Į

      Į vartojamas su galininku ir dažniausiai reiškia vietą, tiksliau – kryptį. Paprastai tai būna kryptis į kokį vidų: Visi suėjo į trobą. Dėk į dėžutę. Kišk ir kišk kaip į kiaurą maišą. Pieną supilstė į butelius. Gali būti ir kryptis tam tikro objekto, orientyro link: Vaikai eina į mokyklą. Neris įteka į Nemuną. Bangos plakėsi į krantą. Vilties gėlelė į saulę stiepės. Debesys į pietus slenka. Kartais nurodoma statiška, gana pastovi kryptis: Vilnius yra į rytus nuo Kauno. Į Anykščius (arba Anykščių link) vietos kalvotesnės. Girios paukštis į girią žiūri.

Maždaug pusė Lietuvos (dauguma rytų ir pietų aukštaičių) vietoj kryptį nusakančios prielinksnio į konstrukcijos vartoja senoviškesnį einamąjį vidaus vietininką (iliatyvą): Visi suėjo trobon. Kišk ir kišk kaip kiauran maišan. Pieną supilstė buteliuos(na). Vaikai eina mokyklon. Girios paukštis girion žiūri. Tokia vartosena paprastai toleruojama tik laisvuosiuose kalbos stiliuose – buitiniame, prireikus – ir meniniame arba publicistiniame (dar Žr. Vietininkas).

Yra tarmių, kurios prielinksnį į vartoja krypties reikšme net ten, kur bendrinėje kalboje labiau įsigalėję prielinksniai pas, prie: Kada į senelius (plg. pas senelius) važiuosim? Ateik ir tu į mane (plg. pas mane) paviešėti. Jis pasitraukė arčiau į senelę (plg. prie senelės). Tokios konstrukcijos laisvuosiuose kalbos stiliuose toleruojamos. Jas, pavyzdžiui, mėgo V. Krėvė: Senelė nulipo nuo lovos <…> ir nuėjo į krosnį (plg. prie krosnies, krosnies link). Daugaila ilgai stovi vietoje, <…> paskui eina į duris (plg. prie durų, durų link).

Prielinksnio į konstrukcijos visiškai netinka esamojo vidaus vietininko (inesyvo) reikšme. Šitaip pavartojama arčiau buvusios Prūsijos sienos dėl vokiečių kalbos poveikio: Mano seneliai į Tilžę (= Tilžėje) gyveno. Tada aš dar į mokyklą (= mokykloje) mokiausi. Broliukai į vieną lovą (= vienoje lovoje) gulėjo. Į prastą žemę (= Prastoje žemėje) linai neauga. Raštų kalboje tokių klaidų dabar nepasitaiko.

Kai prielinksnio į konstrukcijos daiktavardis turi laiko reikšmę, visa prielinksnio į konstrukcija reiškia apytikrį laiką ir nurodo, prie kurios laiko ribos krypsta veiksmas: Į vakarą atšalo. Į senatvę žmogelis ėmė negaluoti. Į liepos pradžią javas sukilo tirštomis derliaus vilnimis. Ne visai tas pat Man raugintas agurkas į trečią dieną (maždaug) skaniausias ir – trečią dieną (tiksliai) skaniausias. Kai nusakomas tikslus laikas, prielinksnio į konstrukcijos vengtinos: Į lapkritį (- Lapkritį, lapkrityje, lapkričio mėnesį) vaikui suėjo penkeri metai. Apleidai ūkį į patį darbymetį (- pačiu darbymečiu, pačiame darbymetyje, per patį darbymetį).

Prielinksnis į nevartotinas vietoj prielinksnio per nusakant laiko tarpą, per kurį kas nors kelissyk daroma, už kurį atlyginama: Mus konsultuoja du kartus į savaitę (= per savaitę). Vaistus gerkite triskart į dieną (= per dieną, dienoje). Dėdė atvažiuodavo porą sykių į metus (= per metus, metuose). Kiek jis uždirba į mėnesį (= per mėnesį)? Į pusmetį (= Per pusmetį) sumoku tūkstantį litų.

Kai prielinksnio į konstrukcijos daiktavardis reiškia renginį, kokį įvykį ir kai sakinyje yra slinkties veiksmažodis, ši konstrukcija reiškia veiksmo tikslą: Broliai išjojo į karą. Į stovyklą išėjome dviese. Skubu į susirinkimą. Kryžiuočių seniai suvadinti svečiai į vaišes per Lietuvą traukia. Tačiau nusakant paskirtį, į konstrukcija keistina įprastesne bendratimi: Namas atiduotas į eksploataciją (- eksploatuoti, naudoti). Du prietaisus atrinkome į remontą (- remontuoti, taisyti).

Į konstrukcijos gali reikšti ir veiksmo atlikimo būdą. Jos nurodo, kaip kas suburiama ar skaidoma, kaip kas daroma: Žmonės rugius rišo į pėdus, statė į gubas. Sustojome į eilę. Suskaidykime mišinį į sudedamąsias dalis. Paliestas žiburys subyrėjo į nesuskaičiuojamą daugybę žiburėlių. Mes dirbome petys į petį. Jis man į akis meluoja.

Į konstrukcijos kartais reiškia apytikrį kiekį, tačiau bendrinei kalbai tam geriau tinka prielinksnio apie konstrukcijos ar kitokia raiška: Susirinko į tūkstantį (plg. apie tūkstantį, arti tūkstančio) žmonių. Turėjome sumokėti į du šimtus (plg. apie du šimtus, maždaug porą šimtų) litų baudos.

Eidamos su kai kuriais veiksmažodžiais (atsakyti, kreiptis, keisti, mainyti, pavirsti…), į konstrukcijos reiškia veiksmo objektą: Atsakyk į mano klausimą. Kreipkitės į sekretorę. Karvės į ožką niekas nekeis. Ponai baudžiauninkus į šunis mainydavo. Vanduo į ledą (trumpiau, įprasčiau ledu) pavirto. Panašus, atsigimęs – irgi į ką: Vienas vaikas panašus į tėvą, kitas atsigimęs į motiną.

Dėl kitų kalbų poveikio prielinksnio į konstrukcijos pavartojamos ir su tokiais veiksmažodžiais, kurie jų nevaldo.

Veiksmažodis įsimylėti turi valdyti gryną galininką, bet, nusižiūrėjus į rusų kalbą vliubitsia, vliubliatsia v kogo, dažnai, ypač miestuose, klaidingai pavartojamas su į: Vaikinas įsimylėjo į merginą (= merginą). Visa klasė įsimylėjo į naująją mokytoją (= naująją mokytoją).

Kai kas, ypač vilniečiai, pagal rusų kalbą vietoj žaisti ką pavartoja žaisti į ką: Mes žaidžiame į futbolą (= futbolą). Vaikai žaidė į parduotuvę (= parduotuvę), į slėpynes (= slėpynes).

Jau senokai, nekūrybiškai išsivertus iš kitų kalbų, paplito tikėti į ką tikėjimo kieno buvimu, egzistavimu reikšme, nors tradicinė lietuvių vartosena čia yra tikėti ką: Tikiu į Dievą Tėvą (- Dievą Tėvą). Jie tiki į velnius, angelus (velnius, angelus; velnius, angelus esant; kad yra velnių, angelų). Kai kas į Dievą (- Dievo) netiki (neigiamasis galininkinis veiksmažodis reikalauja neiginio kilmininko, plg. Dievą garbina Dievo negarbina).

Net į raštų kalbą yra prasiskverbusios verstinės konstrukcijos veikti (daryti ar turėti poveikį, įtaką), atsiliepti (poveikio reikšme) į ir stumia tradicines raiškos priemones, ypač galininką, naudininką: Triukšmas neigiamai veikia į nervų sistemą (= nervų sistemą). Kaip mums paveikti į ekonomiką (= ekonomiką)? Blogas lankomumas atsiliepia į pažangumą (= pažangumui). Krizė atsiliepė į pramonę (= pramonei; paveikė pramonę). Į jo kūrybą (= Jo kūrybai) darė didelį poveikį simbolistai. Koks bus tų pertvarkymų poveikis į rezultatus (= rezultatams)? Uždarbis turės įtakos į pensijos dydį (= pensijos dydžiui).

Nevartotina skirti dėmesį (dėmesio) į ką – čia būtinas naudininkas: Daugiau dėmesio skirkime į ligų profilaktiką (= ligų profilaktikai). Skiriame dėmesį į pažangumą (= pažangumui). Tačiau gerai kreipti dėmesį (dėmesio) į ką: Kreipiame dėmesį į pažangumą.

Verstiniai posakiai yra nurodyti į ką, reikšti nuomonę (kritiką) į ką: Ministerija nurodė į darbo trūkumus (= darbo trūkumus), į nepakankamą kontrolę (= nepakankamą kontrolę; kad kontrolė nepakankama; kad nepakankamai kontroliuojama). Jie pareiškė savo nuomonę į ekonominius procesus (= dėl ekonominių procesų). Žmonės ėmė reikšti kritiką į vyriausybę (= dėl vyriausybės darbo, kritikuoti vyriausybę).

Jau įteisinti knygiški posakiai teisė į darbą, į mokslą, į socialines garantijas, bet teisė į netinka su veiksmažodiniais daiktavardžiais, turinčiais priesagą -imas. Vartotina: Kas tau davė teisę įsakinėti, muštis (ne į įsakinėjimą, mušimąsi)? Neturime teisės parduoti šias žemes (ne į šių žemių pardavimą). Taisytini tokie sakiniai: Kas gi yra nuosavybė į žemę (= žemės nuosavybė)? Neleistinas nuosavybės atkūrimas į valstybinius parkus (= valstybiniuose parkuose).

Be reikalo vartojama į su veiksmažodžiais pristatyti, atiduoti, perduoti, grąžinti, kai nurodoma ne vieta, o įstaiga, joje dirbantys asmenys. Tokiu atveju geriau tinka visiems įprastas objekto naudininkas: Pažyma duota pristatyti į policijos valdybą (- policijos valdybai). Šias funkcijas ketinama perduoti į savivaldybes (- savivaldybėms). Radinius jis atidavė į muziejų (- muziejui). Knygą grąžinsiu į biblioteką (- bibliotekai).

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *