2009 m. mokyklinio brandos egzamino užduotis (pagrindinė sesija)

TEKSTO SUVOKIMO UŽDUOTIS (30 taškų)

 

      Perskaitykite tekstus ir atlikite užduotis.

Lina Navickaitė

Apie kamanę ir informacinę visuomenę

      Būti informacinės visuomenės ląstele kartais pasidaro baisoka. Kai informacija visais įmanomais būdais ir pavidalais veržiasi į tave, apima panika, jog prarasi orientaciją ir nebeišplauksi, nes šis nepaliaujamas srautas plūsta it potvynio vandenys. Neišvengi apokaliptinių1 minčių – šiandien pasaulis baudžiamas informacijos tvanu. Nevaldoma stichija neša mus it šapelius nežinia kur, o mes neįstengiame įsitverti nieko stabilesnio ir patikimo. Aplinkui tolydžio girdi: nesuspėju nueiti, nesuspėju paieškoti, pasidomėti, padaryti, pabaigti… Nesuspėju gyventi, tik kapanojuosi, kad nenuskęsčiau. Taip lyg ir nesako, bet akivaizdu.

      Atrodo, visi didieji ir mažieji informacijos pumpuotojai kuo aršiausiai kovoja, kad tik įsispraustų į tavo atmintį ir paliktų joje savo „laikmeną“. „Laikmeną“ su uždelsto veikimo „virusiuku“. Vieną dieną staiga smilktelės signalas: „kažkur girdėjau“. O jei girdėjai, vadinasi, tai šio to verta. Tada imsi smalsauti, galbūt naršyti internete ir tuoj pat rasi nuorodą „Sužinokite plačiau“. Kuo tolyn į mišką, tuo daugiau medžių… Nežinia, kaip toli nuaklinsi, bet viena aišku – „virusiukas“ suveikė.

      Šiandien daugeliui informacinės visuomenės narių gerai pažįstamas bukinantis sotumo jausmas: jau patirta, ragauta, turėta, matyta, pabodę. Net ir ne kiekvieną vaiką įstengsi kuo nors nustebinti. Beje, knygų dauguma jų tikrai neskaitys, mat nereta mama dabar prieš miegą mažyliui „seka“ vaikystėje matytus animacinius filmukus, o ne pasakas. Ji pati dažniausiai jau negirdėjusi ir neišgyvenusi nei „Tūkstančio ir vienos nakties“, nei brolių Grimų, nei Anderseno knygose įamžintų stebuklų. Neabejotinai užaugs puiki moderniosios visuomenės karta. Ji mokės greitai apdoroti informaciją, šios turės būti daug ir kuo paprastesnės. Tačiau mažai kam rūpi, kad šitie išbalę pypliai, per dienas knapsintys prie kompiuterių, panašūs į nugeibusius, visai neturinčius kur įsišaknyti daigelius.

      Galbūt nereikėtų prarasti vilties, jog kada nors išmoksime atsispirti bevertės informacijos antplūdžiams. Rasi, pamažu sustiprės mūsų imunitetas šiuo metu epidemija virstantiems užkratams. Iš tiesų, kuo toliau, tuo daugiau atsiranda dalykų, kurių nesinori ne tik atsiminti, bet ir sužinoti. Prieš akis man, ypač taip svarstant, vis ima ir iškyla toks nutikimas. Buvo šilta gegužės pabaigos popietė. Garaže radome apsilpusią, niekaip į lauką ištrūkti negalinčią kamanę. Nedidelė „greitosios pagalbos“ komanda ją išnešė į veją. Vienas gelbėtojų kaipmat buvo pasiųstas peralkusiai nelaimėlei pristatyti šaukštelį medaus. Vabzdys tupėjo ant tujos šakelės ir lėtai krutino kojytes, paskui ėmė judėti kiek spėriau. Medaus buvo parūpinta, bet būtent tai bitę ir privertė baigti „apšilimą“. Ji kaip reikiant nė nežvilgtelėjo į mūsų pernelyg paslaugiai brukamą lauknešėlį, irzliai subyzgė ir nuskrido. Nulydėjome savo „klientę“ akimis kiek sutrikę, taip ir „neprastūmę“ savo paslaugos. Pasirodo, tokia laukinių padarų gyvenimo „filosofija“ – traukti savo keliais ir ignoruoti visokią pasiūlą, jei ji nebūtina.

      Gamtoje kiekvienas gyvis ateinančioms kartoms perduoda tai, kas jo padermei svarbiausia. Visą instinktų „paketą“, padedantį išgyventi, išlikti, išsiskirti iš kitų. Ar dar nujaučiame, kokia mums svarbiausia informacija? Kaip ją šiandien rasti ir atpažinti? Ar nenutrūkusi ši tęstinumo grandinė? Kartais nors trumpam verta į „šiukšlinę“ sumesti visas sąmonę užgriozdinusias „laikmenas“, kad galbūt aptiktumei savyje tai, ko net nenutuoki, jog žinai. Svarbiausios informacijos pėdsaką – bepranykstantį, beviltiškai prislėgtą ar pridengtą paviršinių, nereikalingų „laikmenų“.

      Informacijos tvano laikais, neišvengiamų praradimų akivaizdoje išties gali apimti bejėgiškumas. Apmaudu, kad taip visą gyvenimą dėliosi tik atplaišėles, nuotrupas. Vis stokosi, vis kažko neaprėpsi ir be paliovos purtysiesi šiukšlių. Bet ar reikia nuogąstauti? Kamanė. Argi ji nusimena, jog neištirs visų žemės žiedų? Svarbiausia, nesinešioja balasto – nieko, ko jai nereikia. Ir, matyt, žino, ką turi žinoti. Štai tau ir guru2 informacinės visuomenės džiunglėse…

Pagal tekstą, skelbtą „Nemune“ 2007 07 12

      1 Apokalipsė – apsireiškimas, vizija (ypač – gąsdinanti).

      2 Guru – dvasinis vadovas, moralinis autoritetas.

 

      Atsakykite į klausimus, remdamiesi L. Navickaitės tekstu.

      1. Paaiškinkite, ką reiškia pasakymas „informacijos tvanas“. (1 taškas)

      2. Kokia meninės raiškos priemonė yra pasakymas „informacijos tvanas? (1 taškas)

      3. Remdamiesi 1 pastraipa, nurodykite dvi informacinės visuomenės žmogaus baimes. (2 taškai)

      4. Remdamiesi 2 pastraipa, apibendrintai nurodykite, kokie du pagrindiniai „informacijos pumpuotojų“ tikslai. (2 taškai)

      5. Remdamiesi 2 pastraipa, paaiškinkite priežodžio „Kuo tolyn į mišką, tuo daugiau medžių…“ prasmę. (2 taškai)

      6. Remdamiesi 3 pastraipa,

            a) išrašykite meninės raiškos pavyzdį, rodantį kritišką teksto autorės požiūrį į mamas, perpasakojančias vaikams animacinius filmukus,

            b) paaiškinkite jo prasmę.

 (2 taškai)

      7. Kokias neigiamas animacinių filmukų perpasakojimo pasekmes vaikams numato teksto autorė? Nurodykite dvi. (2 taškai)

      8. Suformuluokite 4, 5 ir 6 pastraipas apibendrinančią mintį. (2 taškai)

      9. Nurodykite teksto žanrą. (1 taškas)

 

Thomas Hylland Eriksen

Akimirkos tironija

      Labai senais laikais, kai aplinkinis pasaulis į mus dažniausiai kreipdavosi laiškais, paštas keliaudavo kelias dienas. Atsakymo tekdavo laukti ne mažiau kaip dvi dienas, paprastai – kelias savaites, ir tai būdavo laikoma visiškai normaliu dalyku. Kai XX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje paplito faksas, jis tapo populiaria laiško alternatyva. Po kelerių metų atsirado elektroninis paštas.

      Šiandien akivaizdu: kuo mažiau lieka lėtojo laiko sprendimams permąstyti, susipažinti su padėtimi prieš jai pakintant, tuo didesnė rizika padaryti lemtingų klaidų. Naujienų pateikimo pagreitis privedė prie politikos, kuri neturi ideologijos, nes jai svarbesnės įvairios akcijos, įvaizdžio kūrimas ir visuomenės nuomonės apklausų komentarai, o ne toliaregiškas mąstymas ir aiškūs visuomenės modeliai. Lėtuosius išstumia greitieji.

      Pasakojama, kad legendinis Švedijos ministras pirmininkas T. Erlanderis vieną 1950 metų dieną, knebinėdamas savo juostinį magnetofoną, per radiją išgirdo žinią apie prasidėjusį Korėjos karą. Daug kas baiminosi, kad šis karas, kuriam jau ilgokai buvo rengiamasi, gali įžiebti trečiąjį pasaulinį karą. Ką darė T. Erlanderis? Ogi toliau krapštėsi prie grotuvo, ramiai apmąstydamas padėtį. Bet šiandien sprendimus reikia priimti žaibiškai, kad neatsiliktum ir kas nors neužbėgtų už akių. Šis principas vienodai galioja ir pasaulinėje finansų rinkoje, ir politikoje. Šiais laikais virstančių domino kauliukų efektas finansų rinkose šviesos greičiu paplinta po visą pasaulį: raibuliai iš Honkongo bemat pasiekia Singapūrą, o iš ten bangelės nukeliauja į Niujorką. Visa tai ir yra akimirkos tironijos simptomai.

      Kitaip tariant, mes kalbame apie reiškinį, kuris yra daug platesnis negu „žiniasklaidos sukurtoji visuomenė“ (tokia klišė gyvuoja jau ne vieną dešimtmetį). Bet reikia pasakyti, kad masinės žiniasklaidos priemonės yra svarbios madų kūrėjos ir greičio užkrato platintojos. Dabar laikraštis yra ir naujųjų laikų pagreičio simbolis, ir pagreičio variklis. Laikraštis buvo ir yra vienadienė plaštakė: jo gyvavimo amžius lygus parai. O internetinių dienraščių medžiagos amžių siekiama dar labiau trumpinti. Kuo daugiau informacijos atnaujinama, tuo geresnis laikraščio vardas ir tikriausiai tuo daugiau žmonių jį skaito.

      I. Ramonė knygoje „Komunikacijos tironija“ teigia, jog žmonėms dar niekada nebuvo prieinama tiek daug informacijos, bet tai nereiškia, kad jie geriau informuoti. Greita spaudos apyvarta bei didžiulė naujienų pasiūla skatina nekritišką požiūrį į informacijos šaltinius ir didina konkurenciją dėl visuomenės dėmesio. Žurnalistas R. Kapuscinskis tvirtina, kad redaktoriams neberūpi istorijos „patikimumas“ – jiems svarbu, ar ji „įdomi“.

      Prieš keletą dešimtmečių žurnalisto profesija buvo siejama su nesavanaudišku teisybės ieškojimu. Šiandien vargu ar tai įmanoma, o skaitytojai, priešingai nei žurnalistai, išties ėmė kritiškai vertinti šaltinius. Išsaugoti lygtį „informacija = laisvė = demokratija“ nelengva, kai informacijos pateikimo kriterijai yra greita reakcija ir skubus publikavimas.

Pagal Thomas Hylland Eriksen. Akimirkos tironija. – V. Tyto alba, 2004

     

       Atsakykite į klausimus, remdamiesi T. H. Eriksen tekstu.

      10. Paaiškinkite, kokiu tikslu 1 pastraipoje kalbama apie komunikacijos technologijų pažangą. (1 taškas)

      11. Apie kokias dvi greito reagavimo į įvykius pasekmes kalbama 2 pastraipoje? (2 taškai)

      12. Kokia problema svarstoma 3 pastraipoje? Suformuluokite ją klausimo forma. (1 taškas)

      13. Remdamiesi 3 ir 4 pastraipomis, paaiškinkite, kokiam įprastiniam požiūriui į žiniasklaidą nepritaria teksto autorius. (1 taškas)

      14. Kodėl dabartinei žiniasklaidai svarbu kuo dažniau atnaujinti informaciją? (4 pastraipa) (1 taškas)

      15. Remdamiesi 5 ir 6 pastraipomis, nurodykite du kokybiškos žiniasklaidos požymius. (2 taškai)

      16. Paaiškinkite teksto pavadinimo prasmę. (2 taškai)

      Atsakykite į klausimus, remdamiesi abiem skaitytais tekstais.

      17. Nurodykite dvi temas, siejančias abu tekstus. (2 taškai)

      18.1. Nurodykite abiejų tekstų funkcinį stilių. (1 taškas)

      18.2. Atsakymą argumentuokite, remdamiesi turiniu ir raiška. (2 taškai)

atsakymai

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *