Kalbotyra ir jos uždaviniai

     Mokslas, tyrinėjantis kalbą, vadinamas kalbotyra, arba lingvistika (pranc. linguistique iš lot. lingua „kalba“). Tai senas mokslas, savo užuomazgomis siekiantis antikinius laikus. Tačiau mokslinė kalbotyra, t.y. toks kalbos tyrinėjimas, kuris remiasi moksliniais pagrindais, yra palyginti nesena: jos atsiradimas siejamas su XIX a. pradžia.

Mokslinė kalbotyra gali būti dvejopo pobūdžio: bendroji ir atskiroji, arba dalinė. Bendrajai kalbotyrai rūpi tai, kas būdinga bet kuriai kalbai, bet kurios kalbos funkcionavimui ir raidai. Kitaip sakant, bendrajai kalbotyrai rūpi bendri kalbos, kaip specifinio visuomeninio reiškinio, struktūros dalykai (vad. lingvistinės universalijos), bendri jos funkcionavimo ir raidos dėsningumai. Todėl kuo daugiau kalbų įtraukiama į tyrinėjimą ir kuo įvairesnės tos kalbos, tuo platesnė yra bendrosios kalbotyros bazė. Visos pasaulio kalbos, tiek dabar egzistuojančios, tiek seniau egzistavusios (mirusios), tiek literatūriškai apdorotos, tiek neapdorotos, tiek nacionalinės, tiek tarptautinės, tiek plačiai paplitusios, tiek tokios, kuriomis kalba tik keli ar keliasdešimt žmonių, – visos jos vienodai yra vertingos bendrajai kalbotyrai.

Taigi kas yra kalba (kas sudaro kalbos esmę), kokie yra svarbiausi jos struktūros elementai ir koks ryšys tarp tų elementų, koks kalbos santykis su mąstymu, su visuomenės gyvenimu, kaip atsirado ir plėtojosi kalba amžių būvyje, kokie yra kalbos raidos dėsningumai, kokie yra kalbos tyrinėjimo metodai, kokios svarbesnės kalbos mokslo šakos, kokią vietą kalbotyra užima tarp kitų mokslų, kiek ir kokių yra pasaulyje kalbų bei kalbų tipų, kaip atsirado raštas ir koks jo santykis su kalba, – štai tie pagrindiniai klausimai bei uždaviniai, kuriuos turi spręsti bendroji kalbotyra, apibendrinusi įvairių kalbų tyrinėjimo rezultatus.

Žinoma, čia suminėti toli gražu ne visi klausimai bei uždaviniai, kuriuos vienaip ar kitaip reikia spręsti bendrajai kalbotyrai. Jų, tų klausimų, yra daug ir plėtojantis kalbotyrai, iškyla kaskart vis naujų ir naujų. Pavyzdžiui, XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje plačiai imti taikyti struktūriniai ir matematiniai kalbos tyrimo metodai. Jais, be kita ko, siekiama palengvinti spręsti kibernetikos, t.y. mokslinio įvairių procesų valdymo (gr. „vairininkas“), problemas: kalbinį automatų valdymą gamyboje, automatų-stenografų sukūrimą, mokslinės-techninės literatūros automatizuotą referavimą ir kt. Iškilo ir mašininio vertimo problema, t.y. įvairių, ypač specialių, tekstų vertimas iš vienos kalbos į kitą elektroninėmis mašinomis (kompiuteriais).

Jau visai kitokius uždavinius reikia spręsti dalinei kalbotyrai, tiriančiai atskiros kurios nors kalbos ar tam tikros giminiškų kalbų grupės struktūrą, funkcionavimą ar raidą. Jai rūpi nustatyti ne tai, kas gali būti ar pasitaiko kalboje apskritai, bet tai, kas ir kaip egzistuoja ar egzistavo kurioje nors konkrečioje kalboje ar giminiškų kalbų grupėje (lietuvių, rusų ar baltų, slavų). Pavyzdžiui, dalinės kalbotyros visai nedomina tokie klausimai, kaip: koks mažiausias balsinių ar priebalsinių fonemų kiekis gali būti kalboje, ar visose kalbose yra tikrinių daiktavardžių ir pan., bet jai svarbu išaiškinti, kiek ir kokių yra balsių ar priebalsių lietuvių, anglų, vokiečių ar kurioje kitoje kalboje, kas budinga lietuvių, anglų, vokiečių (ar baltų, slavų, germanų) tikriniams daiktavardžiams ir t.t. Nesunku suprasti, kad kurios nors konkrečios kalbos ar giminiškų kalbų grupės tyrinėjimas turi remtis ir paprastai remiasi bendrosios kalbotyros teiginiais, nes jie yra tam tikras teorinis ir metodinis pamatas atskiros kalbos problemoms spręsti. Juk negalima sėkmingai tyrinėti vienos kurios nors kalbos, nežinant bendrų žmogiškosios kalbos funkcionavimo ir raidos dėsningumų. Tačiau bendrosios kalbotyros teiginiai nėra dalinės kalbotyros tikslas, o tiktai jos teorinė-metodinė atrama. Dalinė kalbotyra gali būti įvairaus pobūdžio, atsižvelgiant į tai, kokiu aspektu ir kokiu būdu tiriama kalba ar kalbų grupė. Jeigu kalba tiriama istoriškai, t.y. jeigu žiūrima kalbos reiškinių raidos, tada turime istorinę, arba diachroninę, kalbotyrą (gr. „laikas“). O jeigu kalba tiriama statiškai, t.y. nepaisant kalbos reiškinių kilmės ir evoliucijos, tada turime statinę, arba sinchroninę, kalbotyrą (gr. „laikas“). Gali būti dar lyginamoji, arba komparatyvinė, kalbotyra (lot. comparativus „sulygintas“), kai lyginami giminiškų kalbų faktai ir iš to daromos išvados apie tų faktų evoliuciją; struktūrinė kalbotyra, kai tiriami kalbos sandarą sudarančių elementų sisteminiai santykiai; aprašomoji, arba deskriptyvinė, kalbotyra (lot. describere „aprašyti“), kai detaliai aprašomi bei inventorizuojami kalbos faktai, ypač kreipiant dėmesį į jų pasiskirstymą, arba distribuciją (lot. distributio „padalijimas, paskirstymas“); arealinė kalbotyra (lot. area „vieta“), kai tiriamas kalbos reiškinių paplitimas tam tikruose plotuose, arealuose; gretinamoji, arba kontrastinė, kalbotyra, kai sugretinami skirtingų (giminiškų ar negiminiškų) kalbų faktai ir išryškinamos jų skirtybės, ir kt.

Su bendrąja kalbotyra susijusi taikomoji kalbotyra, kuriai rūpi praktinis kalbos panaudojimas įvairiose gyvenimo srityse (pvz., telekomunikacijoje, automatizacijoje, mašininiame vertime ir kitur). Lingvistinėje literatūroje išskiriamos dar mentalingvistika tirianti šnekos procesų ryšį su mąstymu, sociolingvistika, tirianti kalbos sąsają su visuomenės gyvenimu, etnolingvistika, tirianti kalbos santykį su tautos papročiais, ir kt. kalbotyros rūšys.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *