Pirmoji lietuvių kalbos gramatika

      1653 m. išleista Tilžės klebono Danieliaus Kleino lotyniškai. Šis lotyniškasis variantas skirtas tuometiniams kunigams ir klierikams, kuriems lietuvių kalba buvo tiesiog būtina, norint ganyti tik lietuviškai tekalbančias „aveles“.

Be to, D. Kleinas (taip pats sakė, būdamas prūsas, tilžėnas) turėjo ir kitą tikslą – parodyti, kad lietuvių kalba ne prastesnė, o gal net tobulesnė už kitas kalbas, kad ji, kaip ir senosios klasikinės kalbos, greta universaliosios (visoms kalboms būdingos) sintaksės ir semantikos turi dar labai „puošnią“ morfologiją – ištisas žodžių formų sistemas (paradigmas). O ir D. Kleino laikais (kaip ir per ilgus vėlesnius amžius) ši kalba svetimšalių okupantų buvo niekinama, dažnai buvo sakoma, kad ji esanti netvarkinga, neturinti jokių gramatinių dėsningumų, arba buvo įtikinėjama, kad tai tik vargšų mužikų, siaurapročių, neišsilavinusių žmonių kalba, kuria jokio meno ar mokslo negalima sukurti. Ką ten vergijų metais… Ir žengiant į trečiąjį tūkstantmetį raginama mokslo veikalus rašyti svetimomis kalbomis, turint dvi priežastis – norint greičiau išeiti į pasaulį ir neįstengiant įveikti gana rimtų kliūčių – naujų sąvokų pavadinimų stokos. Ir dabar pasigirsta balsų, kad lietuvių kalba jau nebetinkanti filosofijai (nors savų filosofų turėta ir tebeturima), kad ji netinkanti mokslui dėl specialiųjų terminų stokos. Bet aiški viena tiesa: jei nekursi sava kalba mokslo, niekada neturėsi ir tam mokslui reikalingų terminų. O kalba viską gali. Ji skursta, nyksta, tik nykstant žmonių pagarbai, slopstant pastangoms ja kalbėti, rašyti ir nuolat jos mokytis.

D. Kleinas pirmasis parodė lietuvių kalbos gramatinį tobulumą, o K. Donelaitis, A. Baranauskas ir visi kiti lietuvių grožinės literatūros kūrėjai atskleidė jos nepaprastą meninę jėgą. Turime tikėti savo kalba ir stengtis ją išlaikyti tobuliausią ir gražiausią pasaulyje. Reikia daug kalbų mokėti (ypač mažo krašto žmonėms), bet reikia gerbti savąją kalbą ypač, reikia mokytis jos visą gyvenimą. Tik tada išliksime kaip tauta. Lietuvą pasaulyje garsina krepšinis, bet ne kaip tautą, o kaip valstybę. Pasistenkime, kad lietuviai garsėtų ir kaip tauta. O tam vienintelė sąlyga – išlaikyti ir ištobulinti savo kalbą.

1654 m. D. Kleinas sutrumpino ir išleido savo gramatikos variantą vokiškai, pavadinęs jį „Compendium Litvanico-Germanicum“. Šis variantas skirtas vokiečių valdininkams, dirbantiems lietuviškai kalbančiame krašte. Sakytume, buvę visai neblogi laikai, kad ne vietos gyventojai turėję mokytis atėjūnų kalbos, o atvirkščiai – atėjūnams reikėjo išmokti lietuviškai.

1957 m. abu D. Kleino gramatikos variantai išversti ir išleisti bendru pavadinimu „Pirmoji lietuvių kalbos gramatika“. Tad ši gramatika šiandien lengvai prieinama visiems, norintiems pamatyti, kokia ji buvo.

Vertinant, žinoma, reikia atsižvelgti į laiką, kada ji buvo parašyta. D. Kleinas buvęs kuklus žmogus. Jis sakė, kad rašyti pirmąją kalbos gramatiką buvę labai sunku ir tas darbas galįs būti netobulas. Bet, lyginant su kaimynų kalbų pirmosiomis gramatikomis, matyti didelis lietuvių kalbos gramatikos pranašumas.

D. Kleinas padėjo tvirtus pagrindus lietuvių kalbos mokslo plėtojimui Rytų Prūsijoje, užfiksavo daugelį svarbių XVI-XVII a. lietuvių kalbos gramatinės sandaros faktų. Kai kurie medžiagos sisteminimo principai (pvz., daiktavardžio linksniuočių ir veiksmažodžio asmenuočių) tiko ir XX amžiui. O tyrinėdamas vieną kurią kategoriją, kartais netikėtai nustembi, kokia gili yra buvusi D. Kleino teorinė įžvalga.

Net ir šiandien atrodo, kad tokią gramatiką galėjo parašyti tik labai išsimokslinęs žmogus. Iš įvairių šaltinių žinoma, kad D. Kleinas buvo išėjęs visą aukštojo mokslo kursą Karaliaučiaus universitete. Mokėjo senąsias klasikines lotynų, graikų ir hebrajų kalbas. Jis laisvai kalbėjo gyvosiomis lietuvių ir vokiečių kalbomis, buvo susipažinęs su lenkų, čekų ir prancūzų kalbomis. Šis kalbų mokėjimas, talentas ir darbštumas davė puikų rezultatą – pirmąją lietuvių kalbos gramatiką. G. Ostermejeris savo giesmynų istorijoje apie D. Kleiną rašė šitaip: „Mokytas, pamaldus ir labai atsidėjęs lietuvių parapijų reikalams, bet per visą savo amžių daug vargo matęs žmogus, kurio stropumas ir sąžiningumas susilaukė nedėkingumo, kuris vargiai gali rasti sau lygių, ir jo pavyduoliams bei persekiotojams darys amžiną gėdą“ („Pirmoji lietuvių kalbos gramatika“, p.12). 

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *