Tiesioginė kalba

      1. Tiesioginė kalba skiriama brūkšniais arba kabutėmis. Jei prieš tiesioginę kalbą yra įvadinių žodžių, po jų prieš tiesioginę kalbą rašomas dvitaškis. Tiesioginė kalba pradedama didžiąja raide. 

2. Brūkšniu skiriama tiesioginė kalba pradedama nauja eilute, pvz.:

Vaikai ėmė mėtyti į vandenį duoną ir grūdus, o jauniausias sušuko:
      – Štai kita gulbė!

Antanukas labai norėtų tą gerąjį kiškutį pamatyti, bet nežino, kur jis gyvena.
      – Bobule, o kur dabar kiškutis gyvena?

3. Brūkšniais skiriamos dialogo kalbos kiekvieno veikėjo žodžiai pradedami nauja eilute, pvz.:

– Ką čia jūs užrašėte?
      – Ar kas negerai?
      – Esu Milašius, o jūs sąskaitą išrašėte Milakniui…
      – Atsiprašau!.. Pataisysim.

4. Kabutėmis skiriama tiesioginė kalba po įvadinių žodžių rašoma toje pačioje eilutėje, pvz.:

Jonelis verkdamas pasakė: „Daugiau aš neisiu į darželį.“

Bet vaikas nutvėrė jį už rankos, neleidžia ir prašo: „Tėti, pasiimk mane. Aš tikrai klausysiu tavęs ir vienas niekur neisiu.“

5. Jei perpasakojamas dialogas, tarp kabutėmis skiriamos dviejų veikėjų kalbos rašomi brūkšniai, pvz.:

Žiūriu, ateina jo motina su mažosiomis mergikėmis… Su motina pasilikęs klausinėjo maloniai: „Be nereikalauji ko, motušėle?“ – „Dėkui, mano Kazeli, nieko nereikia… Pasilik sau… viską man atiduodi!“ – „Eikime, – sako, – motušėle, aš knygą nupirksiu.“ – „Nereikia, vaikeli… mažai bematau.“ – „Motušėle, aš tau akinius nupirksiu.“

6. Po tiesioginės kalbos esantys arba į tiesioginę kalbą įsiterpę autoriaus žodžiai pradedami mažąja raide. Tiesioginė kalba nuo jų skiriama brūkšniais, kurie rašomi po kitų sakiniui reikalingų ženklų: po kablelio, šauktuko, klaustuko, daugtaškio – prieš autoriaus žodžius; po taško, kablelio, dvitaškio – po autoriaus žodžių, pvz.:

Na, tik sakyk greičiau, – ragino Antanas.

Martynai, kinkykite! – pasigirsta Viliaus balsas iš kambario.

Kaipgi aš tau akis dūmiau? – nesuprato Baltaragis.

Mykoliuk, aš išteku… – pagaliau tarė Severija.

Bet, – kalbėjo jis, – dar lieka plati dirva privačiai iniciatyvai.

Nusiramink, – ramino vyrai. – Mes tau nieko bloga nepadarysime.

Teisybė, – pritarė Lankutienė ir pasiteiravo: – O Vilko Martynas?

„Tai nelabasis džiaugiasi savo darbais“, – pagalvojo Baltaragis ir visai nusiminė.

„Kas čia dabar per žmogus?“ – spoksojo Šešelga į Girdvainį.

„Kad žinotumėt, ką aš žinau, – pamanė Karalienė, – tai jūs dar kitaip kalbėtumėt.“

„Kad taip mums tokia avelė! – pagalvojo senis. – Jai užtektų žolės, augančios prie griovio krašto.“

7. Kai tiesioginė kalba eina prieš autoriaus žodžius ir yra skiriama kabutėmis, jos galo ženklai (šauktukas, klaustukas, daugtaškis) rašomi prieš uždaromąsias kabutes, o kablelis – po kabučių, pvz.:

„Kur jis galėjo išeiti? Tokią naktį!“ – lyg ir stebisi motina, bet širdies gilumoje ji žino.

„Ar neims lyti?“ – pagalvojo Zenonas.

„Ką aš jai dabar sakysiu?..“ – kvaršino Vasarį įkyri mintis.

„Kaip ir mano uošvienė“, – pagalvojo Grėtė, bet ji saugojosi tai pasakyti.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *