Priegaidžių tarimo skirtumai

    Jau seniai žinoma, kad skirtingų tarmių atstovai tvirtagalę ir tvirtapradę lietuvių kalbos priegaidę taria nevienodai. Ir bendrine kalba kalbantys vakarykščiai tarmių atstovai, kaip parodė eksperimentai, tas pačias priegaidės taria kitaip. Priegaidžių tarimą, kalbant bendrine kalba, lemia gimtoji tarmė.

Lietuvių kalbos priegaidės skiriasi ne horizontaliu kontūru, kaip teigta iki šiolei, o vertikaliu. Kvazihomonimų tvirtagaliai ir tvirtapradžiai balsiai skiriasi pagrindinio tono aukščiu, intensyvumu ir kitomis priemonėmis, sutelktomis vienoje iš trijų vienodos trukmės garso dalių, o kartais – ne vienoje.

Tai parodė kapsų, veliuoniškių ir dzūkų bendrine kalba įkalbėtos kvazihomonimų oscilogramos. Kirčiuotą priegaidėtą kiekvieno kvazihomonimo balsį bei kiekvieną dvibalsio komponentą padalijus į tris lygias dalis ir atskirai nustačius tvirtapradžio bei tvirtagalio garso visų trijų dalių intensyvumo, pagrindinio tono, bendrosios energijos ir savitosios energijos skirtumą, pagrindinio tono slenkstį tarp skiemenų ir pokirtinių skiemenų bendrąją energiją, paaiškėjo, kad ir bendrine kalba kalbėdami skirtingų tarmių atstovai priegaides taria nevienodai.

Kapsų tarmės atstovams, kalbantiems bendrine kalba, svarbiausi priegaidžių tarimo parametrai yra balsio trukmė ir intensyvumas. Tvirtagaliai balsiai yra ilgesni už atitinkamus tvirtapradžius, o tvirtagalių dvibalsių pirmasis dėmuo visada trumpesnis už atitinkamų tvirtapradžių dvibalsių šį dėmenį. Tačiau vieni kapsai, tardami priegaidės, šiais parametrais manipuliuoja vienaip (a), kiti – kitaip (b).

a) Vienų kapsų priegaidėtų garsų trukmės skirtumas sudaro mažiau kaip 10 proc, t. y. jis neesminis. Kai trukmės skirtumas neesminis, intensyvesni tvirtapradžiai garsai negu tvirtagaliai. Bet ir intensyvumo skirtumas ne visada esminis. Aiškiausiai skiriasi šių garsų III dalių intensyvumas. Taigi trukmė ir intensyvumas koreliuoja, t. y. šie parametrai vienas su kitu yra glaudžiai susiję. Tvirtapradžiai balsiai skiriasi nuo tvirtagalių didesne savitąja energija, o nepakankamai ryškus tvirtapradžių ir tvirtagalių garsų pirmųjų dalių intensyvumo skirtumas kompensuojamas šių dalių pagrindinio tono skirtumu – tvirtapradžių pagrindinis tonas aukštesnis negu tvirtagalių. Pagalbinį priegaidžių skiriamąjį vaidmenį šiuo atveju vaidina pagrindinio tono slenkstis tarp skiemenų, matuojamas hercais. Tvirtapradžio balsio III dalies ir pokirtinio skiemens pagrindinio tono slenkstis yra didesnis negu tvirtagalio ir pokirtinio. Todėl priegaidėms suvokti labai svarbūs pokirtiniai skiemenys. Klausydamiesi vien kirčiuotų skiemenų, priegaidžių skirtumo negirdime.

b) Kitų kapsų priegaidėtų balsių trukmės skirtumas yra 10 proc. ir daugiau, t. y. skirtumas esminis. Taip pat esminis balsių II dalių intensyvumo skirtumas – tvirtagaliai intensyvesni už tvirtapradžius, o nepakankamai ryškų balsių III dalių intensyvumo skirtumą kompensuoja pagrindinio tono aukščio skirtumas – tvirtagalių III dalies jis dažniausiai aukštesnis negu tvirtapradžių. Šiuo atveju balsių trukmė ir intensyvumas yra visiškai savarankiški parametrai. Pokirtiniai skiemenys kirčiuotų skiemenų priegaidėms suvokti vaidmens nevaidina.

Veliuoniškiams, kalbantiems bendrine kalba, tariant priegaidėtus balsius, svarbiausia yra trukmė ir pagrindinis tonas. Balsių su skirtingomis priegaidėmis ir trukmės, ir pagrindinio tono skirtumas yra esminis – ne mažiau kaip 0,5 proc. Pagrindiniu tonu skiriasi visos trys garsų dalys – tvirtapradžių jis yra aukštesnis negu tvirtagalių, bet I dalių pagrindinio tono skirtumas didžiausias. Tai rodo, kad priegaidės skirianti svarbiausia informacija yra susitelkusi pačioje balsio pradžioje. Be to, veliuoniškiai balsių priegaidėms skirti dar pasitelkia vieną kitą priemonę, vaidinančią pagalbinį vaidmenį. Tai balsių su skirtingomis priegaidėmis intensyvumo skirtumas: tvirtapradžiai intensyvesni už tvirtagalius, nors skirtumas ne visada esminis. Be to, tvirtapradžio garso savitoji energija yra didesnė negu atitinkamo tvirtagalio, ypač ryškiai skiriasi jų I dalys. Skiriasi ir pokirtinių skiemenų bendroji energija. Pokirtinio, einančio po tvirtapradžio skiemens, ji beveik visada didesnė negu skiemens, einančio po tvirtagalio. Be to, skiriasi pagrindinio tono slenkstis: tarp tvirtapradžio ir pokirtinio jis dažniausiai yra mažesnis negu tarp tvirtagalio ir pokirtinio. Veliuoniškių tarmės atstovai, kalbėdami bendrine kalba, priegaides taria pasitelkdami didžiausią priemonių kompleksą, todėl jų tariamos priegaidės suvokiamos gana lengvai.

Dzūkų tarmės atstovams, kalbantiems bendrine kalba, svarbiausias parametras, skiriantis priegaides, yra esminis balsių trukmės skirtumas ir pagrindinio tono slenkstis tarp skiemenų: tvirtapradžio skiemens su pokirtiniu jis visada mažesnis negu tvirtagalio su pokirtiniu. Be to, priegaidėms skirti dzūkams svarbu ir kitos pagalbinės priemonės. Viena jų – pagrindinio tono skirtumas. Ir tvirtapradžių, ir tvirtagalių balsių II dalies vidutinis pagrindinis tonas yra aukštesnis negu I dalies. Toks pagrindinio tono I ir II dalių skirtumas dzūkų tarmėje stimuliuoja pagrindinio tono slenkstį tarp skiemenų. Dzūkų tarmės priegaidėms suvokti svarbus yra kirčiuoto ir nekirčiuoto skiemens kontrastas.

Tarmių atstovai, kalbėdami bendrine kalba, priegaides taria nevienodai, tačiau akustiniu ir fiziologiniu atžvilgiu tvirtapradžių ir tvirtagalių priegaidžių tarimo skirtumas labai nedidelis.

1. Tariant tvirtapradį balsį, kalbos padargai (burnos sienelės, liežuvio pašaknys ir kt.) labai įsitempia, gerklos pakyla, o tariant tą patį tvirtagalį balsį, kalbos padargai įsitempia kur kas mažiau, gerklos nusileidžia, pvz.: sris (toks valgis) – sris (sūrumas).

2. Tvirtapradžio balsio pagrindinis tonas aukštesnis negu atitinkamo tvirtagalio. Tariant tvirtapradį balsį, pakilus gerkloms, antgerklio rezonatoriai sumažėja ir dėl to paaukštėja pagrindinis tonas, o tariant tvirtagalį balsį, atvirkščiai, gerkloms nusileidus, antgerklio rezonatoriai padidėja ir pagrindinis tonas pažemėja.

3. Tvirtapradžių balsių tęsti negalima, o tvirtagalius – galima, plg. ý ir , ir .

4. Būdamas toje pačioje fonetinėje pozicijoje, tvirtapradis monoftongas dažniausiai yra trumpesnis už tvirtagalį monoftongą, o tvirtapradžio sudėtinio dvibalsio pirmasis dėmuo ilgesnis už tvirtagalio pirmąjį dėmenį, plg. sris – sris, áukštas – aũkštas.

 

Šaltiniai

Vaitkevičiūtė V. Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas. K., 2004, p. 15-18.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *