Modernios prozos ypatybės

 

Tradicinės prozos bruožai

Modernios prozos bruožai

     VEIKSMAS

  • Pateikiama nuosekli įvykių grandinė;
  • Dėmesys veikėjų veiksmams ir išoriniams tikrovės reiškinius;
  • Vienas veiksmas lemia kitą.
  • Veiksmą lemia paslaptingi ir nenumatomi veikėjų poelgiai;
  • Svarbiausia – veikėjų vidinis pasaulis, jausmai, dvasinės būsenos, o ne įvykiai.

   PASAKOJIMAS

  • Dažniausiai imituojama šnekamoji kalba.
  • Vyrauja būtasis laikas.
  • Dažnas III asmuo.
  • Vyrauja tiesioginė kalba, sąmonės srautas.
  • Galimi visi laikai.
  • Dažnai pasakojama I ar II asmeniu.

  PASAKOTOJAS

  • Visažinis, stebi įvykius, bet juose nedalyvauja, mato personažų poelgius, žino mintis, ketinimus, praeitį, dabartinę savijautą ir elgesį.
  • Veikėjų konfliktuose yra neklystantis teisėjas.
  • Nediskutuoja su skaitytoju apie veikėjų pasirinktas vertybes.
  • Dažnai sutampa su veikėju.

FABULA IR SIUŽETAS

  • Dažnai sutampa, nes įvykiai pateikiami chronologiškai.
  • Pasakojimas fragmentiškas, šokinėjantis iš vienos erdvės į kitą, įvykių seka sumaišoma, atsiranda spragų.
  • Veikėjų likimus lemia absurdiški atsitikimai.

VEIKĖJAI

  • Kūrimo būdai – portretas, vidinio pasaulio bei moralinių įsitikinimų vaizdavimas.
  • Charakteris nekinta, aiškiai atskleistas, skaitytojas gali suprasti, kaip jis pasielgs įvairiose situacijose.
  • Dažnai skirstomi į teigiamus ir neigiamus.
  • Paslaptingi, neatskleisti.
  • Poelgiai nelengvai paaiškinami, jie suprantami iš užuominų.
  • Remiasi intuicija, nuojauta.
  • Nebėra teigiamų ir neigiamų.
  • Dažniausiai vieniši, kenčiantys.

      LAIKAS

  • Cikliškas.
  • Jo kaita paaiškinama, priežastinė.
  • Pasakojimo ir veiksmo laikas sutampa.
  • Neapibrėžtas, abstraktus.
  • Veiksmo ir pasakojimo laikas nesutampa.
  • Atmetama reali laiko tėkmė (praeities ir dabarties detalės susipynusios), kartais laikas visai neturi prasmės.
  • Kontrastas tarp objektyvaus visuomenės ir subjektyvaus individo laiko.
  • Veikėjas dažnai ieško prarasto laiko, grįžta prie išgyventų momentų, nes tai suteikia laikui prasmės.

      ERDVĖ

  • Aprašoma išsamiai.
  • Dažniausiai vertinama teigiamai ar neigiamai.
  • Vientisa, apibrėžta, kartais sakrališka, dažnai susijusi su laiku.
  • Svarbiausia kūrinio tema dažnai tampa erdvės pasikeitimas (veikėjo kelionės).
  • Kontrastinga, kintanti, kartais suskaldyta, bet nebūtinai vertinama teigiamai ar neigiamai.
  • Vaizduojamasis pasaulis nedarnus.
  • Visiškai nepriklauso nuo laiko.
  • Dažnai pabrėžiama vidinio pasaulio erdvė.

 

TEMOS IR PROBLEMOS

  • Vyrauja kaimo, žmogaus ir gamtos, meilės, darbo temos.
  • Aukštinamas dvasinis žmogaus grožis.
  • Požiūris į materialius dalykus yra kritinis.
  • Kadangi nebėra vertybių hierarchijos, nebeaišku, kas vertinga ir kas ne.
  • Dažniausios vienišumo, susvetimėjimo, gyvenimo beprasmybės ir absurdo problemos.

Šaltiniai 

http://lietuviukalbairliteratura.lt/modernios-prozos-ypatybes/

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *