2007 m. valstybinio brandos egzamino užduotis (pakartotinė sesija)

I. TEKSTO SUVOKIMO UŽDUOTIS

 

      Perskaitykite šį tekstą ir atlikite užduotis.

Julius Sasnauskas

Chamai atakuoja

      1. Kada Kauno arkivyskupas kibo į atlapus „Kalnapilio“ aludariams dėl esą išniekinto rūpintojėlio, sakiau sau, kad turbūt be reikalo pliekiama iš sunkiųjų pabūklų. <…> Juk Vokietijos vyskupai nesidrasko, kad jų krašte esama vyno, pavadinto „Dievo Motinos pienas“, kad Bavarijos alubariuose kabo kryžiai ir šventi paveikslai, kad ant etikečių vienuoliai smagiai kiloja bokalus. Miunchene turistai maukia alutį kone ramstydami Katedros sienas, ir nieko. Tai kodėl pas mus rūpintojėlis, kviečiąs nekaltai pasilinksminti, jau kažkas? Ar kad mes gilesni, jautresni katalikai, ypatingi Marijos žemės ir kryžių šalies žmonės?

      2. Taip buvo galima svarstyti, kol ši istorija nebuvo įsibėgėjusi ir aludarių bosas nepamėgino dėstyti savo pozicijos. Paskui paaiškėjo: esą jis pasodino rūpintojėlį prie alaus butelio dėl to, kad, girdi, amžinai liūdni lietuviai gautų optimizmo dozę. Pagaliau ir pats rūpintojėlis, mokslingojo verslininko žiniomis, esąs visai ne Jėzaus Kristaus atvaizdas, o kažkoks stabmeldystės reliktas. Bet gražiausia, kad Kauno arkivyskupui buvo pasiūlyta susitikti prie alučio ir aptarti šalių požiūrius. Taip būsiąs patvirtintas „viešumas, bendravimas, abipusė pagarba ir tikėjimas žmoniškosiomis vertybėmis“. Turbūt tikėtasi, jog nesukalbamas Kauno metropolitas, maloniai pasėdėjęs „Kalnapilio“ salonėlyje ir gurkštelėjęs pozityvų mąstymą žadinančio gėrimo, supras, kad jo požiūris atsilieka mažų mažiausia šimtmečiu. Atsisveikinant, kad abipusis tikėjimas žmoniškosiomis vertybėmis būtų labiau sutvirtintas, tiks specialus lauknešėlis. Juk tai tiek sykių laimėjęs scenarijus, lydimas ne per seniausiai išmoktų frazių apie dialogą ir abipusę pagarbą.

      3. Taigi klausimas iš tiesų kitas, visai nesusijęs nei su liguistu noru visus lietuvius versti blaivininkais, nei su katalikų pretenzijomis į dominuojamą padėtį visuomenėje, kuri leistų įrodinėti, kaip dera reklamuoti alkoholinius gėrimus. Kauno arkivyskupas, gavęs „Kalnapilio“ direktoriaus kvietimą pabendrauti, paskui pats prasitarė apie diagnozę – chamizmas. Akivaizdu, kad chamizmo žygis per Lietuvą vis viešesnis ir įžūlesnis. <…> Gatvėje, parduotuvėje, kavinėje, o ypač įsijungus TV. Jau kuris laikas klesti niekieno nevaržoma chamų karalystė per visus kanalus: jų tyčia ieškoma, jie provokuojami, rodomi stambiu planu, ilgai, su pasimėgavimu. Nesvarbu, tai realybės šou ar „aukštuomenės“ kronika, politikos aktualijos ar krepšinis.

      4. Tiesa, chamizmo būta sočiai ir Tarybų Sąjungoje. Jis buvo vos ne privalomas elementas keliaujant viešuoju transportu ar besigrumdant eilėse. Chamai sėdėjo įstaigose ir kur tik nori. Tačiau jie bematant sukeldavo pasidygėjimą. Apie juos būdavo pasakojami anekdotai. Į žiniasklaidą jų niekas nekviesdavo. Už necenzūrinį tekstą viešoje vietoje pasistengęs galėjai sulaukti baudos ar net areštinės. Ką nors pavadinti bezvkusica1 ar beskulturje2 buvo stipru ir veiksminga. Chamams sekėsi sublizgėti tik tarp panašių į save. Atrodė, kad režimui žlugus ši padermė nugrims užmarštin, nes ji (o naivume!) – būtinai su „Prima“ dantyse, su saulėgrąžų sauja, su svetima kalba.

      5. Deja, chamizmas patvaresnis už politines sistemas. Nūdienos chamai, vieni užauginti kompartijos3 ir komjaunimo rezervatuose, kiti jau nevaržomos laisvės ir gariūnų kūdikiai, kur kas agresyvesni ir pavojingesni nei koks ano meto kolchozo4 pirmininkas ar prarabas5, daužantis kumščiu į stalą ir besitaškantis keiksmažodžiais. Dabar jie madingomis eilutėmis ir išpuoselėtais veideliais. Išmaišę pasaulį. Turi daug pinigų ir sugeba juos daryti. Jiems nereikia slapstytis ar jaustis nepatogiai kaip kad pirmtakams. Jie nesės į buldozerį, kad kryžiaus ar koplytstulpio vietoje atsirastų jų ideologijos vėliava. Jiems šiandien plojama, chamizmas jiems tik neša naujus dividendus ir iškelia į pačias politikos bei verslo viršūnes. Jiems šauniai sekasi diktuoti madas – nuo alaus iki politinių simpatijų. Kiekvieni rinkimai Lietuvoje tai iš naujo įrodo.

      6. Yra daug priežasčių, dėl kurių mūsų tikrovė ir toliau daugins chamizmą. Pirmiausia, jis pasirodė esąs nuostabus palydovas kelyje į olimpą. Antra, juo patogu dangstyti visokias asmenybės spragas, kurių nebuvo nei kuo, nei kada užpildyti. Pagaliau sėkmingai išnaikintos tos gyvenimo sritys, apie kurias išdrįstum viešai pasakyti, jog tai šventa, tai amžina, tai kelia pagarbų virpulį. Pasižiūrės kaip į nenormalų, kuriam per mažai sugirdyta lietuviško alaus. Virpinti širdį gali tik krepšinis. Na, dar loterijų terminalai.

      7. Sakytum, anokia čia katastrofa, niekas juk neverčia nei alaus gerti, nei į televizorių spoksoti, nei apskritai su chamais broliuotis. Bet karavanai traukia ir traukia tolyn iš Lietuvos. Bet politikoje skandalas po skandalo, žulikystė po žulikystės. Bet tolsta ir tolsta metas, kai šiame krašte bus patikėta, jog sąžiningai ir garbingai gyventi apsimoka. O svarbiausia, chamai darko ne tik simbolius ir paminklus – jie kėsinasi ir į sielą.

      8. Gaila ir alaus. Jis visai nebūtinai turėtų debilizuoti Lietuvos piliečius, tuos pačius krepšinio gerbėjus ar masinių renginių dalyvius. Vokiečiai ar čekai iš tiesų myli savo alų, didžiuojasi jo tradicijomis, turi šimtametę alaus kultūrą. Tikrai be jokio nepatogumo ar dviprasmybės gali išlenkti bokalą po šventais paveikslais. Žinoma, mes nekalti, kad Lietuvoje nėra nei tų tradicijų, nei tokios kultūros, o įspūdingos datos, įspaustos ant alaus etikečių, tėra įprastas aludarių burbulas. Tie dalykai jiems nerūpi. Žvėriška kova už milijoninį pelną verčia griebtis bet ko. O kadangi geras skonis ir kultūringumas nebūtinai tiesiog proporcingas piniginės storiui, štai ir išmetamas „Kalnapilio“ rūpintojėlis ar idiotiškas priegiesmis „mus vienija alus ir pergalės“.

      9. Galbūt Kauno arkivyskupo sukelta audra kirs per Bažnyčios reitingus, paskleis naujų komentarų apie viduramžius, inkvizicijos laužus, religinį fanatizmą. Gal „Kalnapiliui“ visa tai tik pridės geidžiamos reklamos. Bet būtų nepadoru ir vėl tik atlaidžiai šyptelėti, girdi, tai smulkmena, kurios neverta pernelyg sureikšminti. Chamizmo erdvė grėsmingai plečiasi. Po rūpintojėlio ateis eilė vyčiui, jo pakelta ranka jau prašyte prašosi bokalo, kad lietuvių tauta įgytų dar daugiau optimizmo ir pozityvaus mąstymo.

      ________________________________

      1 bezvkusica (rus.) – beskonybė

      2 beskulturje (rus.) – nekultūringumas

      3 kompartija (vert.) – komunistų partija

      4 kolchozas – kolūkis

      5 prarabas (n. svet.) – (darbų) vykdytojas

 

      1. Apie kokią problemą užsimenama pirmoje pastraipoje? (1 taškas)

      2. Kokios raiškos priemonės vartojamos mąstant apie šią problemą? Įvardykite bent dvi ir pacituokite. (2 taškai)

      3.1. Perskaitę antrą pastraipą įvardykite dvi priežastis, kurios autorių paskatino kitaip pažiūrėti į minėtą problemą. (2 taškai)

      3.2. Kuri priežastis svarbiausia? Atsakymą pagrįskite remdamiesi turiniu ir raiška. (3 taškai)

      4. Suformuluokite pagrindinę teksto problemą. (1 taškas)

      5. Kodėl, anot autoriaus, manyta, kad žlugus režimui chamų neliks? (1 taškas)

      6. Suformuluokite ketvirtos pastraipos pagrindinę mintį. (2 taškai)

      7.1. Remdamiesi penkta pastraipa, įvardykite tris sovietmečio ir šiandienos chamų skirtumus. (3 taškai)

      7.2. Išrašykite ir įvardykite meninės raiškos priemonę, vartojamą tam skirtumui pabrėžti. (2 taškai)

      8. Koks visuomenės požiūris į chamizmą nepriklausomoje Lietuvoje? (1 taškas)

      9.1. Paaiškinkite sakinio Pagaliau sėkmingai išnaikintos tos gyvenimo sritys, apie kurias išdrįstum viešai pasakyti, jog tai šventa, tai amžina, tai kelia pagarbų virpulį prasmę. (1 taškas)

      9.2. Įrodykite arba paneikite, kad cituoto sakinio mintis susijusi su chamizmu. (2 taškai)

      10.1. Kaip pagarsėjusi reklama įvertinama 8 ir 9 pastraipose? (1 taškas)

      10.2. Remdamiesi tekstu, paaiškinkite minėtos reklamos ir chamizmo ryšį visuomenėje. (2 taškai)

      11. Remdamiesi turiniu ir raiška, paaiškinkite paskutinį teksto sakinį. (2 taškai)

      12. Remdamiesi tekstu, įvardykite autoriaus pasaulėžiūrą. (1 taškas)

      13. Argumentuotai apibūdinkite individualųjį J. Sasnausko stilių siedami jį su autoriaus rašymo tikslu. (3 taškai)

 

II. KALBOS UŽDUOTYS

      1. Perskaitykite šiuos sakinius ir atlikite užduotį: paaiškinkite, kas skiriama skaitmenimis pažymėtais skyrybos ženklais. Lentelėje ATSAKYMAI įrašykite teisingą atsakymą žyminčią raidą (jos gali kartotis). Skaičiumi 0 pažymėtas pavyzdys. (10 taškų)

      Metai,0 mėnesiai, savaitės, dienos, valandos, minutės, sekundės – 1 toks mūsų gyvenimo peizažas,2 į kurį esame įmesti tarsi į upę,3 nešančią mus nežinia iš kur ir nežinia kur. Toje upėje kepurnėjamės,4 neturėdami jokios vilties išplaukti į krantą ir pailsėti. Kadangi esame neamžini,5 laikas yra mūsų lemtis, mūsų viešpats ir valdovas. Gyvename taip,6 tarsi Laiko upė neturėtų krantų. Ir – 7 koks keistas dalykas – 8 nuolat skundžiamės: 9 neturiu laiko,10 nėra laiko, nebuvo ar nebus laiko. Galbūt todėl taip dažnai klausiame,11 ar apskritai kas nors yra.

Pagal A. Šliogerį

      A     Praleista sudurtinio tarinio jungtis.

      B     Vienarūšės sakinio dalys.

      C     Apibendrinamasis žodis po vienarūšių sakinio dalių.

      D     Apibendrinamasis žodis prieš vienarūšes sakinio dalis.

      E     Keli derinamieji pažyminiai po pažymimojo žodžio.

      F     Priedėlis po pažymimojo žodžio.

      G     Išplėstinis būdvardinis / dalyvinis pažyminys po pažymimojo žodžio.

      H     Išplėstinė dalyvinė / pusdalyvinė / padalyvinė aplinkybė.

      I      Tikslinamoji aplinkybė.

      J      Įterpinys.

      K     Kreipinys.

      L     Sudėtinio prijungiamojo sakinio dėmenys.

      M    Sudėtinio sujungiamojo sakinio dėmenys.

      N    Sudėtinio bejungtukio sakinio dėmenys.

      ATSAKYMAI

Skyrybos ženklų Nr.

0

1

2

3

4

5

6

7-8

9

10

11

Atsakymo raidė

B

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

      2. Perskaitykite šį tekstą ir padėkite trūkstamus skyrybos ženklus. (25 taškai)

      Ką čia nauja tardamas mūsų laikais bepasakysi? Bet tai šventa tiesa mano laikais knyga dar buvo stebuklinga. Jos sakralumas buvo toks kad ji bemaž prilygo Dievui ir trauka knygoms buvo tokia didelė kad neatsimenu kaip išmokau skaityti. Tik savo prosenelės vis paklausdavau kaip vadinasi ta raidė kita dar kita. Šešerių jau mėgavausi skaitymo malonumais. Skaitydavau ne tik naktimis namuose klasikinis po antklode skaitymo variantas bet ir pamokų metu. Tai daryti būdavo ypač patogu kol sėdėjome prie stalų atverčiamais galais. Tiesą sakant geriausia kas buvo mano vaikystės mokykloje yra šie mediniai stalai. Kai juos pakeitė modernia drožlių plokšte pakito ir skaitymo magija. Viskas ėmė plokštėti. Tad bibliotekos kuriose senoviniai parketai kvepėjo vašku o pilnutėlės knygų lentynos skleidė savotišką aromatą tapo viena svarbiausių stebuklinio pasaulio stotelių. Net nežinau ar apskritai egzistavo kitas pasaulis tiems vaikams kurie negalėjo pasigirti puikiomis tėvų ir vaikų bendravimo tradicijomis. Aš turėjau namų biblioteką t. y. tėvo vaikystės knygas ir biblioteką K. Donelaičio gatvėje.

      Žinoma Lobių ieškotojai ir visi kiti nuotykių romanai buvo duona kasdienė. Vėliau atėjo laikas Trims muškietininkams. Nesuprantu kodėl man be galo patiko Atas ir D'Artanjanas ir kodėl visai nenorėjau tapti kokia alpstančia dama.

      Kai deklamuodavau poeziją į mane subėgdavo kalbos grožis dainingas banguojantis prasmingas. Tai manau buvo mano maldos. Keista bet nebuvo jokio skirtumo kuria kalba skaityti eiles. Anglistės beje liepdavo labiau laužyti liežuvį ir intonacijas o studijų metais F. G. Lorca tapo mano meilės Lotynų Amerikos kultūrai pirmuoju impulsu. O rusų literatūra jau buvo kitas pasaulis. Ir senoji kirilica ir šiuolaikinis raštas tapo dalimi manosios magijos. Kadangi kalboms buvau gabi nereikėjo didelių pastangų atmintinai išmokti A. Puškiną ar M. Lermontovą įveikti Karą ir taiką. Ir jeigu man tada kas nors būtų davęs ne M. Cvetajevos poeziją o M. Cvetajevos prozą kurią atradau tik dabar gali būti kad būčiau studijavusi ne lietuvių o rusų filologiją. Jos biografinė studija yra gražiausias tekstas kokį esu skaičiusi žodžių deriniai sakinių struktūros minčių dėlionės… Šią knygą išleistą 1987 m. tuometėje Rytų Vokietijoje kadaise davė paskaityti Ilona Klusaitė. Esu be galo dėkinga kad ji pamiršo tą skolą kokius dvejus metus. Kai prisiminė ir kai aš ją liūdėdama atidaviau vos po poros dienų dalyvaudama konferencijoje tą pačią knygą gavau dovanų iš žmogaus kuris yra vienas jos vertėjų. Tai yra mano gyvenimo stebuklas nedidelis bet labai svarbus.

      Didžioji proza man sutampa su Servanteso ir G. G. Marquezo vardais. Kaip skaitau Kristijoną Donelaitį taip ir šiuos autorius galiu skaityti be galo nes kaskart išvystu vis naują briauną. Senstant mūsų matymas darosi aštresnis ir įvairiapusiškesnis atsiranda pasimėgavimo gaida. Knygos apie indėnus visgi dabar atrodytų naivokos nors vaikystėje davė gražių pamokų. Bet senoji Rytų poezija liaudies kūryba įvairių tautų šventieji raštai viskas visada bus greta nes Metai Don Kichotas ir Šimtas metų vienatvės panyra į giliausius pasąmonės vandenis. Ir tuomet sąmonė atpažindama žmonijos archetipus pabunda gražiausiam dalykui dialogui.

Pagal E. Drungytę

      3. Perskaitykite šį tekstą ir atlikite užduotis:

            •   įrašykite praleistas raides (jų gali būti ne viena),

            •   skliausteliuose pateiktus žodžius parašykite kartu arba atskirai,

            •   parinkite didžiąsias arba mažąsias raides,

            •   pavartokite reikiamą suskliaustųjų žodžių (jie parašyti pasviruoju šriftu) formą. (25 taškai)

      Daug___liui (kaži, kodėl) _________________ kyla pagunda vis___, ką apr___pia akis ant žemės, pavadinti pasauliu. Bet toks poži___ris kelt___ klaus___mą: akimi regimi vis nauji daiktai ir horizontai – ar tai tas pats pasaulis? O Žemės r___t___lys, kurį tegalima įsivaizduoti arba matyti (ne, did___lio) _________________ gaublio pavidalu – juk ir tai pasaulis? O mūsų galaktika, mil___ardai žvaigždžių – juk (taip, pat) ____________ pasaulis? (Be, to) _________, esama žmogaus sielos… Tad (kas, gi) ___________ atstovauja ši___s pasauli___s (šie pasauliai)?

      Suformuluokime pirm___j___ teiginį: pasaulis yra ob___ektyvios ir sub___ektyvios prigimties 1___dinys. Tai fizinė, cheminė, b___ologinė tikrovė ir mūsų s___monės gyvenimas, kuris jaučiamas sieloje ir kuris prabyla religijos, meno ir mokslo k___r___niais.

      Dabar žvil___telkime kiek ___manoma nuosekliau.

      Mes, kaip k___niškosios b___tybės, gyvename daiktiškoje aplinkoje, kuri sav___j___ esme nesikeičia. Tačiau pasaulis keičiasi bene kas akimirką, ir tai vyksta todėl, kad esame gyvi. Mūsų gyvybė prily___sta sugebėjimui keisti aplinką, tad nuog___stauti ar bū___štauti nereikėtų.

      Tačiau ką reiškia keičiant aplinką keisti save ir pasaulį? Visų pirma tai reiškia, jog mes keitim___s___ įvard___jame kaip naujo atsiradimą, jog sugebame įvertinti pok___čių m___stą, pamatyti naujus horizontus – priešingu atv___ju negalėtume net pasakyti, kad keitim___sis yra tikras ar (net, gi) __________ mūsų valdomas. Šis faktas – nuostabus žmogaus sugebėjimas įkain___ti gyvenimo vertę, kontroliuoti paži___ras į pasaulį, pasverti savo m___stymą ir savo sugebėjimus. Tai savotiškas atbulinis r___šys, žvil___snis į save iš šalies. Taip pasireiškia subrendusio žmogaus sugebėjimas atskirti pasaulį nuo pasaulėvaizdžio. Toks atsk___rimas, kartais primenantis gal___nėjim___si su vėjo malūnais, būtinas.

      Ka___dienėje kalboje dažnai tenka išgirsti, kaip žmonės pasauliu vadina tai, ką geriau būtų vadinti pasaulėvaizdžiu. Antai pasak___mas, kad vaiko pasaulis yra siauras, – dar pusė bėdos, nes jo gyvenimo užm___jai gali būti (iš, tikr___j___) ______________ (ne, per, plačiausi) _______________________. Tačiau reikia nepamiršti, kad tą siaurumą atitinka ir vaiko pasaulėvaizdis ir (kaip, tik) ___________ apie jį galima pasakyti truput___ daugiau negu apie aplinką. Analogiškai galima kalbėti ir apie sen___j___ kultūrų ((Š, š)___umerų, (F, f)___inikiečių ir pan.) gyvenimą: pasak___ (pasakyti), kad (kurios, nors) ______________ išm___rusios tautos pasaulis buvo siauras, daugiau pasakome apie tos kultūros pasaulėvaizdį negu apie jų fizinį b___vį. Bet (ne, visos) ____________ kultūros gyvendavo turtingame pasaulyje.

      Taigi pasaulis ir pasaulėvaizdis akivaizdžiausiai sus___ję konkrečioje kultūroje. Žmogus niekur negali pasitraukti nuo kultūrinės terpės, kurioje gauna pirmuosius gyvenimo įg___džius. įveikia kli___tis, išgyvena pirm___sias nes___kmes, nusiv___limus, patiria pirmuosius nuop___lius ir galvoja apie pas___kmes. Juk tai, kokius mes statome pastatus, kokias dainuojame dainas, kaip audžiame ir si___vame, kokias sekame pasakas, formuoja mūsų pasaulio pamatą, kuris tik vėliau, prakirtus langus į mokslus ir kitas kultūras, prasipl___čia ir išauga.

      Svarbiausia, ką (E, e)___uropiečiai nešė aplinkini____ (aplinkinis) pasauliui, – tai valstybės mod___lis. Toli gražu (ne, kiekviena) ________________ kultūra sugebėjo sukurti valstybę, kuri taip sureguliuotų žmonių tarpusavio sant___kius, kad jie s___lygotų spartų kultūros ir žmogaus asmenybės augimą. Europa pasirodė esanti stipr___.

Pagal A. Juozaitį

atsakymai

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *