Kaitomų žodžių kirtis iš vieno skiemens į kitą šokinėja pagal tam tikras taisykles. Visiems kaitomiems žodžiams bendra yra vadinamoji priešpaskutinio skiemens taisyklė. Ji yra tokia: jei kaitomo žodžio priešpaskutinis kirčiuotas skiemuo yra tvirtagalis arba trumpas, jo kirtis tam tikrose to žodžio formose būtinai šoka į galūnę. Pagal šią taisyklę kirtis nušoka:
a) į moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnę -a, pvz.: rankà (rañką), šakà (šãką), antrà (añtrą), kità (ktą), baigtà (bagtą), Astà (Ãstą), Loretà (Lorètą), Romà (Ròmą);
b) į vardažodžių daugiskaitos galininko galūnes, pvz.: pištas – pirštùs, rankà (rañką) – rankàs, ùpė – upès, aks (ãkį) – aks; añtras, antrà – antrùs, antràs; ktas, kità – kitùs, kitàs; bagtas, baigtà – baigtùs, baigtàs;
c) į vienaskaitos įnagininko galūnes -a, -e, -u, pvz.: rankà – su rankà, ùpė – upè; añtras, antrà – antrù, antrà; ktas, kità – kitù, kità, bagtas, baigtà – baigtù, baigtà; Astà (Ãstą) – Astà, Loretà (Lorètą) – Loretà, Romà (Ròmą) – Romà;
d) į vietininko galūnę -e, pvz.: rãštas – raštè, bùtas – butè, kabinètas – kabinetè, Skuõdas – Skuodè, Brèstas – Brestè, Maròkas – Marokè;
e) į veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko vienaskaitos I ir II asmens galūnes, pvz.: nẽša – nešù, neš; nẽšė – nešiaũ, neše; ena – einù, ein; jo – ėjaũ, ėja.
