Kirčio vieta žodyje dažnai yra nepastovi – kirtis šokinėja iš vieno skiemens į kitą. Tas kirčio šokinėjimas yra dėsningas, todėl visus linksniuojamus žodžius galima suskirstyti į tam tikrus kirčiavimo tipus – kirčiuotes. Jų iš viso yra keturios. Joms žymėti vartojame arabiškus skaitmenis l, 2, 3, 4.

Kurios kirčiuotės yra linksniuojamas žodis, galima nustatyti iš dviejų linksnių – iš daugiskaitos naudininko (ar kilmininko) ir galininko.

Pirmosios kirčiuotės žodžiai abiejuose šiuose linksniuose turi kirtį kamiene, pvz.: tltams, pušýnams, vãsaroms; tltus, pušýnus, vãsaras.

Antrosios kirčiuotės žodžių daugiskaitos naudininko linksnis yra kirčiuojamas kamiene, o galininko – galūnėje, pvz.: rãštams, rañkoms, mergnoms, gamỹkloms; raštùs, rankàs, merginàs, gamyklàs.

Trečiosios kirčiuotės žodžių daugiskaitos naudininkas yra kirčiuojamas galūnėje, o galininkas – kamiene, pvz.: arkliáms, galvóms, dobiláms, katináms; árklius, gálvas, dóbilus, kãtinus.

Ketvirtosios kirčiuotės žodžių daugiskaitos naudininkas ir galininkas turi kirtį galūnėje, pvz.: namáms, geniáms, Giruliáms; namùs, geniùs, Giruliùs.

Su daugiskaitos kilmininko ir naudininko kirčio vieta visada sutampa kitų tam tikrų linksnių kirčio vieta.

Kartais gana sunku tinkamai parinkti linksniuojamų žodžių kirčio vietą, nes yra „pavojingų“ linksnių. Tai vienaskaitos įnagininkas bei vietininkas, daugiskaitos kilmininkas, galininkas ir vietininkas.

Žinodami linksniuojamojo žodžio kirčiuotę, galime  teisingai nustatyti ir „pavojingų“ linksnių  kirčio vietą. Lentelėje rasime atsakymą dėl dviskiemenių ir daugiaskiemenių žodžių kirčio vietos.