Kreipinys

      Kreipiniu vadinamas žodis (rečiau žodžių grupė), kuriuo kalbant kreipiamasi į asmenį (kartais gyvulį ar daiktą). Kreipinys reiškiamas šauksmininku; daugiskaitos forma visada sutampa su vardininku.

Dažniausiai kreipiniu norima sudaryti kontaktą su pašnekovu (adresatu). Atkreipiamas pašnekovo dėmesys, pranešama, kad kaip tik jam sakoma. Klausykite, vyrai, klausykite, berneliai! (V. Krėv). Kada, tėte, pyrago parneši? (K. Bor).

Be to, kreipinys turi ir kitų funkcijų, juo parodomi kalbėtojo jausmai, emocijos, santykis su adresatu. Gali būti tai prašymas, maldavimas arba įsakymas, grasinimas, draudimas, net plūdimas. Tai lemia ne tik parenkamos formos, bet ir intonacijos atspalviai. Paprastai kreipinys tariamas kiek pakeltu balsu, daroma trumpa pauzė (ypač sakinio pradžioje, ne taip žymiai pabrėžiama viduryje). Atidaryk, motinėle, pirkios duris. Tik neužmiršk, tėtuk… (K. Bor). Tylėk, Vaišnora, ir nekalbėk (V. Krėv). Tau, varle, botagu!.. (A. Zurb). Eik tu, ožka! (A. Zurb).

Vieni kreipiniai sudaro vokatyvinius sakinius, kuriais ne tiek kreipiamasi, kiek kartu ir kas nors draudžiama ar prašoma, kad adresatas to nedarytų, pvz., Dėde! (t.y. nesakyk, nors ir žinai): Laimi! – priekaištingai iš virtuvės sužiūra mama (A. Zurb).

Kaip matome, kreipiniu galima ne tik užmegzti kontaktą, bet ir apibūdinti adresatą. Tada kreipinys kiek primena predikacijos santykius, kaip ir priedėlis, ypač kai jis esti išplėstinis, plg. Asile tu paskutinis! (A. Zurb).

Jei kreipiamasi į daiktus ar asmenis, kurie negali dalyvauti pokalbyje, tai toks kreipinys esti retorinis, jis vartojamas dažniausiai grožinėje literatūroje: Tau ačiū, Tėvyne, už kalbą (M. Mart). O juokis, gyvenime, juokis pajaco juoku! (S. Nėr). Riedėkite, neramios jūros bangos, laisvai, plačiai! (V. Myk-Put).

Kreipinys neturi gramatinių ryšių su visu sakiniu. Vartojamas ne tik skatinamuosiuose, bet ir tiesioginiuose bei klausiamuosiuose sakiniuose. Pačiam kreipiniui gali priklausyti žodžiai, atstojantys pažyminius; tai išplėstinis kreipinys. Įvardžiai tu, jūs, patekę į kreipinio grupės vidų, kartais ir kitais atvejais (be to, ir jaustukai), sudaro intonaciškai neskaidomą ritminę kreipinio grupę: Bernyti mano tu jaunasis, o dobilėli tu mano tu baltasis, pas mus upeliai vyno teka. Nebausk manęs, o rūstusis patėvi! Nebark manęs, o pamotė pikta! (S. Nėr). Na, sveikas, tu seni! (Žem). Mieliausias mano kūdiki, žinai ką, – karalius buvo (B. Sruog).

Vis dėlto įvardžiai dažniausiai atskiriami nuo kreipinio (kai tokių ritminių grupių nėra), plg.: Ar tu, Agut, dar nemiegi? (J. Paukš). Bet eik ir tu, širdele, gulti (J. Paukš).

Kaip minėta, kreipiniui reikšti tevartojamas šauksmininkas. Vardininkas šiai funkcijai neteiktinas ir laikomas didele klaida. Patariama nevartoti ir priedėlio (ponas), einančio prieš kreipinį, nors kalbos klaida nelaikoma; siūloma: pone direktoriau, pone ambasadoriau.

Įvardžiuotiniai būdvardžiai (mielasis, jaunoji, brangieji) gali ir vieni eiti kreipiniais: Brangieji! Kam išsekot raudomis? (S. Nėr). Vartojami jie ir su kreipiniais daiktavardžiais.

Reikia įsidėmėti, kad paprastieji būdvardžiai ne visi turi šauksmininko formas. J. Jablonskis rašė: „Būdvardžių šauksmininkas niekuo nesiskiria nuo vardininko. Jis čia į kitų linksnių eilę nė nededamas“. Išimtį tedarė III linksniuotės būdvardžiams: geruti, mažuti. Pagal auksine sakoma ir didele, tačiau vyr. giminės išliko vardininkas: didis karaliau, geresnis broli (šauksmininko neteko girdėti). Beje, dažniau tevartojamos įvardžiuotinės formos (vardininkai).  

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *