2003 m. mokyklinio brandos egzamino užduotis (pakartotinė sesija)

I. TEKSTO SUVOKIMO UŽDUOTIS

 

      Perskaitykite šį tekstą ir atsakykite į klausimus.

Albertas Zalatorius
SU NOVELE DVIESE

      1     Tą patį literatūros kūrinį ne visi vienodai supranta. Kasdieniniame gyvenime šią tiesą ne kartą esame pajutę, bet, rašydami apie literatūrą, kažkodėl nenorime ja vadovautis. Priešingai, tada stengiamės pamatyti kūrinyje tai, ką visi turėtų daugmaž vienodai suvokti. Nesakau, kad to „daugmaž“ kūriniuose nėra ir kad jo nereikia ieškoti, noriu tik pabrėžti, kad, pernelyg jį fetišizuodami1, galime kartais pasistatyti barjerą, trukdantį išreikšti individualų santykį su tekstu. Lyg koks nereikalingas daiktas tada iškris iš mūsų straipsnių daugelis originalių pastebėjimų, asociacijų, vaizdinių, emocijų, gimusių skaitant tekstą. Dvasinės energijos dalis tartum žaibas nueis į žemę. Ar ne dėl to kritikoje tiek daug standartinių frazių ir pilkumos? (Tiesa, nuo pilkumos kartais apsaugo šmaikštūs paradoksai ir beletristinis stilius).

      2     Vien iš pagarbos tai dvasinei energijai turėtume vengti kūrinio prasmės unifikavimo2. Pagaliau ir moksliniu požiūriu unifikavimas kelia abejonių. Dažniausiai jo siekiame, remdamiesi žiniomis apie rašytojo sumanymus ir asmenybę. <…>

      3     Bet literatūros istorija žino daug atsitikimų, kai autoriaus sumanymas ir požiūris į savo kūrybą toli gražu nesutapdavo su objektyviais meniniais rezultatais. Antra vertus, tik apie retą kūrinį randame autoriaus paliudijimų, o su biografija ir asmenybe irgi ne kiekvieną novelę ar eilėraštį susiesi. Ką, sakysime, daryti, kai apie autorių jokių žinių nėra? Ką darytų užsispyrę genetinio ir psichologinio metodo šalininkai, jeigu rašytojai imtų pasirašinėti kiekvieną kūrinį vis kitu slapyvardžiu? Tiesa, neretai cituojame Ž. L. Biufono mintį, kad „stilius – tai žmogus“. Deja, ši tezė (pats Ž. L. Biufonas buvo filosofas ir gamtininkas) tinka tik labai vientisiems, pastoviems menininkams. Šakotų ir evoliucionuojančių talentų ji neliečia. Jeigu nežinotume, kad „Bobulės vargus“, „Milžinkapį“ ir „Dangaus ir žemės sūnus“ parašė Vincas Krėvė, vargu ar pavyktų nustatyti, kad šie visi kūriniai yra vieno autoriaus.

      4     Kitas populiarus būdas unifikuotos semantikos3 iliuzijai sukelti yra literatūros vertinimas bendrųjų visuomeninių ir meninių tendencijų požiūriu. <…> Šis principas įgalina išryškinti tipinius kūrinio bruožus, bet neleidžia atskleisti jo nepakartojamo turinio. Kodėl? Todėl, kad iš jo tada parenkamos tik reikalingiausios vietos, prasmė susiaurinama, ir jis pavirsta išankstinių tiesų iliustracija, o ne dvasine atspara naujoms tiesoms ieškoti, kas sudaro jo tikrąją paskirtį.

      5     Tačiau bene dažniausiai tikimasi pasiekti didžiausio objektyvumo, gretinant kūrinį su tikrove. Gyvenimo tiesos mastelis visiems labai prieinamas ir todėl parankus, tik jį ne visur galima pritaikyti. Kaip, sakysim, juo pamatuoti legendą, groteską ar moderniąją lyriką? Tokiais atvejais šiek tiek gelbsti „meninės transformacijos4“, „atskiro kūrybos pasaulio“ ir kitokios teorijos, bet jos tėra mokslinis skydas, nes praktiškai vis tiek tenka pasikliauti savo patirtimi, išgyvenimais, fantazija, intuicija, vizijomis, sugebėjimu įsijausti, šifruoti, plėtoti. Netgi nagrinėdami epinę prozą, kuriai tikrovės mastelis piršte peršasi, patenkame kartais į keblią padėtį. Pateiksiu porą pavyzdžių.

      6     Apie XIX a. mūsų kaimo buitį, žmonių santykius ir psichologiją daugiausia sprendžiame iš grožinės kūrybos – Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, Bitės, Vaižganto, Jono Biliūno, Vinco Krėvės novelių ir apysakų. Gyvesnių, autentiškesnių liudijimų, galima sakyti, neturime. Taigi iš rašytojų kūrybos susidarome atitinkamą vaizdą, o paskui juo vėl matuojame tą pačią kūrybą. Arba kitas pavyzdys. Aiškindami kai kurių pokario apsakymų per menko įtaigumo priežastis, suverčiame kaltę gyvenimo lakavimui, suprastinimui, „bekonfliktiškumo“ teorijai, žodžiu, vienokiam ar kitokiam prasilenkimui su tiesa. Laimė, kad mes žinome tą tikrovę buvus ir sudėtingesnę, ir konfliktiškesnę. Bet įsivaizduokime savo vietoje kitatautį, tos tikrovės nepažįstantį ir neturintį jokių galimybių sugretinti kūrinio pasaulio su realiuoju. Pakils jo akyse tų apsakymų vertė? Turbūt ne. Kodėl? Todėl, kad juose trūksta ne tiek gyvenimo tiesos, kiek žmogiškosios tiesos, didelių dvasinių vertybių, idėjų ir jausmų magijos, kuri veikia žmogų nepriklausomai nuo to, kiek jis pažįsta vaizduojamą laikotarpį, autoriaus biografiją ir kūrinio parašymo aplinkybes. <…> Apskritai interpretacinio metodo uždavinys – ne paaiškinti, kodėl kūrinys yra toks, o atsakyti į klausimą, ką ji žmogui reiškia.

      7     Interpretuodami kūrinį, galime prieiti prie išvadų, kurių autorius nesitikėjo, akcentuoti vietas, kurių jis nelaiko svarbiomis. Bet ar tai turėtų kritiką sugluminti, o autorių įžeisti? Menininkas daug ką kuria intuityviai; atskiri momentai, kritikui pasirodę itin reikšmingi, menininkui gal susiklostė savaime, ir jis jų „nebrangina“. Todėl nereikia stebėtis, jei kritiko pateikta kūrinio interpretacija prasilenkia su autoriaus pageidaujamu supratimu. Kūrinys – objektyvi vertybė. Patekęs į vartojimo sferą, jis nuo autoriaus nepriklauso ir gali įgyti kiek kitokią prasmę, negu tas buvo numatęs. Be to, kiekvienas literatūros interpretatorius yra asmenybė. Kad ir kiek jis stengtųsi vadovautis visuotinais vertinimo kriterijais, vis tiek turės savo charakterį, interesus, fantaziją, pasaulėjautą, simpatijas ir t. t., todėl kūrinyje ką kita matys. Neįmanoma ne tik sukurti universalios vertinimo sistemos, bet ir išmokti šio meno visam laikui. Reikia nuolat plėsti nagrinėjimo aspektus, nuolat iš vidaus atsinaujinti, išsaugoti pasitikėjimą savimi. Taip pat svarbu neprarasti estetinio suvokimo dovanos, meninio skonio, nes galima pradėti rimtai analizuoti ir menkavertį dalyką. Juk būna taip, kad bedvasis eilėraštis ar apsakymas, išmoningai sukonstruotas, įvilioja kritiką į techninių gudrybių labirintus, ir jo analizė pakimba ore, nes kūrinyje nėra intelektualinio ir emocinio užtaiso, kurio pirmiausia ieško skaitytojas.

      8    Interpretuodami dabartinę novelę, pirmiausia turime atsižvelgti į žanro pakitimus. Neberandame joje klasikinei prozai būdingos racionalios konstrukcijos. Struktūriniai elementai mažiau autonomiški, erdvė ir laikas – du svarbiausi poliai, remiantys visas epines konstrukcijas, – be galo transformuoti. Itin svarbią funkciją atlieka pasakotojo asmenybė. Pasakotojo intonacija, santykis su adresatu būna prasmingesnis ir vaizdingesnis negu vaizduojami įvykiai ar charakteriai. Eksponuojamas ne tiek objektyvaus pasaulio vaizdas, kiek to pasaulio jutimas, ne tiek jo materialumas, kiek prasmingumas. Intensyvų5, baigtą novelės veiksmą pakeitė ekstensyvus6 ir nebaigtas. Intensyvumas dabar reiškiasi kalbėjimo rišlumu ir minties įtampos didėjimu. Kalbėdami apie ankstesnę novelę, galime nesunkiai apibūdinti jos pagrindinę idėją, parodyti, kaip ta idėja įkūnijama vaizdais. Dabar kūrinio idėja, ypač jeigu ją bandome suformuluoti kaip loginę išvadą, neretai atrodo pernelyg paprasta. Užtat kiekvienas epizodas ar sakinys slepia naujų minčių ar asociacijų, ir tą potenciją tenka regeneruoti7 pačiam – iš aliuzijų8, simbolių, palyginimų. Ne apie mintį organizuojami vaizdai, o apie vaizdą organizuojamos mintys ir nuotaikos. Siužetas tėra trapus indas, savo plonytėmis sienelėmis prilaikąs turinį, kad šis visai neištižtų, neišsilietų ir skaitytojas galėtų lengviau kūrinį atsiminti. <..>

_______________________

      1 fetišizuoti – ką nors nekritiškai vertinti, dievinti, garbinti

      2 unifikuoti – vienodinti, daryti, kad būtų vienos normos, vienos formos

      3 semantika – (kalbot.) žodžių junginių, žodžių ir žodžių formų reikšmės

      4 transformacija – pavertimas, keitimas, per(si)tvarkymas

      5 intensyvus – įtemptas

      6 ekstensyvus – platus, kiekybiškai išplėstas; neįtemptas

      7 regeneruoti – atkurti

      8 aliuzija – užuomina

 

      Klausimai

      1. Nurodykite teksto temą. (1 taškas)

      2. Su kokiu požiūriu į literatūros kūrinio skaitymą autorius diskutuoja pirmojoje pastraipoje? (1 taškas)

      3. Kas, autoriaus manymu, gresia kritikai, kuri pernelyg atkakliai stengiasi įžvelgti tai, „ką visi turėtų daugmaž vienodai suprasti“? (1 taškas)

      4. Kaip supratote pasakymą „dvasines energijos dalis tartum žaibas nueis į žemę“? (2 taškai)

      5. Įvardykite tris būdus, kuriais, anot autoriaus, siekiama atskleisti unifikuotą kūrinio prasmę. (3 taškai)

      6. Kokius argumentus pateikia autorius norėdamas įrodyti, kad žinios apie rašytojo sumanymus bei asmenybę neužtikrina patikimo kūrinio perskaitymo? (3 taškai)

      7. Ar teksto autorius paneigia ar patvirtina Ž. L. Biufono mintį „stilius – tai žmogus“? Pagrįskite savo atsakymą remdamiesi tekstu. (2 taškai)

      8. Remdamiesi literatūros žiniomis išsamiau paaiškinkite, kodėl V. Krėvės kūrinius „Bobulės vargai“, „Milžinkapis“ sunku priskirti vienam kūrėjui. (2 taškai)

      9.1. Kodėl didžiausio objektyvumo tikimasi pasiekti, gretinant kūrinį su tikrove? (Žr. 5 pastraipą) (1 taškas)

      9.2. Nurodykite du argumentus, kuriuos pateikia autorius įrodinėdamas, kad kūrinio gretinimas su tikrove nepadeda išspręsti „objektyvios“ kūrinio prasmės problemos? (2 taškai)

      10. Kas, teksto autoriaus manymu, yra tikroji literatūros kūrinio vertė? (Žr. 6 pastraipą) (1 taškas)

      11.1. Kas gali nustebinti kūrėjus, kai imami interpretuoti jų kūriniai? (1 taškas)

      11.2. Kokias šio reiškinio priežastis nurodo autorius? (1 taškas)

      12. Kas, autoriaus manymu, būdinga geram kritikui? (Žr. 7 pastraipą) (2 taškai)

      13. Kokį kūrinį autorius laiko bedvasiu? (Žr. 7 pastraipą) (2 taškai)

      14. Kokius dabartinės novelės bruožus nurodo autorius? (3 taškai)

      15. Kodėl šio teksto negalima laikyti mokslinio stiliaus pavyzdžiu? Pateikite bent 2 argumentus, pagrįsdami šį teiginį. (2 taškai)

 

II. KALBOS UŽDUOTYS

      1. Padėkite trūkstamus skyrybos ženklus. (12 taškų)

      Vilko akys jo vaizduotėje sapnuose buvo standartinės tradicinės kaip jis mėgdavo sakyti. Du o dažnai ir daugiau kartų per metus sapnuodavo panašų beveik tą patį sapną kuris skirdavosi tiktai veikiančiais asmenimis kartais tai būdavo pažįstami žmonės kartais visai nematyti tačiau visuomet sapno pabaigoj jis turėdavo šokti į gūdžią vandens gelmę murziną ir sūkuriuojančią įkrisdavo grumdavosi su bangomis o krantas taip aukštai kad ten vaikščiojantys žmonės iš apačios atrodydavo lyg maži vabaliukai. Iš pradžių kai nušokdavo tikėdavosi lengvai išsikapstysiąs kurį laiką nenorėdavo į krantą lipti nardydavo duodavosi po vandenį daužydavosi bangose o kai negalėdavo ilgiau būti kai ateidavo laikas pasiilgti kranto jį apleisdavo jėgos taip apleisdavo kad vanduo lengvai imdavo traukti į save tada rėkdavo tačiau žmones viršuje jo arba negirdėdavo arba girdėdami ramiausiai vaikščiodavo toliau nekreipdami dėmesio jis būdavo ne jų pasaulyje. Ir tada kai siaubo apimtas sušukdavo iš paskutinių jėgų nuo cementinio kranto į drumzlino vandens siautulį nušokdavo ilgas vilkas matydavo kaip ore nutįsdavo pasipūtusi jo uodega. Pūkštelėjęs į vandenį vilkas sukdavosi apie jį skęstantį ratais kai imdavo apleisti paskutinės jėgos vilkas išžiodavo lyg tvoros virbų prismaigstytus nasrus sukąsdavo jį per liemenį dar apsukdavo kelis ratus sūkuriuos paskui išsitiesdavo duodavo šuolį ir lyg kokia raketa išskrisdavo į krantą. Išnešęs pamesdavo apuostydavo prikišęs snukį jam prie veido patikrindavo ar gyvas ir pasileisdavo šuoliais per dobilieną į eglyną. Prie miško atsigręždavo ir tada jau ateidavo glūdi lipnios drėgmės prisisunkusi naktis baugiai sužėruodavo jo akys. Miške pačiame jo pakrašty jis vėl atsigręždavo ir du rausvos šviesos spinduliai lūžinėdavo ant eglių kamienų.

      Sapnuodamas dažnai žinodavo kad sapnuoja žinodavo, kaip bus toliau ir vis tiek baimė neapleisdavo jo žinojimas nepadėdavo.

Pagal J. Aputį
 

      2. Paaiškinkite, kas skiriama skaitmenimis pažymėtais skyrybos ženklais. Lentelėje ATSAKYMAI rašykite vienintelį teisingą variantą žyminčią raidę A, B ar C. (4 taškai)

      Palinkstu prie dienoraščio, ir džiugus jaudulys užlieja širdį:1 juk rašysiu apie senąjį kaimą.

            1.

            A     Atskiriama tiesioginė kalba.

            B     Atskiriamos vienarūšės sakinio dalys po apibendrinamojo žodžio.

            C     Atskiriami sudėtinio sakinio dėmenys.

      Stovykloje saldainis ar sausainis –2 daug jų neturėjom –2 būdavo praryjamas pakeliui į burną.

            2.

            A     Išskiriamas įterpinys.

            B     Išskiriamas priedėlis po pažymimojo žodžio.

            C     Išskiriama tikslinamoji aplinkybė.

      Dabar Milašius taip ryškiai mato savo kelią nuo namų iki mokyklos,3 o paskui naktimis – nuo mokyklos iki namų.

            3.

            A     Atskiriamos vienarūšės sakinio dalys.

            B     Atskiriami sudėtinio sujungiamojo sakinio dėmenys.

            C     Atskiriamas šalutinis sakinys.

      Jau viską buvau aptaręs su vyrais,4 sėdinčiais lėktuvo kabinoje ir pasiruošusiais skrydžiui.

            4.

            A     Atskiriama išplėstinė dalyvinė aplinkybė.

            B     Atskiriamas išplėstinis dalyvinis pažyminys po pažymimojo žodžio.

            C     Atskiriama tikslinamoji aplinkybė.

      ATSAKYMAI

1 2 3 4
       

 

      3. Įrašykite praleistas raides, skliausteliuose pateiktus žodžius parašykite kartu arba atskirai. (18 taškų)

      (Ne, sykį) ir (ne, viena) proga esu šlovin__s knygą. Ir ne aš vienas. (Ne, sutikau) žmogaus, kuris būt__ skund__sis, kad jo gyvenime b__vę (per, daug) knygų, negirdėjau, kad knyga būt__ sužlu__džiusi kam k__rybinį polėkį. Tiesa, yra žmonių, kuriuos pavadiname „knygin__is“, knygos žmon__mis, tačiau ir šiuo atveju (tur, būt) tiktai pabrėždami nepakankamą tokių žmonių kompetentingumą g__venimo klausimais. Pasinėrus į kokios problemos studijas, (iš, tiesų) kartais nes__moningai pasitrauk__ma, išeinama iš konkrečių laiko ir erdvės k__rdinačių. U__sidaroma mokslinėje ar meninėje erdvėje. Ka__dienybės pašauktas, toks žmogus tikrai gali pasirodyti naivus ir juokingas – (ne, veltui) daugyb__je ane__dotų pasakojama apie ž__mių mokslo ir kultūros vyrų i__siblašk__mą, užmaršumą, vaikišką nesusigaud__mą buities dži__nglėse. Bet ar tai galėt__ būti priekaištas knygai?

      Man__ knyga visada veikia prov__kuojamai, skatinamai, ne į pusiausv__rą kreipia, o veik__u stumia iš jos. Žadina, kelia, drum__čia, rodo, v__lioja, gundo… Po ilg__snės t__los, po u__sit__susios pauzės gera knyga man padeda vėl __pūsti ugn__lę, išj__dina mintį vai__duotę, sudrebina širdį. Tar__tum padaro man__ iml__snį, jautr__snį, kritišk__snį visam tam, ką vadiname g__venimu. Kelia klausimus. Primena, ką jau turi sav__je ir kaip turi. Atver__ sielą s__moningam b__vimui. Plač__j__ prasm__ tai ir yra k__ryba.

      (Tai, gi) skaitymas yra k__ryba ir g__venime jo niekada nebus (per, daug). Tuo lab__u rašytojo g__venime. Kuo jis ger__snis skaitytojas, tuo ger__snis jis rašytojas. Skamba paradoksaliai, tačiau taip yra. Nežinau tokios profesijos, kur būt__ pageidaujamas kuo maž__snis apsiskait__mas.

Pagal Just. Marcinkevičių

 

      4. Įrašykite trūkstamus žodžius ar žodžių dalis. (4 taškai)

      1. Šeštadienio rungtynes komanda žais kitok___ sudėt___.

      2. Mokslas daro žmogų galing___, o tinginystė – laiming___.

      3. Mano senelis linksmas ir fiz___ stiprus žmogus.

      4. Dėl išsamesnės informacijos kreipkitės ___ bud___, kurį rasite pirmame aukšte.

      5. Orai atšalo, ir visi laukėme, kad ___jungtų šildymą.

 

      5. Pabraukite visus žodžius bei konstrukcijas, tinkamus vartoti pateiktuose sakiniuose. Taisyklingų variantų gali būti ne vienas. (15 taškų)

      1. Valstybės politika turi būti formuojama taip, ______________________________________.
      / kad patenkinti žmonių poreikius / kad patenkinus žmonių poreikius / kad būtų patenkinti žmonių poreikiai / kad patenkintume žmonių poreikius /

      2. _____________________________________(,) laukite mūsų laidos, kaip visada, pirmadienį.
      / Žodžiu / Taigi / Taip kad / Vadinasi / Reiškia / Beje /

      3. Ši žiema nebuvo šalta, _______________________________________ su ankstesnėmis.
      / jeigu palyginti / jeigu palyginsime / jeigu palyginus / jeigu palygintume / palyginti /

      4. Rimantas gerai ___________________________________.
      / išmano teisę / žino teisę / nutuokia apie teisę / nusimano teisėje / nusimano apie teisę /

      5. Kadangi jau seniai nesimatėme, ________________________________________ užsuk pas mus.
      / radęs progą / prie progos / pasitaikius progai / nutaikęs progą / pirma proga /
 

      6. Nurodykite, kurie sakiniai taisyklingi, kurie netaisyklingi. Taisyklingus sakinius pažymėkite ženklu + lentelės skiltyje TAIP, netaisyklingus – skiltyje NE. (5 taškai)

Ar taisyklingi šie sakiniai?

TAIP

NE

1. Sakralinis menas turi milžinišką įtaką į Lietuvos kultūrą.    
2. Biologijos pamokos ugdo mokiniuose pažinimą, meilę gyvajai gamtai.    
3. Apsimetėme pavargę, ir visi manė, kad dirbome kiaurą dieną.    
4. Kad ir kaip būtų keista, iki šiol neturiu mobiliojo telefono.    
5. Gal primintumėte, kokias pašalpas jūs skiriate.    
6. Pradinėse klasėse rašybos mokėmės žaidžiant.    
7. Tėtis iš kelionės namo atvažiavo labai vėlai.    
8. Būtina tiksliai paskaičiuoti ligoniui skiriamų vaistų dozę.    
9. Darbo biržos sudarytuose sąrašuose stoviu antrus metus ir jau nebesitikiu gauti darbą.    
10. Tas rėkavimas ant vaikų tiesiog išūžė ausis.    

atsakymai

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *