Testas Nr. 28

Teksto suvokimo ir kūrimo užduotys

r_rusteikiene

 

 

 

     

     

Roma Rusteikienė

Ramunė Šmitienė

Teksto suvokimas ir kūrimas

„Šviesa“, Kaunas, 2006

 

 

 

 

 

     

 

 

       

      „TEKSTO SUVOKIMO IR KŪRIMO UŽDUOTYS“ skiriamos aukštesniųjų klasių mokiniams.

      Tai užduotys įvairių žanrų teksto suvokimo įgūdžiams lavinti.

      Analizuodami ir kurdami įvairius tekstus, moksleiviai turės prisiminti bei kūrybiškai taikyti teorijos pagrindus, sąmoningai ir tikslingai vartoti sąvokas: teksto struktūra, funkcinis stilius, tema, problema, idėja, kontekstas, adresantas ir kt. Užduotys mokys suprasti teksto paskirtį, adresanto tikslus, teksto prasmę, kritiškai vertinti ir kurti tinkamos apimties įvairių žanrų rašytinius tekstus.

 

Viktorija Daujotytė

Apie humanistiką ir jos strategijas

      Prezidento susirūpinimas humanitarinių1 ir socialinių mokslų padėtimi (gegužės 6 dieną Prezidentūroje įvyko šiai problemai skirtas pokalbis) yra ženklingas. Iš tiesų padėtis nėra gera, gal net negali itin gera būti. Humanistikos dalis nėra didelė ir dar vis mažėja. Bet būtinos nuolatinės pastangos padėtį gerinti. Žinoma, labai daug priklauso nuo pačių humanitarų2. Jie privalo turėti visuomenėje autoritetą, būti reikalingi. Jie neturi bodėtis biurokratinėmis struktūromis, turi patys tvarkyti savo reikalus, kad jiems patiems nebūtų padaryta už juos. Daug situacijų, kuriose humanitarai jaučiasi apeiti, nuskriausti, nesuprasti, atsiranda be blogos valios, tiesiog todėl, kad sprendžia fizinių mokslų, techninių sričių atstovai. Humanitarų bodėjimasis biurokratinėmis struktūromis atsisuka prieš juos pačius. Būtina ir valstybinė strategija – visais lygmenimis, pradedant mokslo ir studijų įstatymais, reglamentuojančiais įstatymais bei nutarimais ir baigiant mokymosi bei studijų programomis. Turi būti atsižvelgta į savotiškai dvinarę struktūrą: gamtamokslinę ir humanitarinę, į jų bendrumus ir į skirtumus, jau ne kartą aiškintus. Universitetų, akademijų pirmųjų kursų studijų programų dalies humanizavimas, be abejonės, būtų svarbus. Bet humanitarai turėtų pasiūlyti ir patrauklesnių, šiuolaikiškesnių kursų, nekartojančių mokyklinių programų. Viena iš galimybių galėtų būti Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros jau išbandytas studentų kūrybos konkursas, kurį reiktų papildyti bendresne kūrybos problematika, natūraliai pereinančia ir į dabartinę literatūrą, apskritai į meną. Studijų metais turėtų susidaryti natūralūs humanitarų ir nehumanitarų ryšiai, supratimas, kad kultūra yra visų rūpestis. Humanistikai trūksta kitų sričių inteligentų palaikymo. Bet vėlgi, kai vykdomos valstybinės programos, reikia atsižvelgti į visuomenę, ką ji laiko autoritetais, ką pripažįsta. Patys humanitarai, ypač jaunesni, linkę matyti ir proteguoti avangardinius kultūros reiškinius, tuo tarpu visuomenė ir didesnė dalis inteligentų laikosi konservatyviau, vertina labiau žinomus vardus. Neišvengiamai atsiranda plyšys, kuris trukdo humanistikos autoritetui formuotis. Viena yra iš paties meno kylančios įtampos, priešinimasis tam, kas jau nurimę, nusistovėję, – tai būtina. Kita – valstybinės strategijos; vadovaujantis jomis, negalima apeiti tų vardų, kurie visuomenės tebelaikomi autoritetais.

      Pastarojo meto lietuvių humanitarų darbai yra siauroki, pernelyg specializuoti, nesulaukia didesnio rezonanso. O humanistika turi ir tarnauti visuomenei, ir reikšti jos lūkesčius, ir juos formuoti. Humanistika nėra tik mokslas siaurąja prasme, bet gali toks būti, jei sąmoningai to siekia. Bet negalima užmiršti ir kitų jos funkcijų. Taip pat ir dalyvavimo viešajame gyvenime, jo struktūrose.

      Strategiškai svarbus uždavinys – pasiekti, kad apie humanistikos darbų kokybę spręstų patys humanitarai. Jeigu tokia galimybė bus įteisinta, privalėsim reikalauti iš humanitarų profesinės ir moralinės atsakomybės; jos mums, deja, stinga. Viltingai žiūriu į jaunąją humanitarų kartą, vadovaujančią institutams, katedroms, į humanitarus – vadybininkus. Visais būdais skatintinas rimtas ir kūrybingų žmonių požiūris į humanistikos vadybą, į gebėjimą patiems tvarkyti savo reikalus. Strategiškai mąstant apie lituanistiką, palaikytina Lietuvių kalbos institute iškilusi idėja kurti (ar burti) Lituanistikos centrą, kuris galėtų ir tarnauti visuomenei, ypač mokytojams lituanistams, ir kaupti svarbų, gyvybingų idėjų banką. Lituanistikos baras galėtų būti platesnis, – ne tik atskiri tyrinėjimai (jų būtinybe negalima abejoti), bet ir mentaliteto problematika. Humanistiką galima matyti ir kaip kalbos – kalbėjimų, pasakymų ir pasisakymų, išsireiškimo būdų ir formų – istoriją. Tarpdisciplininiai takai jau praminti, bet čia atsirado ir neplonas diletantizmo3 sluoksnis. Laikas ir naujoms idėjoms; dalis jų turi būti senos. Viena iš senų, bet prasmės neprarandančių idėjų, yra lietuvių kalbos autoriteto stiprinimas. Esame naujos grėsmės zonoje. Valdininkai jau gali pasakyti, kad universitete vykstančioje tarptautinėje konferencijoje visi turėtų kalbėti tik angliškai… Privalome ir tai refleksuoti, suformuoti laikyseną. Negalime negirdomis praeiti pro Europos Parlamento prezidento Patriko Kokso pokalbyje su Vaidotu Žuku pasakytą mintį, kad pirmąją savo kalbą Europos Parlamente jis pasakė protėvių galų kalba. Kad jam tai buvo svarbu. Ką reikia ir mums svarbaus išgirsti šioje mintyje? Ir tai priklauso prie humanistikos strategijų.

      Humanistikai reikia valstybinio palaikymo. Humanistikai reikia supratimo, ateinančio ir iš nehumanitarų, jų solidarumo. Bet humanistikai reikia ir didesnės atsakomybės už pačią save.

Literatūra ir menas. 2002 05 31. Nr. 2901

      1 Humanitarinis (humanitaire): 1. susijęs su rūpinimusi žmogumi, jo poreikiais, siekimu žmonių gerovės; 2. tiriantis žmogų, visuomenę, kultūrą, susijęs su tais tyrimais, pvz., ~iai mokslai (filosofija, istorija, etnologija, psichologija, sociologija, politinė ekonomija, filologija).

      2 Humanitaras (pranc. humanitaire – humanitarinis), humanitarinių mokslų specialistas.

      3 Diletantizmas (pranc. dilettantisme): 1. mėgėjiškumas, paviršutiniškas meno, mokslo, amato išmanymas, menkas mokėjimas, sugebėjimas kurti; 2. paviršutiniškas domėjimasis daugeliu dalykų iš įv. sričių.

 

      1. Suformuluokite teksto temą.

      2. Paaiškinkite, kaip suprantate, ką reiškia žodis humanistika.

      3. Kokius uždavinius nurodo autorė humanitarams?

      4. Kas ir kaip turėtų rūpintis humanistika?

      5. Kokia aptariama humanistikos struktūra?

      6.1. Ką padėčiai pagerinti turėtų padaryti universitetai ir akademijos?

      6.2. Koks požiūris į kultūrą turi susiformuoti studijų metais?

       7. Kas, autorės nuomone, trukdo formuotis humanistikos autoritetui?

      8. Dėl ko autorė priekaištauja humanitarams?

      9. Kokie turėtų būti lituanistikos uždaviniai?

      10. Paaiškinkite, kaip suprantate sakinį „Tarpdisciplininiai takai jau praminti, bet čia atsirado ir neplonas diletantizmo sluoksnis“.

      11. Kokia sena, bet prasmės neprarandanti idėja primenama šiame tekste?

      12. Kokia nurodoma nauja grėsmė lietuvių kalbai?

      13. Atsakykite į autorės keliamą klausimą „Ką reikia ir mums svarbaus išgirsti šioje mintyje?“ (3-ia pastraipa.)

      14. Paaiškinkite paskutinės pastraipos paskirtį.

      15. Išvardykite, kas svarbiausia humanistikai.

 

      • Teksto kūrimo užduotis

      Parašykite samprotaujamojo tipo straipsnį tema

      Koks yra kultūringas žmogus?

 

Rasa Drazdauskienė

Korektūros1 klaidos

      Kompiuteris, kuriuo rašau tekstus, yra griežtesnis už griežčiausią kalbininką: kaipmat pataiso žodžius, kurių nesupranta ar nelaiko tinkamais vartoti. Kai kurie taisymai yra teisingi ir pagrįsti, ypač tie, kur kompiuteris, atlaidžiai švystelėjęs ekrane mirgančiomis raidėmis, akimoju sunaikina netyčia įveltą korektūros klaidą. Kitais atvejais – kai staiga po žodžiu atsiranda grėsminga raudona banguota linija – jis paskatina atsikvošėti iš teksto rašymo ar perteikimo kvaitulio ir pasitikrinti, ar toks žodis iš tiesų egzistuoja: ar jam leidžiama egzistuoti. Būna ir juokingų dalykų. Kompiuteris nelabai nusimano apie sinonimus ir įvairias sudėtingesnes žodžių formas, o gal tiesiog nelinkęs smulkintis: pavyzdžiui, žodį „patyliukais“ atkakliai keičia žodžiu „pataliukais“, ir rezultatas man visai patinka. Dar jis nėra gurmanas, nesidomi egzotiškesniais patiekalais bei jų sudedamosiomis dalimis ir todėl, pavyzdžiui, viename tekste vietoj žodžio „triufelis“ visur mesdavo žodį „triušelis“. Darydavo tai labai vikriai, man net nespėjus akimi mirktelėti: šast pakeičia, ir viskas, nė raudonosios banguotos linijos po žodžiu neparodo. Užtat paskui, skaitant tekstą, būna juokinga. Taip vaikiškai juokinga, kaip, pavyzdžiui, juokiesi, kai žmogus paslydęs neskaudžiai parpuola ar apsirikęs ištaria ne tą žodį. „Olivija įsimetė į burną antrą triušelį“. Gražu ir labai vaizdinga.

      Visąlaik maniau, kad tokie modernūs padarai kaip kompiuteriai yra gryniausi kosmopolitai, o pasirodė – manasis jaučia aiškią silpnybę ispanų kultūrai. Nežinia, iš kur ją įgijo: tikrai ne iš manęs, o juk pirkau jį naują. Kad ir kaip ten būtų, tik nesužiūrėk, ir itališkas „sinjoras“ tuoj pat išvirsta ispanišku „senjoru“. Diplomatinio protokolo gerbėjai įsižeistų.

      Visiškai nesuvokiamas kompiuterio santykis su pavardėmis ir kitais tikriniais žodžiais. Pavyzdžiui, nelabai seniai rašytame tekstelyje apie rašytoją Akuniną jis, abejodamas tokio asmens egzistavimu, – taigi iš esmės įžvalgiai tarsi nusenęs, bet uoslės nepraradęs žvalgybininkas, – jo pavardę visur keitė Jakuninu. Čia jau privertė sutrikti mane. Kas tas Jakuninas? Gal dar geresnis už Akuniną, o aš jo nežinau?

      Dabar mano narpliojamame didesniame tekste kompiuteris verčia abejoti visomis afrikietiškomis realijomis – miestais, genčių ir kalbų pavadinimais, piniginiais vienetais, gamtos smulkmenomis. Net pats žodis „afrikietiškas“ jam atrodo netikras, šiaip ar taip, dėl visa ko jį raudonai pavingiuoja, tarsi primindamas pernelyg nepasitikėti viskuo, ką randu knygose. Širdies gilumoje aš jį suprantu.

      Anksčiau, kol nebuvo kompiuterio, – baisu net pagalvoti, bet prisimenu ir tuos laikus, – rašomoji mašinėlė elgdavosi panašiai, primėtydama kur ne kur korektūros klaidų. Tos kartais pasitaikydavo iš tiesų juokingos ir atlikdavo dvi labai svarbias funkcijas. Pirma, neleisdavo užsnūsti spausdinant: juk mechaniškas pyškinimas klavišais savotiškai migdo. Ir antra – suteikdavo progą visiškai naujai perskaityti patį tekstą. Juk yra daug įdomiau skaitant atrasti tai, ko nesi parašęs, ką ir kalbėti apie netikėtus sąmojo plykstelėjimus. Žodžių žaismus, atsirandančius būtent taip, kaip sufleruoja pats pavadinimas: žaidžiant. Įtariu, kad geriausi, virtę klasikiniais anekdotais, ne kitaip ir atsirado.

      Nieko čia naujo nepasakysiu: klaidos yra gerai, klaidos suteikia naują perspektyvą ir šansą pagalvoti ar pažvelgti į dalykus iš visai kitos puses. Klaidos ir dviprasmybės. Ne tos, kurios apie antrą galą, bet tos, kurios atsiranda skaitant kitaip. Šiuo metu man labiausiai patinka Vilniuje tabaluojančios reklaminės iškabos „ARDO tavo ištikimas tarnas“, vaizduojančios arba stropiai triūsiančius (ardančius?) raumeningus vyriškius, arba šiaip atskiras žmogaus kūno dalis. Turint galvoje, kad reklama šlovina buitinę techniką, šių iškabų perteikiama vadinamoji „žinia“ kelia susižavėjimą.

      Užtat, reikia pripažinti, sąžiningai įspėja, ko galima tikėtis iš vadinamųjų „buities pagalbininkų“. Ką norit sakykit – smagus dalykas toji tyli, atkakli kompiuterio kova už savąjį pasaulio supratimą.

Šiaurės Atėnai. 2005 04 02. Nr. 743

      1 Korektūra [lot. correctura – ištaisymas, pagerinimas], mašinraščio, spaustuvinio, kompiuterinio teksto tikrinimas ir klaidų taisymas.

 

      1. Paaiškinkite, kokių tikslų siekia autorė šiuo tekstu.

      2. Kodėl kompiuteris vadinamas griežtesniu už griežčiausią kalbininką?

      3. Kuo geras kompiuterio klaidų taisymas?

      4.1. Kodėl kompiuteris kartais juokingai ištaiso klaidas?

      4.2. Kokių pavyzdžių argumentuodama pateikia autorė?

      5. Kada žmogus juokiasi vaikiškai? Paaiškinkite, kaip tai suprantate.

      6. Kuo rašomoji mašinėlė panaši į kompiuterį?

      7. Kokias svarbias funkcijas „atlikdavo“ korektūros klaidos, kurių primėtydavo spausdinimo mašinėlė?

      8. Ką bendra paminėtos klaidos turi su anekdotais?

      9. Koks autorės požiūris į reklamą?

      10. Kuo paradoksali kaip pavyzdys pateikiama ARDO reklama?

      11. Kaip pavadinimas susijęs su teksto tema?

      12. Suformuluokite teksto problemą.

      13. Įvardykite, kokiomis meninės raiškos priemonėmis autorė atskleidžia šią problemą. Išrašykite 2-3 ir paaiškinkite jų prasmę.

      14. Remdamiesi tekstu, nurodykite, koks tikrasis kompiuterio vaidmuo žmogaus gyvenime.

      15.1. Koks teksto funkcinis stilius?

      15.2. Argumentuokite.

      16. Nurodykite teksto žanrą.

 

      • Teksto kūrimo užduotis

      Plačiau aptarkite šio teksto idėją. Pasamprotaukite. Parašykite vieną pastraipą remdamiesi savais faktais.

atsakymai

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *