2005 m. valstybinio brandos egzamino užduotis (pakartotinė sesija)

I. TEKSTO SUVOKIMO UŽDUOTIS

 

      Perskaitykite šį tekstą ir atsakykite į klausimus.

 

      Josifas Brodskis (1940-1996) – rusų poetas, eseistas, vertėjas, 1972 emigravęs į JA V. 1987 m. jis apdovanotas Nobelio literatūros premija. Čia pateikta sutrumpinta kalba, kurią poetas pasakė premijos įteikimo proga.

II

      1 Jeigu menas ko nors ir moko (o menininką – pirmiausia), tai būtent žmogaus egzistavimo privatumo. Būdama senesnė – ir labiau tiesioginė – privataus verslo forma, jis sąmoningai ar nesąmoningai skatina žmogaus individualumo, unikalumo, atskirumo pojūtį – iš visuomeninio gyvulio paverčia jį asmenybe. Daug kuo galima pasidalyti: duona, guoliu, įsitikinimais, mylimąja, bet ne, tarkime, R. M. Rilkės eilėraščiu. Meno kūriniai, ypač literatūra ir būtent eilėraštis, kreipiasi į žmogų tête-à-tête1, užmezga su juo tiesioginius santykius, be tarpininkų. Dėl to ir nemėgsta apskritai meno, ypač literatūros ir būtent poezijos, visuotinės gerovės rėmėjai, masių viešpačiai, istorinės būtinybės skelbėjai, nes ten, kur lankėsi menas, kur buvo perskaitytas eilėraštis, vietoj laukiamos santarvės ir vienybės jie randa abejingumą ir nesutarimus, vietoj ryžto veikti – nedėmesingumą ir bodėjimąsi. <…>

      2 Kalba ir, manyčiau, literatūra – senesni, neišvengiami ir patvaresni dalykai nei bet kuri visuomenės santvarkos forma. Apmaudas, ironija arba abejingumas, vaizduojami literatūroje, dažniausiai kalbant apie valstybę, iš esmės yra reakcija to, kas pastovu, amžina, į tai, kas laikina, ribota. Bent jau nuo tada, kai valstybė leidžia sau kištis į literatūros reikalus, literatūra turi teisę kištis į valstybės reikalus. Politinė sistema, visuomenės santvarkos forma, kaip ir bet kokia sistema apskritai, yra, anot apibrėžimo, praėjusio laiko forma, mėginanti primesti save esamajam (o dažnai ir būsimajam) laikui, ir žmogus, kurio profesija – kalba, yra paskutinis, galintis leisti sau tai užmiršti. Tikrasis pavojus rašytojui yra ne galimybė būti persekiojamam valstybės, o galimybė būti užhipnotizuotam jos, valstybės, monstriškų arba besikeičiančių į gera, bet visados laikinų bruožų. <…>

      3 Dabar labai paplitusi nuomonė, kad rašytojas, ypač poetas, savo kūriniuose privalo vartoti gatvės kalbą, minios kalbą. Šios nuomonės tariamas demokratiškumas ir praktinė nauda rašytojui yra pliauškalai, bandymas padaryti meną, šiuo atveju – literatūrą, pavaldžius istorijai. Tik jeigu mes nusprendėme, kad „sapiensui“ gana vystytis, literatūra gali kalbėti liaudies kalba. Bet kokia nauja estetinė realybė patikslina žmogaus etinę realybę, nes estetika – etikos motina. Sąvokos „gerai“ ir „blogai“ – visų pirma estetinės sąvokos, ankstesnės už „gėrio“ ir „blogio“ kategorijas. Etikoje „ne viskas leistina“ būtent todėl, kad „ne viskas leistina“ estetikoje, todėl, kad spalvų spektras ribotas. Kvailutis kūdikis, su verksmu atstumiantis nepažįstamąjį arba, atvirkščiai, prie jo besišliejantis, atstumia arba šliejasi instinktyviai estetiškai, o ne etiškai pasirinkdamas.

      4 Estetinis pasirinkimas visuomet individualus, ir estetinis išgyvenimas – visuomet privatus išgyvenimas. Bet kokia nauja estetinė realybė ją išgyvenantį žmogų daro dar privatesniu asmeniu, ir šis privatumas, kartais įgaunantis literatūrinio (arba kokio nors kitokio) skonio formą, jau savaime gali tapti jei ne garantija, tai bent gynybos forma nuo pavergimo. Žmogus, turintis skonį, ypač literatūrinį, ne toks imlus pokyčiams ir ritmiškiems užkeikimams, būdingiems bet kokiai politinės demagogijos formai. Svarbu ne tai, kad dorybė negarantuoja, jog bus sukurtas šedevras, o tai, kad blogis, ypač politinis, – visados blogas stilistas. Kuo turtingesnė individo estetinė patirtis, kuo tvirtesnis jo skonis, tuo tikslesnis jo moralinis pasirinkimas, tuo jis laisvesnis, nors galbūt ir ne laimingesnis.

      5 Būtent šia, labiau taikomąja nei platoniškąja, prasme reikėtų suprasti F. Dostojevskio pasakymą, kad „grožis gelbsti pasaulį“, arba M. Arnoldo posakį, kad „mus gelbsti poezija“. Pasaulio, ko gero, išgelbėti jau nepavyks, bet pavienį žmogų galima visados. <…>

      6 Aš nemanau, kad apie gyvenimą žinau daugiau nei bet kuris kitas mano amžiaus žmogus, bet man atrodo, kad knyga kaip pašnekovas labiau patikima nei bičiulis arba mylimoji. Romanas arba eilėraštis – ne monologas, o rašytojo pokalbis su skaitytoju – pokalbis, kartoju, ypatingai privatus, izoliuojantis nuo visų kitų. <…> Ir šio pokalbio metu rašytojas lygus skaitytojui, kaip, beje, ir atvirkščiai, ir visai nesvarbu, ar tai didis rašytojas, ar ne.

      7 Mūsų rūšies istorijoje, „sapienso“ istorijoje, knyga – antropologinis2 fenomenas, iš esmės prilygstantis rato išradimui. Atsiradusi, kad mes žinotume ne tik savo ištakas, bet ir tai, ką šis „sapiensas“ sugeba, knyga yra perverčiamo puslapio greičiu patirties erdvėje judanti priemonė. Šis judėjimas, kaip ir bet koks kitas judėjimas, virsta bėgimu nuo bendrojo vardiklio, bėgimu nuo šio vardiklio bandymo nubrėžti mūsų širdžiai, mūsų sąmonei, mūsų vaizduotei ribą, anksčiau nepakildavusią virš juosmens. Šis bėgimas – bėgimas nevisuotinės veido išraiškos link, skaitiklio link, asmenybės, privatumo link. Kad ir pagal kieno atvaizdą ir panašumą mes būtumėm sukurti, mūsų jau penki milijardai, ir kitokios ateities, nei nubrėžė menas, žmogus neturi. Priešingu atveju mūsų laukia praeitis – visų pirma politinė, su visomis jos masinėmis policinėmis grožybėmis.

      8 Bet kokiu atveju nuostata, kad menas, ir ypač literatūra, visuomenėje yra mažumos prerogatyva3, man rodosi nesveika ir bauginanti. Aš nesiūlau valstybės pakeisti biblioteka – nors ši mintis mane ne sykį aplankė, – bet neabejoju, kad jeigu mes savo valdovus rinktumėm pagal jų, kaip skaitytojų, patirtį o ne jų politines programas, žemėje būtų mažiau skausmo. Aš manau, kad potencialų mūsų likimų valdovą reiktų klausinėti visų pirma ne apie tai, kaip jis įsivaizduoja užsienio politikos kryptį, o apie tai, koks jo požiūris į Stendalį, Č. Dikensą, F. Dostojevskį. Bent jau vien dėl to, kad literatūros kasdienė duona yra būtent žmogiškoji įvairovė ir bjaurastis; ji, literatūra, yra patikimas priešnuodis bandymams totalitariai, masiškai spręsti žmogaus egzistavimo problemas. Blogiausiu atveju ji, kaip moralinio draudimo sistema, kur kas efektyvesnė nei viena ar kita tikėjimo sistema ar filosofinė doktrina.

1987 m.

1 tête-à-tête (pranc.) akis į akį.

2 antropologija – mokslo šaka, tirianti žmogų, jo kilmę, raidą.

3 prerogatyva – išimtinė teisė.

 

      Klausimai

      1. Suformuluokite pagrindinę teksto temą. (1 taškas)

      2. Savais žodžiais paaiškinkite, kaip supratote mintį, kad menas žmogų iš visuomeninio gyvulio paverčia asmenybe. (2 taškai)

      3.1. Kas, pasak autoriaus, labiausiai nemėgsta meno? (1 taškas)

      3.2. Kodėl šiems asmenims menas atrodo pavojingas? Nurodykite dvi priežastis. (2 taškai)

      4.1. Kokie dalykai priešinami 2-oje pastraipoje? (1 taškas)

      4.2. Kokią mintį norima išsakyti šiuo priešinimu? (2 taškai)

      5. Autorius teigia, kad tikrasis pavojus rašytojui – būti užhipnotizuotam laikinų valstybės bruožų. Savais žodžiais paaiškinkite, ką reiškia būti užhipnotizuotam ir kodėl tai pavojinga? (2 taškai)

      6. Su kokiu požiūriu autorius nesutinka 3-ioje pastraipoje? (1 taškas)

      6.2. Kurie šį požiūrį pagrindžiantys argumentai autoriui atrodo neįtikinami? (2 taškai)

      6.3. Kokius argumentus autorius pateikia paneigdamas šį požiūrį? (2 taškai)

      7. Kaip supratote autoriaus mintį, kad estetika yra etikos motina? Paaiškinkite savais žodžiais. (1 taškas)

      8. Kaip autorius supranta rašytojo ir skaitytojo ryšį? (1 taškas)

      9.1. Atidžiai perskaitykite 7-ą pastraipą. Kaip autorius supranta knygos paskirtį? Nurodykite du dalykus. (2 taškai)

      9.2. Savais žodžiais paaiškinkite, kas tekste vadinama bėgimu. (1 taškas)

      10. Kokiam požiūriui autorius nepritaria 8-oje pastraipoje? (1 taškas)

      11. Suformuluokite pagrindinę teksto mintį. (2 taškai)

      12. Kalbėdamas teksto autorius kartais ironizuoja. Išrašykite ironijos pavyzdį ir paaiškinkite, kas ironizuojama. (2 taškai)

      13.1. Kuriam funkciniam stiliui priskirtumėte šį tekstą? (1 taškas)

      13.2. Atsakymą argumentuokite. (2 taškai)

 

II. KALBOS UŽDUOTYS

      1. Padėkite trūkstamus skyrybos ženklus. (22 taškai)

      Pakilimus beveik visuomet lydi atoslūgiai o Lietuvoje keletą metų žmonių sujudimas buvo gana žymus net sakyčiau dramatiškas. Ne vieną siekusį ką nors rimčiau veikti turintį didelių meninių ar net politinių ambicijų buvo apėmęs nereikalingumo jausmas kūrybinė depresija kuri iškilus naujoms aplinkybėms ir nerandant tam tikrų iškrovų peraugo į agresyvų kūrybinį cinizmą. Knygoje Lietuviškos utopijos pateikiamuose tekstuose krinta į akis tai kad dažniausiai būdavau kalbinamas kaip autorius atliekantis kokį nors gretutinį iš mano literatūrinės veiklos kylantį ar jai artimą vaidmenį. Tačiau keletą pastarųjų metų jau nesu kalbinamas kaip literatas poetas gyvenantis kaip beveik visuotinai būdavo anksčiau manoma apie rašytojus kažkokį sau pačiam ir kitiems labai svarbų pamokantį ar net sektiną gyvenimą. Masinės spaudos prieduose dabar reklamuojamas visai kitoks kūrybos žmonių gyvenimo būdas pomėgiai bei įpročiai. Tokia mintis kilo perverčiant ir savaip pervertinant tiek naujesnius tiek ankstyvuosius rašinius darytus pranešimus. Ankstesni rašiniai buvo lyg ir įdomesni „karštesni“ kitaip tariant literatūriškesni o vėlesnių kaip man pasirodė nėra ko dėti į šią knygą. Ji tarsi nėra mano literato kūryba labiau proginiai išplėšti kažkur pakeliui skubant.

      Kas atsitiko? O atsitiko tai kas ir turėjo atsitikti ėmė funkcionuoti savarankiškos valstybės prasidėjo ryškūs visuomenės diferenciacijos procesai. Visuomenė vis aiškiau tampa struktūriška vadinasi funkcionalesnė o tai nori ar nenori veikia ir asmenį kuris dažniausiai ima atstovauti vien savo profesijai ar pasirinktai veiklos sričiai.

      Būti literatu anksčiau buvo įdomiau rizikingiau ar net herojiškiau ir prasmingiau savo kūryba jeigu jos iš tikrųjų ėmeisi ir ja rizikavai galėjai jaustis esąs absoliučiai nepriklausomas nuo sistemos. Dabar visuomenėje įvyko vaidmenų pasiskirstymas. Literatūriniai argumentai daug kur nustojo galioti. Jeigu tu pats nepasisiūlysi vargu ar kas paklaus ką tu galvoji apie gyvenimą Lietuvos ateitį ar literatūrą. Į tokius klausimus dabar atsakinėja ministrai seimūnai prokurorai ar net neseniai išėjusieji iš kalėjimo. Klausimų kas yra kūryba ką ji reiškia pačiam kūrėjui ir ko ja apskritai siekiama kaip būdavome klausiami seniau šiandien retai besulaukiame. Literatūriniai orientyrai gana smarkiai pasikeitę.

Pagal M. Martinaitį

 

      2. Paaiškinkite, kas skiriama skaitmenimis pažymėtais skyrybos ženklais. (4 taškai)

      1. Tik retais atvejais sutikdavome Laisvės alėjoje jį –1 dailiai apsirengusį poną, galbūt skubantį į teatrą.

            A     Atskiriamas priedėlis po pažymimojo žodžio.

            B     Atskiriami vienarūšiai derinamieji pažyminiai po pažymimojo žodžio.

            C     Atskiriami sudėtinio bejungtukio sakinio dėmenys.

      2. Nesisielok,2 kiekvienam darbui ar žodžiui reikia subręsti.

            A     Atskiriamas kreipinys.

            B     Atskiriami sudėtinio bejungtukio sakinio dėmenys.

            C     Atskiriamos vienarūšės sakinio dalys.

      3. Aleksoto šlaite,3 tik saulei pakirdus,3 gimė daugumas eilėraščių, kuriuos pavadinau „Saulėtekio maldom“.

            A     Išskiriama tikslinamoji aplinkybė.

            B     Išskiriama išplėstinė padalyvinė aplinkybė.

            C     Išskiriamas įterpinys.

      4. Kas traukėsi,4 jau seniai buvo pasitraukęs.

            A     Atskiriamos vienarūšės sakinio dalys.

            B     Atskiriami sudėtinio bejungtukio sakinio dėmenys.

            C     Atskiriamas šalutinis sakinys nuo pagrindinio.

 

      3. Įrašykite praleistas raides, skliausteliuose pateiktus žodžius parašykite kartu arba atskirai. (22 taškai)

      Rytas pamažėl___ dr___sko rūką. Laukai kr___pčioja nuo žvarbaus vėjo, dirvose ir papievi___se telkšo vanduo, (iš, tolo) ____________ tvaskėdamas, ribėdamas. Per alksnynus, vejama rudens potv___nio, garma Eglinė, ties brasta mušdama drum___tas putas. Žemė, jau b___linama nakties šalnų, dūsauja tyliai ir gailiai ir, jei (ne, kalvelėse) _____________ žaliuojant___s ž___mkenčių lop___niai, pagalvotum, kad ji (nebe, gyva) ______________. Teresė su glėbeliu skalbinių gr___žta nuo upelio velėjusi žlugtą. Ji pakelia galvą, laisv___ja ranka perbraukia akis, tarsi vydama šal___n įgr___susias ir sleg___nčias mintis, ir išvysta netolies___ dūluojantį vežimą, pilną nepaž___stamų vyrų. Nedr___sdama toliau žengti nė žingsnio, ji dar ilgai stū___so vidur___ laukų, išg___stingai lydėdama tolstantį vežimą.

      Sekmadienį pradeda šalenti. Teresė sėdi po langu ir žiūri į ore s___kuriuojančias pirm___sias snaiges. Gruoblėta žemė pilkšvuoja, b___la į purvą suminta kiemo žolė, sujuda tarsi atg___jusios gluosnio šakos. Teresės žvil___snis siekia toli, l__g pat horizonte nusit___susių miškų. Taip, žiemą ji (vis, vien)___________ mėgsta labiausiai. Nuo mažens pirmojo sniego laukdavo kaip šventės, neišk___sdavo nesuspaudusi sniego gniū___tės ir nepriplojusi prie Andriaus pečių. Dabar ji g___nė tas mintis į šalį, sk___sdama savo apm____stymuose, ir negalėjo atplėšti akių nuo lango.

      An___pus medinės pertvaros čiukši motina. Visą dieną ji dvoklinėja iš kampo į kampą, (vien, tik) ____________ per pačią sumą buvo nurimusi – sėdėjo ant lovos ir meldėsi, sklaidė par___davusius knygos lapus. Dabar ir vėl tryp___nėja po duobėtą aslą brūkštelėdama šluotražiu apie v___ryklę, džerkštelėdama perstatomais puodais. Ir vis b___rbena panosėj, kad ji, senė, švent___dien namie, dievas atleis, bet (ko, gi) ________ ji, Teresė, būdama sveika, negali į bažnyčią nueiti?

      Apmūsijęs langiukas apkamšytas sud___lusio lininio rankšluo___čio skiautėm, tačiau pro išp___vusius kampus, pro sutrūn___jusias lentutes šaltis taip traukia, kad Teresė rankas paslepia meg___tinio rankovėse. Prie tvartų suloja šuo. Matyt, (ne, be) __________ reikalo. Teresė išgirsta, kaip d___sliai sudun___sena įš___lusi žemė. Bet štai barkšteli priemenės durys ir tarpdur___ pasirodo Andrius. Jis didelis, stambus, atrodo, kad (net, gi) gryčiukė prit___pia, susigūžia. Teresė pasiūlo įėjus___jam prisėsti. Andrius dešin___ ranka numeta ant suolo kepurę, (kaži, kaip) _____________ dir___čiodamas į duris, lyg ketindamas spr___kti, iš kur atėj___s, bet išp___čia šilto oro tumulą ir sėdasi į savo sen___ją vietą prie lango. Abu kalba tyliai, tarsi svetimas už sienos klausyt___si.

Pagal V. Bubnį

 

      4. Pabraukite žodžius bei konstrukcijas, tinkamas vartoti pateiktuose sakiniuose. (10 taškų)

      1. Sutartį atiduos (,) ____________________.

            kai bus pasirašyta

            pasirašytinai

            su parašu

            po parašu

      2. Norėdamas gauti daugiau pajamų, dirbu _______________________.

            dviem etatais

            dvigubai daugiau

            dviejose darbovietėse

            dviejuose etatuose

            ant dviejų etatų

      3. Nuolatinis triukšmas _____________________.

            kenkia klausai

            pakenkia klausą

            pažeidžia klausą

            daro poveikį klausai

            daro poveikį į klausą

      4. _________________ (,) savo nuotrauką išplatinau internete.

            Kad rasti draugų

            Su tikslu rasti draugų

            Norėdamas rasti draugų

            Kad rasčiau draugų

            Norint rasti draugų

            Kad radus draugų

      5. __________________ vos nesukėlėme gaisro.

            Per neatsargumą

            Dėl neatsargumo

            Neatsargumo išdavoje

            Neatsargumo pasėkoje

            Būdami neatsargūs

      6. _________________ stovyklautojai gali nesijaudinti.

            Kas liečia oro sąlygas, tai

            O dėl oro sąlygų

            Kai dėl oro sąlygų, tai

            Dėl oro sąlygų

atsakymai

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *