobūdžiui, turiniui, konflikto baigčiai; pavadinimo forma nebeatitinka turinio. Ironija jungia konfrontuojančius dalykus – pavadinimo turinį ir kūrinio turinį, suteikdama jiems meninės gilumos. Tokių pavadinimų pavyzdžiai: J.Janonio „Kumečio daina“ (turinys artimesnis raudai, skundui), K. Maruko „Auksarankė“ (mergaitė gražiai siuvinėjo, tačiau nemokėjo įsisiūti sagos), K.Anderseno „Nauji karaliaus drabužiai“ (kurių nebuvo), O. Milašiaus „Dangus griūva“ ir kt.

      Pavadinimo formos būna įvairios: tiesioginiai, klausiamieji, šaukiamieji, nominatyviniai, nepilnieji ir kitokie sakiniai (V. Palčinskaitės „Atsargiai! Mašina!“, J. Dagutytės „Pelėdžiuko sapnas“, A. Matučio „Aš – pasauliui“ ir kt.).

      Antraštės esti tiesioginės ir perkeltinės reikšmės (perkeltinės: P. Širvio „Neužgesk, saulele“ (žodis mamai), V. Mykolaičio–Putino „Į užburtą šalį“ (žiemos grožis), A. Pociaus „Du gaidžiai“ (besipešantys berniukai) ir kt. Šios įvairovės mokytojas neturi išleisti iš dėmesio, aptardamas mokinių sugalvotus kūrinių, jų dalių, pasakojimų pavadinimus.

 

     Šaltiniai

      V. Ramonaitė. Literatūros mokslo įvado pagrindai. Šiauliai, 1997

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *