Vietovardžių ir asmenvardžių kirčiavimas

      Vietovardžiai ir asmenvardžiai (pavardės, vardai) nėra bendriniai, o tikriniai daiktavardžiai, ir jų kirčiavimo principai turi tam tikros specifikos.

Vietovardžiai (miestų, miestelių, kaimų, upių, ežerų, pelkių, kalnų, miškų…) vardai kirčiuotini taip, kaip juos kirčiuoja senieji to krašto žmonės (jų vietinį kirčiavimą yra ištyrę ir užrašę kalbininkai). Jeigu vietiniai žemaičiai kirčiuoja Plãteliai 1 (ežero ir šalia jo esančio miestelio vardas), aukštaičiai neturėtų kirčiuoti Plateliai 2, nes gretinti su paršliai, vištliai čia klaida. Miestukas, kuriame yra garsioji pilis, pagal vietinių žmonių tarimą kirčiuotinas Trãkai 2, ne Trakai, nors vienas kitas kaimas Lietuvoje yra Traka 4. Taigi turi būti Trãkai, Trãkų, Trakùs (kaip rãtai 2, rãtų, ratùs).

Gali kilti klausimos, kaip, tarkim, deklamuoti Maironio eilutes: Trak ar Trãkų štai garbinga pilis? Kad neardytume eilėraščio ritmo, negadintume gražaus skambesio, turime kirčiuoti taip, kaip kirčiavo poetas, nors jis būtų ir suklydęs.

Nemaža Lietuvos vietovardžių sukirčiuojami iškraipytai.

Kartais parenkama ne ta kirčiuoto skiemens priegaidė. Kirčiuotina Klapėda I (ne Klaipėda), Kėdáiniai 1 (ne Kėdainiai), Mažekiai 2 (ne Mažeikiai), Raséiniai 1 (ne Raseiniai), Kušių 2 (ne Kuršių) marios.

Neretai klaidingai kirčiuojamas ne tas vietovardžio skiemuo. Reikia kirčiuoti Palangà 3b (ne Palanga), Klapėda 1 (ne Klaipėda), Neringà 3b (ne Neringa), Marijãmpolė 1 (ne Marijampolė, plg. Kauno dalis Vilijãmpolė), Alytùs 4 (ne Alytus), Vaniai 2 (ne Varniai), Laũkuva 1 (ne Laukuva), Máišiagala 1 (ne Maišiagala), Varėnà 3 (ne Varėna), Utenà 3b (ne Utena), Mūšà (upė) 2 (ne Mūša), Lėvuõ (upė) 3a (ne Lėvuo), Mtuva (upė) 1 (ne Mituva). Garsus Lietuvos rezervatas yra Žùvintas 3b, Žuvintè (ne Žuvintas ir ne Žuvinte ar Žuvinte); vietovė, kur auga storiausias ąžuolas, yra Stemužė 1 (ne Stelmužė); didžiausias Lietuvos akmuo prie Anykšči yra Pùntukas 1 (ne Puntukas). Žinomas Žemaičių kalnas (kalva) yra Šatrijà 3b (ne Šatrija), taigi kirčiuotina Šatrijõs, Šãtrijai, Šãtriją, (ties) Šãtrija, Šatrijojè (vadinasi, ir Šatrijõs Rãgana).

Kirčiuojant vietovardžius, kartais pamirštama taikyti priešpaskutinio skiemens dėsnį. Jeigu Mažekiai 2, Bãbtai 2, Lazdjai 2, Šiaulia 4, Švenčionliai 2, tai turi būti į Mažeikiùs, Babtùs, Lazdijùs, Šiauliùs, Švenčionėliùs (ne į Mažeikius, Babtus, Lazdijus, Šiaulius, Švenčionėlius); jeigu Kaũnas 4, Akm2, Merk2, Nemenč2, Šilù 2, Nidà 2 (ne Nida), Ignalinà 2 (ne Ignalina), Ūlà (upė) 4 (ne Ūla), tai turi būti ties Kaunù, Akmenè, Merkinè, Nemenčinè, Šilutè, Nidà, Ignalinà, Ūlà (ne ties Kaunu, Akmene, Merkine, Nemenčine, Šilute, Nida, Ignalina, Ūla). Tačiau 3-iosios kirčiuotės vienaskaitos įnagininkai, nesibaigiantys -mi, kirčio negali turėti gale, todėl nors Dotnuvà 3a, Jonavà 3b, Kretingà 3b, Linkuvà 3b, Neringà 3b, Palangà 3b, Utenà 3b, Varėnà 3, Veliuonà 3, bet įnagininkai kirčiuotini ties Dótnuva, Jõnava, Krètinga, Liñkuva, Nèringa, Pãlanga, Ùtena, Varna, Veliúona (ne ties Dotnuva, Jonava, Kretinga, Linkuva, Neringa, Palanga, Utena, Varėna, Veliuona).

Bene dažniausiai kirčiuojant iškraipomi šie Lietuvos vietovardžiai:

Anykščia 3 (ne Anykščiai, plg. arklia 3), Anykšči, Anykščiáms, Anýkščius, Anýkščiais, Anykščiuosè (ne Anykščiuose ar Anykščiuose);

Kaišiadórys 3 (ne Kaišiadorys ar kaip kitaip, plg. Švenčiónys 3), Kaišiadori (ne Kaišiadorių ar Kaišiadorių, taigi turi būti ir Švenčioni, ne Švenčionių, plg. arkli), Kaišiadorms, Kaišiadóris, Kaišiadorims, Kaišiadorysè (ne Kaišiadoryse, Kaišiadoryse ar Kaišiadoryse);

Šrvintos 3a (ne Širvintos ar Širvintos ir ne Širvintai, plg. pãsagos 3b), Širvint, Širvintóms, Šrvintas, Širvintoms, Širvintosè (ne Širvintose, Širvintose ar Širvintose ir ne Širvintuose);

Telšia 3 (ne Telšiai, plg. arklia 3), Telši, Telšiáms, Télšius (ne Telšius, plg. árklius), Telšias, Telšiuos (ne Telšiuose ar Telšiuose).

Kirčiuojant pasaulio vietovardžius (mums ypač aktualu valstybių ir jų sostinių pavadinimai) padaroma tokių pat klaidų kaip ir kirčiuojant Lietuvos vietovardžius.

Kartais ištariama ne ta kirčiuoto skiemens priegaidė. Kirčiuotina Arija 1 (ne Airija), Begija 1 (ne Belgija), Sebija 1 (ne Serbija), Veñgrija 1 (ne Vengrija).

Retkarčiais klaidingai kirčiuojamas ne tas skiemuo. Reikia kirčiuoti Ámsterdamas 1 (ne Amsterdamas), Rekjavikas 1 (ne Reikjavikas), Smoleñskas 2 (ne Smolenskas), Stòkholmas 1 (ne Stokholmas), Šri Lánka 1 (ne Šri Lanka), Tailándas 1 (ne Tailandas), Vãšingtonas 1 (ne Vašingtonas).

Kirčiuojant dažniausiai klystama pamiršus taikyti priešpaskutinio skiemens taisyklę. Jeigu Bagdãdas 2, Budapèštas 2, Egptas 2, Irãkas 2, Irãnas 2, Kabùlas 2, Kpras 2, Madrdas 2, Nlas 2, Pakistãnas 2, Strasbras 2, tai Bagdadù, Bagdadè; Budapeštù, Budapeštè; Egiptù, Egiptè; Irakù, Irakè; Iranù, Iranè; Kabulù, Kabulè; Kiprù, Kiprè; Madridù, Madridè; Nilù, Nilè; Pakistanù, Pakistanè; Strasbūrù, Strasbūrè (ne Bagdadu, Bagdade; Budapeštu, Budapešte; Egiptu, Egipte; Iraku, Irake ir t. t.); jeigu Balkãnai 2, Filipnai 2, Himalãjai 2, Seišèliai 2, tai į Balkanùs, Filipinùs, Himalajùs, Seišeliùs (ne į Balkanus, Filipinus, Himalajus, Seišelius). Turi būti Ankarà 2 (ne Ankara), Argentinà 2 (ne Argentina), Kalkutà 2 (ne Kalkuta), Kanadà 2 (ne Kanada), Kubà 2 (ne Kuba), Prahà 2 (ne Praha), Rygà 4 (ne Ryga), Romà 2 (ne Roma), Ukrainà 2 (ne Ukraina ar Ukraina), Zimbãbvė 2, tai ir su Ankarà, Argentinà, Kalkutà, Kanadà, Kubà, Prahà, Rygà, Romà, Ukrainà, Zimbabvè (ne su Ankara, Argentina, Kalkuta, Kanada, Kuba, Praha, Ryga, Roma, Ukraina, Zimbabve).

Suabejojus dėl kokių Lietuvos vietovardžių kirčiavimo, galima pasitikrinti „Kalbos praktikos patarimų“ (1985) paskutiniame skyriuje arba „Vietovardžių kirčiavimo žodyne“ (1994), dar geriau – „Vietovardžių žodyne“ (2002). Gyvenamųjų vietų vardai – net patys smulkiausi: kaimai, vienkiemiai – yra surašyti ir sukirčiuoti „Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne“: 1 dalyje (1974) vietovardžiai pateikti pagal rajonus, II dalyje (1976) įdėtos ištisinis abėcėlinis visos Lietuvos gyvenamųjų vietovių sąrašas. Upių ir ežerų kirčiavimą, galima tikrintis Lietuvos TSR upių ir ežerų vardyne“ (1963).

Lietuvos vietovardžiai yra sukirčiuoti ir lietuviškose enciklopedijose (trijų tomų „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“, keturių tomų „Tarybų Lietuvos enciklopedija“), tik ten nenurodytos jų kirčiuotės. Trylikos tomų „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ ir atkurtoje nepriklausomojoje Lietuvoje dabar pradėta leisti dvidešimties tomų „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ pateikia sukirčiuotus (be nurodytų kirčiuočių) ir pasaulio vietovardžius. Trumpas Lietuvos ir pasaulio vietovardžių kirčiuotas sąrašas yra „Mokomojo lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodyno“ gale. Knygoje „Lietuvių kalbos komisijos nutarimai 1977-1998“ pateikti kirčiuoti Lietuvos vietovardžių ir pasaulio valstybių bei jų sostinių pavadinimų surašai.

 

Vietovardžių kirčiavimo pavyzdžiai

 

Pirmoji (1) kirčiuotė

 

V.

Vlnia

Vérkiai

K

Vlnios

Vérkių

N.

Vlniai

Vérkiams

G.

Vlnią

Vérkius

Įn.

Vlnia

Vérkiais

Vt.

Vlnioje

Vérkiuose

Š.

Vlnia

Vérkiai

 

Pagal pirmąją kirčiuotę kirčiuojami ir šie vietovardžiai: Klapėda, Pùntukas, Kãpčiamiestis, Laũkuva, Lapėdžiai, Pùmpėnai, Léipalingis, Žvėrýnas, Sántariškės ir kt.

 

Antroji (2) kirčiuotė

 

V.

Trãkai

Daũgai

Skuõdas

Vaniai

Nidà

K

Trãkų

Daũgų

Skuõdo

Vanių

Ndos

N.

Trãkams

Daũgams

Skuõdui

Vaniams

Ndai

G.

Trakùs

Daugùs

Skuõdą

Varniùs

Ndą

Įn.

Trãkais

Daũgais

Skuodù

Vaniais

Nidà

Vt.

Trãkuose

Daũguose

Skuodè

Vaniuose

Ndoje

Š.

Trãkai

Daũgai

Skuõde

Vaniai

Nda

Pagal antrąją kirčiuotę kirčiuojami ir šie vietovardžiai: Kaũnas, Bãbtai, Lazdjai, Švenčionliai, Akmnė, Merknė, Nemenčnė, Šilùtė, Ūlà (upė), Mūšà (upė), Bagdãdas, Budapèštas, Irãkas, Irãnas, Kabùlas, Kpras, Madrdas, Nlas (upė), Pakistãnas, Strasbras, Balkãnai, Filipnai, Himalãjai, Seišèliai, Ankarà, Argentinà, Kalkutà, Kubà, Prahà, Romà, Ukrainà, Zimbãbvė ir kt.

 

Trečioji (3) kirčiuotė

 

Šios kirčiuotės vietovardžiai taip pat turi nepastovų kirtį, bet nuo antrosios kirčiuotės skiriasi tuo, kad kur kas daugiau linksnių turi kirčiuotą galūnę, o kirtis tam tikruose žodžiuose gali šokinėti nuo galūnės į antrąjį, trečiąjį, ketvirtąjį, net penktąjį skiemenį nuo galo. Daugiskaitos galininko galūnė niekada nebus kirčiuota.

V.

Telšia

Varėnà

Perlojà

Anykščia

Kaišiadórys

K

Telši

Varėnõs

Perlojõs

Anykšči

Kaišiadori

N.

Telšiáms

Varnai

Perlójai

Anykščiáms

Kaišiadorms

G.

Télšius

Var

Perlóją

Anýkščius

Kaišiadóris

Įn.

Telšias

Varna

Perlója

Anykščias

Kaišiadorims

Vt.

Telšiuosè

Varėnojè

Perlojojè

Anykščiuosè

Kaišiadorysè

Š.

Telšia

Varna

Perlója

Anykščia

Kaišiadórys

 Kaip Kaišiadórys linksniuojama ir kirčiuojama didelė grupė vietovardžių su priesaga ónys: Švenčiónys, Marcinkónys, Butrimónys, Šimónys, Dvarčiónys, Gudžiónys, Jurgeliónys, Skiemónys, Varniónys, Vėliučiónys, Vėliónys ir kt. Nuo jų skiriasi Subártonys (1), taip pat I linksniuotės daiktavardžiai su óniai: Kudóniai (1), Gudóniai (1)

 

Trečioji „a“ (3a) kirčiuotė

 

V.

Jùrbarkas

Lietuvà

Širvintà 1

Šrvintos 2

Pandėlỹs

K

Jùrbarko

Lietuvõs

Širvintõs

Širvint

Pándėlio

N.

Jùrbarkui

Letuvai

Šrvintai

Širvintóms

Pándėliui

G.

Jùrbarką

Letuvą

Šrvintą

Šrvintas

Pándėlį

Įn.

Jùrbarku

Letuva

Šrvinta

Širvintoms

Pándėliu

Vt.

Jurbarkè

Lietuvojè

Širvintojè

Širvintosè

Pandėlyjè

Š.

Jùrbarke

Letuva

Šrvinta

Šrvintos

Pandėlỹ

___________________

1 Upelis, Šventosios intakas

2 Miestas

 

Pagal trečiąją „a“ kirčiuotę kirčiuojami ir šie vietovardžiai: Armona, Augala, Aukštojà, Barstėga, Būbelia, Ceikinia, Darvyda, Ylakia, Kiaunoria, Skaistgirs, Svėdasa, Velniakia, Vėdara, Vešintos, Žalvaria  ir kt.

 

Trečioji „b“ (3b) kirčiuotė

 

V.

Utenà

Palangà

Taurag

Kernav

Pabrad

K

Utenõs

Palangõs

Taurags

Kernavs

Pabrads

N.

Ùtenai

Pãlangai

Taũragei

Kenavei

Pãbradei

G.

Ùteną

Pãlangą

Taũragę

Kenavę

Pãbradę

Įn.

Ùtena

Pãlanga

Taũrage

Kenave

Pãbrade

Vt.

Utenojè

Palangojè

Tauragėjè

Kernavėjè

Pabradėjè

Š.

Ùtena

Pãlanga

Taũrage

Kenave

Pãbrade

 

V.

Žùvintas

Ãlaušas 3

Ceikinia

Zarasa

Gadinas

K

Žùvinto

Ãlaušo

Ceikini

Zaras

Gadino

N.

Žùvintui

Ãlaušui

Ceikiniáms

Zarasáms

Gadinui

G.

Žùvintą

Ãlaušą

Cekinius

Zãrasus

Gadiną

Įn.

Žùvintu

Ãlaušu

Ceikinias

Zarasas

Gadinu

Vt.

Žuvintè

Alaušè

Ceikiniuosè

Zarasuosè

Gardinè

Š.

Žùvinte

Ãlauše

Ceikinia

Zarasa

Gadine

_____________________

3 Anykščių ir Utenos raj. ežerai

 

Pagal trečiąją „b“ kirčiuotę kirčiuojami ir šie vietovardžiai: Alantà, Algups, Akmenà, Astravà, Ãstravas, Dùsmenys, Dùsetos, Jonavà, Kamaja, Luokesà, Pagiria, Papils, Pasvals, Sãlakas, Šeimenà, Zibala ir kt.

 

Ketvirtoji kirčiuotė

 

Ketvirtoji kirčiuotė gretinama su antrąja kirčiuote: kaip ir šiai, jai būdinga, kad kirtis šokinėja nuo galūnės tik į antrąjį nuo galo skiemenį, kurio priegaidė yra tvirtagalė arba jis yra trumpas.

V.

Rieš

Gaid

Kinta

Alytùs

Garliavà

Girulia

K

Riešs

Gaids

Kint

Alytaũs

Garliavõs

Giruli

N.

Riẽšei

Gadei

Kintáms

Alỹtui

Garliãvai

Giruliãms

G.

Riẽšę

Gadę

Kintùs

Alỹtų

Garliãvą

Giruliùs

Įn.

Riešè

Gaidè

Kintas

Alytum

Garliavà

Girulias

Vt.

Riešėjè

Gaidėjè

Kintuosè

Alytujè

Garliavojè

Giruliuosè

Š.

Riẽše

Gade

Kinta

Alytaũ

Garliãva

Girulia

 Pagal ketvirtąją kirčiuotę kirčiuojami ir šie vietovardžiai: Aklia, Akmenia, Alk, Alksnia, Alsia, Ambručia, Andrieka, Armina, Bacia, Bagdžia, Bernota, Cibulska, Černia, Dagia, Dainia, Dargia, Daukšia, Galgia, Kenta, Šeštoka ir kt.

 

Pavardės irgi kirčiuojamos taip, kaip jas kirčiuoja jų turėtojai. O pavardės turėtojas paprastai remiasi savo šeimos perduodama pavardės kirčiavimo tradicija. Šią tradiciją kiekvienas žmogus privalo ginti, nepasiduoti aplinkinių primestam iškraipytam kirčiavimui: negerai, jeigu tėvas savo pavardę kirčiuos vienaip, o sūnus – kitaip. Kultūringi bendradarbiai mandagiai paklausia: „Atsiprašau, kaip jūs kirčiuojate savo pavardę?“, o ne renkasi jiems smagesnį kirčiavimą, kuris gali būti klaidingas. Tiesa, dėl daugelio pavardžių kirčiavimo abejonių nekyla, bet yra ir tokių, kurios vienose Lietuvos vietose kirčiuojamos vienaip, kitose – kitaip. Pavyzdžiui, skirtingai sukirčiuojama Bngelis 1, Biñgelis 1 ir Binglis 2; Skreb 4 ir Skr2; Mlinis 1, Milnis 2 ir Milins 3b; Labéikis 1 ir Labekis 2; Šiléika 1 ir Šileikà 2, ir tada tik pats žmogus gali pasakyti tikrąjį savo pavardės kirčiavimą. Kalbos kultūros paisantys mokytojai, pasiklausinėję mokinių ar jų tėvų, būsimųjų auklėtinių pavardžių sąrašus susikirčiuoja. Sąrašais besinaudojantys įvairių įstaigų darbuotojai taip pat prireikus turėtų pasiklausti interesantą, kaip kirčiuoti jo pavardę.

Tačiau kirčiuojant įprastąsias pavardžių priesagas, žmogaus noras jau nieko nelemia, nes priesagos – žodžių darybos dalykas, paklūstantis norminimui. Antai Lietuvoje labai dažnos slaviškos kilmės priesagos -auskas, -inskas. Tarmėse jos kirčiuojamos arba tvirtapradiškai, arba tvirtagališkai. Bendrinė kalba pasirinko didžiumai tarmių būdingą tvirtapradį kirčiavimą, pvz.: Petráuskas 1, Kazláuskas 1; Lapnskas 1, Kamnskas 1, o tarminis kirčiavimas Petraũskas 2, Kazlaũskas 2; Lapiñskas 2, Kamiñskas 2 yra nepageidaujamas. Arba tarmėse svyruoja mergaičių ir merginų priesagų –aitė, -ytė kirčiavimas: jų priegaidė būna tvirtapradė arba pietų Lietuvoje – tvirtagalė. Bendrinė kalba pasirinko vyraujantį tvirtapradį kirčiavimą Šalnáitė 1, Petrauskáitė 1; Žilý1, Svaldený1 (taigi (su) Šalnáite, Petrauskáite; Šalnáites, Petrauskáites; (su) Žilýte, Svaldenýte; Žilýtes, Svaldenýtes), o kirčiuoti Šalnatė. 2, Petrauska2; Žil2, Svalden2 (taip pat Šainaitè, Petrauskaitè; Šalnaitès, Petrauskaitès; Žilytè, Svaldenytè; Žilytès, Svaidenytès) yra normos pažeidimas (tarmybė).

 Pavardžių kirčiavimą galima pasitikrinti dviejų tomų „Lietuvių pavardžių žodyne“ (1985, 1989). Jame pavardės sukirčiuotos, nurodoma apytikrė jų kilmė, paplitimas Lietuvoje. Kai pavardės kirčiavimas įvairuoja, iš žodyno duomenų matyti, kuriose vietovėse pavardė kirčiuojama vienaip, kuriose – kitaip.

Vardai, kaip ir bendriniai žodžiai, turi būti kirčiuojami griežtai taikant priešpaskutinio skiemens taisyklę: jeigu priešpaskutinis (antrasis nuo galo) kirčiuotas vardo skiemuo yra tvirtagalis arba trumpas (tai nustatome iš niekada gale nekirčiuojamo vienaskaitos galininko, pvz. Ztą, Kristną, Diãną, Lorètą, Ilò), tada vienaskaitos įnagininkas (su Zità, Kristinà, Dianà, Loretà, Ilonà) ir daugiskaitos galininkas (Zitàs, Kristinàs, Dianàs, Loretàs, Ilonàs) kirtį būtinai turi gale. Gale kirčiuotinas ir šių 2-osios kirčiuotės žodžių vienaskaitos vardininkas Zità 2, Kristinà 2, Dianà 2, Loretà 2, Ilonà 2, nes baigiasi -a, plg. rankà 2, temà 2. Tik vienaskaitos šauksmininkas nuo vardininko kirčiu skirsis: Ateikite čia, Zta, Kristna, Diãna, Lorèta, Ilòna! Deja, dabar lietuviai, ypač miestiečiai, antrosios kirčiuotės vardų, pirmiausia tų, kurie baigiasi -a, kirčiavimą labai dažnai kraipo. Nuolat girdime Čia Zita, Kristina, Diana, Loreta, Ilona; su Zita, Kristina, Diana, Loreta, Ilona; visàs Zitas, Kristinas, Dianas, Loretas, Ilonas. O persistengus šauksmininkas pasakomas ir taip: Ateikite čia, Zita, Kristina, Diana, Loreta, Ilona! Kas kita, kai vardas baigiasi -a, bet yra pirmosios kirčiuotės, nes priešpaskutinis kirčiuotas skiemuo tvirtapradis, pvz.: Láima 1, Ìrma 1, Jolánta 1. Tada kirčiavimas pastovus: Su Láima, Ìrma, Jolánta; Láimas, Ìrmas, Jolántas. Rečiau iškraipytai kirčiuojami antrosios kirčiuotės vardai, kurie baigiasi ne -a, o -ė, -as, is ir kitomis galūnėmis, pvz.: Brò2, Jùstė 2, Nè2, Viñ2, Jõnas 2, Lnas 2, Tòmas 2, Balañdis 2. Turi būti su Bronè, Justè, Nelè, Vincè, Jonù, Linù, Tomù, Balandžiù, o pasakoma su Brone, Juste, Nele, Vince, Jonu, Linu, Tomu, Balandžiu. Taip pat turi būti Bronès, Justès, Nelès, Vincès, Jonùs, Linùs, Tomùs, Balandžiùs (ne Brones, Justes, Neles, Vinces, Jonus, Linus, Tomus, Balandžius).

Kartais apskritai sukirčiuojamas ne tas vardo skiemuo: vietoj Avydas 1 pasakoma Alvydas, vietoj Álfonsas 1 – Alfonsas, vietoj Árnoldas 1 – Arnoldas, vietoj Anicètas 2 – Anicetas, vietoj Raimòndas 1 – Raimondas.

Dvikamienių moteriškųjų vardų, kurie baigiasi -ė, kirčio vieta turėtų būti kaip atitinkamų vyriškųjų: Býtautas 1 – Býtautė 1 (ne Bytautė ar Bytau), Gntautas 1 – Gntautė 1 (ne Gintautė ar Gintau), Imantas 1 – Imantė 1 (ne Irmantė ar Irman), Skrmantas 1 – Skrmantė 1 (ne Skirmantė ar Skirman), Vdmantas 1 – Vdmantė 1 (ne Vidmantė ar Vidman), Výtautas 1 – Výtautė 1 (ne Vytautė ar Vytau).

Yra vardų, kuriuos leidžiama kirčiuoti dvejopai. Iš dažnesnių minėtini Álgis 1 ir Agis 2, Ártūras 1 ir Artras 2, Dóvilė 1 ir Dov2, Giñtarė 1 ir Gintã2, Jadvygà 2 ir Jadvýga 1, Justnas 2 ir Jùstinas 1, Kãtrė 2 ir Katr 4, Sáulius 1 ir Saũlius 2, Sáulė 1 ir Saũ2, Skadrė 2 ir Skáidrė 1, Skastė 2 ir Skáistė 1.

Visų vardų kirčiavimą galima pasitikrinti Kazimiero Kuzavinio, Bronio Savukyno knygoje „Lietuvių vardų kilmės žodynas“ (2003). Į šį žodyną sudėti visi įteisintieji – ir skolintieji krikščioniški, ir savi tautiniai vardai (neįtraukti sugalvotieji, taip pat imti iš kilų kalbų, pvz.: Deividas, Džonas, arba iš operų, knygų, pvz.: Traviata, Gitana). Yra paaiškinta kiekvieno vardo kilmė, galimi jo variantai ir trumpiniai. Visi vardai sukirčiuoti, nurodyta kirčiuotė. Knyga pravarti visiems, ypač mokytojams, vadinantiems vaikus vardais, o dar labiau tėvams – ji labai padeda pasirinkti tinkamą vardą ir nuo pirmųjų dienų taisyklingai jį kirčiuoti; kai mokykla iškraipytą vardo kirčiavimą keičia, vaikas sutrinka, jaučiasi nepatogiai, yra traumuojamas.

Iš visų kalbos lygmenų kirčiavimo dalykai jautriausi ir pažeidžiamiausi. Nustatytoms taisyklėms čia nusižengiama labai dažnai.

Ne vienam gali kilti pagrįstas klausimas: ar ta bendrinės kalbos linksniuojamųjų ir asmenuojamųjų žodžių kirčiavimo sistema, paremta priešpaskutinio skiemens dėsniu, išsilaikys ir ateityje? Ar neims būsimos kartos jos laužyti?

Praeityje kirčio neatitraukiančiose tarmėse priešpaskutinio skiemens taisyklė buvo laikoma intuityviai. Net bendrinių žodžių skoliniai ar svetimi tikriniai vardai (žmonių, miestų ir kitokie) būdavo tuoj pat priderinami prie savos kirčiavimo sistemos – nesvarbu, kaip juos kirčiavo lenkai, baltarusiai ar rusai, iš kurių ėmėme. Jų Juzia, Zosia, Justina iškart tapo Juzià 2, Zosià 2, Justinà 2. Kitaip yra dabar. Net suvalkiečių ir dzūkų jaunimas, šiaip jau neatitraukiantis kirčio, svetimžodžius mieliau sukirčiuoja taip, kaip kirčiuoja kitakalbiai kaimynai. Jeigu šių yra kolona, madona, tai kam vargintis ir sakyti kolonà, madonà, nors to reikalauja priešpaskutinio skiemens dėsnis, plg. vienaskaitos galininko kirčiuotą trumpąjį o kolòną, madòną. Lietuvos televizijos laidoje „Klausimėlis“ buvo klausta: „Kas yra bohemà?“. Iš keliasdešimt atsakiusiųjų nė vienas (!) nesukirčiavo taisyklingai, visi (net iš Jiezno ir kitų kirčio neatitraukiančių vietovių) klaidingai kirčiavo bohema. Buityje kur kas dažniau girdime Argentina, Venesuela, Praha, Roma, Tatjana, Aida, o ne pagal priešpaskutinio skiemens dėsnį taisyklingai kirčiuojamus Argentinà, Venesuelà, Prahà, Romà, Tatjanà, Aidà. Ką jau kalbėti apie atvejus, kai, paisant priešpaskutinio skiemens taisyklės, atsiranda dviprasmybių. Tada net gerai kirčiuojantys kalbėtojai užsienio politinį veikėją pavadina Estrada (kad nesipainiotų su tarptautiniu bendriniu žodžiu estradà), per Paryžių tekančią upę – Sena (plg. būdvardį senà), moterišką rusišką vardą dažniausiai taria Ana (plg. įvardį anà). Ir iš tiesų: ką gali reikšti neišplėstiniai sakiniai Anà sakė arba Senà teka, jei nežinome platesnio konteksto? Kartais kyla mintis, kad tokiais atvejais kirčiavimą Estrada. Sena, Ana reikia įteisinti kaip tam tikras užsienio kalbų citatas ir griežtai nebereikalauti Estradà, Senà, Anà. Bet kur tada tokio įteisinimo ribos? Ir ar nebus galutinai išklibintas priešpaskutinio skiemens dėsnis?  

Tiesą sakant, jaunimo kalboje šis dėsnis ir dabar nebelabai gyvas. Kaip minėta, vis daugiau lietuvių nebeskiria ilgųjų balsių ir sutaptinių dvibalsių ie, uo tvirtapradės ir tvirtagalės priegaidės. Daugeliui jau reikia tikrintis žodynuose, kad sužinotų, kokia yra žodžių sodas, miestas, šaudyklė kamieno priegaidė. Nepasitikrinę ar nepradės ir bendrinėje kalboje šių žodžių kirčiuoti kaip kai kas savo tarmėje, t. y. pastoviai: sodu, sode, sodus (juo labiau kad iš vaikystės atsimena Maironio eilutes Kur sode raiboji gegutė kukuoja…), taip pat ir miestu, mieste, miestus; šaudykle, šaudykles? Toks kirčiavimas artimas ir slavų kalbų paveiktiems didžiųjų miestų gyventojams. Ir kas atsitiks? Antroji kirčiuotė (sõdas 2) tam tikrais atvejais dings, nes visiškai sutaps su pirmąja (sóstas 1): sodu, sode, sodus (vietoj sodù, sodè, sodùs) bus kaip sóstu, sóste, sóstus.

Pastovaus kirčiavimo žodžiai yra patogesni, perspektyvesni. Praeityje turbūt buvo padaryta klaida, kad daugeliui tarptautinių žodžių bendrinėje kalboje buvo parinkta antroji kirčiuotė. O juk galėjo būti ir pirmoji. Mat didžiumą tokių žodžių ėmėme per tarpininkę lenkų kalbą, kurios kirtis visada antrame nuo galo skiemenyje. Taigi lenkų kalbos vardininkas skamba gabinet „kabinetas“, dokument, autobus, procent, o kilmininkas jau – gabineta, dokumenta, autobusa, procenta. Vienos tarmės tarptautinius žodžius labiau kirčiavo pagal lenkų kalbos vardininką: kabnetas 1, dokùmentas 1, autòbusas 1, pròcentas 1, o kitos – labiau pagal lenkų kalbos kilmininką ir kitus linksnius: kabinètas 1, dokumeñtas 2, autobùsas 1, proceñtas 2, vadinasi, bendrinėje kalboje galėjo būti 1-oji arba 2-oji kirčiuotė. Pasirinkta 2-oji: kabinètas 1, dokumeñtas 1, autobùsas 1, bet palikta pròcentas 1. Jei būtų buvusi pasirinkta 1-oji kirčiuotė, klaidų kirčiuodami šiuos žodžius nedarytume, nes kirtis niekur nešoktų į galą. Dabar 2-osios kirčiuotės tarptautinių žodžių vis gausėja, ir vidinė kalbos nuojauta ne vienam sako, kad kirčių galūnėse per daug: stengiantis nepažeisti kirčiavimo normų, suyra natūralus kalbos ritmas, kalbėjimas ima reikalauti intensyvių pastangų.

Tai tik samprotavimai ir realios padėties konstatavimas, kartu šiokios tokios abejonės dėl ateities, o ne raginimas keisti kirčiavimo sistemą. Jau sakyta: patogi ji ar ne, bet kelių kirčiavimo sistemų negali būti. Viešai kalbant, bent jau taisyklingai kirčiuotini tie žodžiai, dėl kurių kirčiavimo abejonių nekyla. O ką kartais girdime? Štai radijo laidoje diskutuoja paminklosaugos specialistai. Vieni sako pãveldas, kiti – pavéldas, treti – tai pãveldas, tai pavéldas. Argi per visą gyvenimų taip ir neprisirengė atsiversti žodyno ir pasižiūrėti, kaip kirčiuotinas svarbiausias jų srities žodis – pãveldas 1? Arba kalba tapytojai: vieni – dail, kiti – dalė, treti net dáilė, vieni – dalininkas, kiti – dáilininkas. Tai nekultūra, nepagarba klausytojams. Visi žodynai rodo: dail 4, dalę, todėl ir dalininkas 1, ne dáilininkas. Kas iš ko valgo duoną, turi mokėti savo svarbiuosius terminus sukirčiuoti. Iš ko visuomenė išmoks taisyklingo terminų kirčiavimo, kad ne iš tos srities specialistų? O šiaip kalbėtojams – diktoriams, aktoriams, dėstytojams, mokytojams – reikia įprasti tinkamai kirčiuoti ne tik terminus, bet ir visus kitus žodžius, palaikyti ir tvirtinti tradicinę bendrinės kalbos kirčiavimo sistemą. 

Lietuvių kalbos kirčiavimo sistema yra išdėstyta mokykliniuose lietuvių kalbos vadovėliuose, specialiame „Lietuvių kalbos žinyno“ skyriuje, „Mokomojo lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodyno“ pirmoje dalyje, kirčiavimui skirtose Adelės Laigonaitės, Antano Pakerio, Bonifaco Stundžios, Valerijos Vaitkevičiūtės, Vytauto Vitkausko ir kitų knygose. Naudingos Vido Kavaliausko sudarytos „Vardažodžių kirčiavimo mokymo lentelės“ (2000), Antano Pakerio parengta mokomoji kompiuterio programa „Kirčiavimo treniruoklis“ (1994).

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *