Lietuvių kalba nuo Mažvydo iki Jablonskio

     Keli amžiai prabėgo nuo pirmosios knygos pasirodymo iki dvidešimtojo amžiaus slenksčio. Šioje knygoje, skirtoje kitiems tikslams, neįmanoma išsamiai aprašyti tautos ir jos kalbos istorijos. Bet yra literatūros, kuri kiekvienam, norinčiam susipažinti su savo tautos ir kalbos vargais, gali suteikti labai išsamią informaciją. Štai ši literatūra: Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI a., Vilnius, 1967; Palionis J. Lietuvių rašomosios kalbos istorija. Vilnius, 1995; Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija: I t. – Lietuvių kalbos kilmė. Vilnius, 1984, II t. – Iki pirmųjų raštų. Vilnius, 1987, III t. – Senųjų raštų kalba. Vilnius, 1988, IV t. – Lietuvių kalba XVIII-XIX a. Vilnius, 1990, V t. – Bendrinės kalbos iškilimas. Vilnius, 1992, VI t. – Lietuvių kalba naujaisiais laikais. Vilnius, 1994, VII t. – Rodyklės ir bibliografija. Vilnius, 1995.

Z. Zinkevičiaus „Lietuvių kalbos istorija“ parašyta populiariu pasakojamuoju stiliumi, prieinama kiekvienam mokančiam skaityti. Tačiau ne tik eilinius žmones, bet ir lituanistus atbaido didelis tomų ir puslapių kiekis. Ir pats autorius, turbūt supratęs, kad šiame didelių gyvenimo tempų amžiuje retas kas atsidės ir skaitys savišvietos tikslais tuos tomus nuo pirmojo iki paskutinio puslapio, išleido šio savo didelio darbo santrauką. Autoriaus žodžiais tariant, šis variantas pritaikytas aukštųjų mokyklų studentams lituanistams, bet tinkantis ir plačiajai visuomenei, tiems, kurie nori susipažinti su lietuvių kalbos ir tautos praeitimi“ (Z. Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. Vilnius, 1996).

Studentai nelituanistai ir yra svarbiausioji tos „plačiosios visuomenės“ dalis, galinti padaryti didelę įtaką visai mūsų kalbai, o ypač jos moksliniam stiliui. Todėl būtų idealu, kad ta „plačioji visuomenė“ paimtų į rankas dvi knygas – Z. Zinkevičiaus „Lietuvių kalbos istoriją“ ir J. Palionio „Lietuvių rašomosios kalbos istoriją“. Galgi tada ir ji dar galėtų pasijusti taip, kaip kitados pasijuto V. Kudirka, paskaitęs „Aušros“ pirmąjį numerį.

Tauta ir valstybė ne visada sutampa. Ir tais laikais, kai lietuviai mynė takus iki Juodosios jūros, ir vėliau, kai pati Lietuva buvo plėšoma į gabalus, lietuvių kalbos klestėjimui nebuvo jokio valstybinio pamato. Ji tik tautosakoje, kaimo žmonių lūpose, per „Postiles“, „Punktus sakymų“, katekizmus atėjo iki grožinės literatūros milžino K. Donelaičio, kuris ypatingu būdu iškilo jau po savo mirties, Liudvikui Rėzai paskelbus jo „Metus“ (1818).

Istorija ilgus amžius buvo ne motina, o pamotė lietuvių kalbai. Ja nebuvo dėstoma viename iš seniausių Europoje Vilniaus universitete, nebuvo rašomi reikalų raštai, mokslo veikalai. S. Daukanto istorijos darbai beveik ištisai parašyti grožiniu stiliumi.

Pirmiausia Krėvos sutartis (1385) ir po to Liublino unija (1569) Lietuvą sujungė su Lenkija ir tuo būdu buvo sudaryta Lietuvos ir Lenkijos valstybė – Žečpospolita. Paskui įvyko trys jos padalijimai. Po trečiojo padalijimo 1795 m. didžioji Lietuvos dalis atiteko Rusijai, mažesnė – Prūsijos karalystei, kuri nuo 1871 m. tapo sudėtine Vokietijos imperijos dalimi. Per tuos ilgus polonizacijos, rusifikacijos, germanizacijos laikus nutauto Lietuvos didikai, bajorai, dauguma miestelėnų, o gimtąja kalba kalbėjo tik valstiečiai baudžiauninkai, bet jie sudarė didžiąją tautos dalį. Vargelį vargo ir gražias dainas dainavo, minė mįsles, sakė oracijas, gražiai visus savo gyvenimo įvykius (vestuves, laidotuves, darbų pradžią ir pabaigą, kalendorines šventes) minėjo. Taip ir išliko toji graži kalba liaudies dainose ir pasakose, ėjo iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą…

„Beaušianti aušrelė, betekanti saulelė, ir tykiai tykiai Nemunėlis teka… O Dainava šią naktelę per naktelę miego nemiegojo ir prastovėjo kalne duobelę, ir prarymojo uosio tvorelę, ir pražiūrėjo savo akeles, belaukdama bernelio. O dabar eina į žalią daržą, veidelį prausia su rūtų rasele, veidelį šluosto lelijos lapeliu. Jau užteka saulelė, daulėlio lėlio! – aplinkui dangužį, apeina saulelė aplinkui oružį, suskaito saulelė, ar visos žvaigždutės, daulėlio lėlio, saulelė!

Saulutė tarė nusileisdama: aš jums padėsiu brolio gedėti – devynis rytus miglužėj temsiu, o šį dešimtą nei netekėsiu…

<…> O, rods, mes tie bardai, kurių menas plinta gyvu dainuojamu žodžiu. Ne kas kiti, mes šitaip plakami, niekinami sudėjome jas, tas dainas. Sudėjome „Aš atsisakiau savo močiutei“, „Ai siuntė, siuntė“, „Kas nor vargužį vargti“, „Vienam darže žydėjo meironai…“ (Pikčilingis J. Žodžio interviu, p. 10-11).

Didis menas visada susilaukia dėmesio. Lietuvių liaudies dainos žavėjo daugelį kitų šalių poetų ir šiaip šviesių žmonių. XIX a. viduryje vokietis F. Neselmanas (tas pats, kuris mus pavadino baltais) ragino skubėti rinkti lietuvių dainas, nes, jo manymu, ši tauta pasmerkta žūti. Ji jau tada stovėjo ant bedugnės krašto, o stebuklingu būdu išliko iki XX amžiaus pabaigos…

1864 m. spaudos draudimas, o vėliau užsimota ir prieš šnekamąją kalbą. 1893 m. ją uždrausta vartoti viešose vietose – kavinėse, gegužinėse, įvairiuose didesniuose žmonių susibūrimuose. Įstaigose ant sienų iškabos didelėmis raidėmis „Говорить по литовскому строго воспрещается“. Rusiškai įvardijami asmenys: dokumentuose rašoma Викентий Иосифович Пукель (Vincentas Pūkelis, Juozo sūnus), lietuviški vietovardžiai keičiami rusiškais.

Keturiasdešimt metų tauta vaitojo A. Baranausko žodžiais:

Anei rašto, anei druko

Mums turėt neduoda.

Tegu, sako, bus Lietuva

Ir tamsi, ir juoda!

Ir vis dėlto tauta išliko. Viena iš svarbiausių priežasčių ta, kad beveik visa jos teritorija – stiprias tradicijas turintis sėslus kaimas, namie kalbėjęs lietuviškai, lietuviškai vaikams sekęs pasakas, dainavęs lopšines, troškęs jiems šviesesnio gyvenimo, samdęs slaptosioms mokyklėlėms daraktorius ir knygnešius turėjęs.

Pagaliau ir svetimų kraštų šviesuomenė (visų pirma Rusijos) padėjo išsimokslinti turtingesniųjų ūkininkų vaikams. Atsirado savų kunigų, daktarų, suvokusių tautos tragediją, panorusių ją prikelti… Išaušo „Aušra“, suskambo „Varpas“. Tauta išgirdo raginimą: „Kelkite, kelkite, kelkite…“. Ir niekas iš svetimųjų negalėjo suprasti, iš kur išnykstančioje tautoje atsirado tiek ryžto ir sumanumo. Per gana trumpą laiką lietuviai virto susipratusia tauta. Ir šio virsmo buvo priblokšti tiek rusai, tiek lenkai. Lenkams atrodė, kad Lietuvoje yra tik kitaip kalbančių lenkų, o rusai apskritai net nemanė, kad čia esama kokių nors lietuvių. Rusai ir lenkai dėl Lietuvos nesutardavo. Kilus ryškesnei nesantarvei, M. Muravjovas uždraudė kunigų seminarijoje dėstyti homiletikos (pamokslų sakymo metodikos) kursą lenkų kalba. Leido dėstyti tik rusiškai arba lietuviškai, tikėdamas, kad lietuviškai to niekas jau nebepajėgs padaryti.

Tada vyskupas Motiejus Valančius pavedė A. Baranauskui šį kursą dėstyti lietuviškai. O A. Baranauskas, turėjęs daugybę talentų, įsigilino į lietuvių kalbos studijas, rinko kalbos faktus, siuntinėjo juos pirmosios mokslinės lietuvių kalbos gramatikos (1856) autoriui A. Šleicheriui, mokėsi iš jo gramatikos, klasifikavo tarmes ir pagaliau parašė savo gramatiką. Ją diktavo studentams. Yra žinoma, kad pats ketinęs išleisti, bet tai padarė buvęs studentas P. Sereika 1904 m., jau po A. Baranausko mirties. Kažin, ar autorius būtų buvęs patenkintas tuo gramatikos variantu, kuris išliko studentų užrašuose.

Prie XX a. slenksčio Lietuva priėjo su dideliu būriu susipratusių inteligentų – aušrininkų, varpininkų, publicistų, rašytojų, poetų. Prisiminkime keletą jų: J. Basanavičius, V. Kudirka, J. Kriaučiūnas, P. Višinskis, rašytojai – J. Biliūnas, Sofija Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Julija Žymantienė-Žemaitė ir kt. „Varpe“ išspausdinta V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ ir dabar skamba virtusi Lietuvos himnu.

Be „Aušros“ ir „Varpo“, XIX ir XX a. sandūroje nemaža buvo ir kitos spaudos. Ėjo katalikiškas laikraštis „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ (1890-1896), „Tėvynės sargas“ (1896-1904) ir kt. O pradėjus eiti laikraščiams, reikėjo ir savos rašybos, ir kalbos normų apskritai.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *