Prielinksnių, jungtukų, dalelyčių, jaustukų ir ištiktukų kirčiavimas

      Prielinksniai, jungtukai, dalelytės, t. y. tarnybiniai žodžiai, kirčiuojami įvairiai. Be to, rišlioje kalboje jie dažnai netenka kirčio ir prisišlieja prie kito greta esančio kirčiuoto žodžio, pvz.: be ãbejo, be rekalo, iš tkro, sakaũ gi… 

Tais atvejais, kai tarnybiniai žodžiai gauna savarankišką kirtį, jis dažniausiai paklūsta žodžio galo taisyklei ir turi tvirtagalę priegaidę, pvz.: anta, a, nuõ, põ, tačiaũ, viš. Svarbesnes išimtis, kai tarnybiniams žodžiams būdingas arba galinis tvirtapradis skiemuo, arba ne galinio skiemens kirtis, reikia įsidėmėti (dalis jų išvardyta kalbant apie žodžio galo taisyklės išimtis). 

Tvirtapradę priegaidę gauna toks galinis skiemuo, kuris baigiasi sprogstamuoju dusliuoju priebalsiu, pvz.: (be)véik, anót, jóg, kek, tek, lýg, užúot. Dalies šių ir kai kurių kitų žodžių tvirtapradė priegaidė yra perimta iš ilgesnės formos, plg.: (be)véik ir véikiai, lýg ir lýgu, nórs ir nóris(i), ven ir venas. Be to, galinę tvirtapradę priegaidę linkę gauti samplaikiniai mišrieji dvigarsiai, plg.: gál ir gãli, kažn ir (kas) žno, tegùl ir tèguli.

Negalinio skiemens kirtis palyginti retas, o priegaidė paprastai atitinka giminiškų žodžių priegaidę, plg.: btent ir bti, prešais ir prešas, tatum ir tati.

Norminių kirčiavimo variantų tėra keletas, pvz.: nebè / nèbe, paga / pãgal, pale / pãlei.

Pastaba. Priaugusi dalelytė -gi paprastai kirčio vietos ir priegaidės nekeičia, pvz.: agi, dárgi, igi, tagi (bet – kadángi); -gu ir -ne dažniausiai „pasiima“ kirtį, pvz.: negù, tegù (bet – jéigu), benè, konè, mažnè

Jaustukai ir ištiktukai kirčiuojami labai individualiai. Dažnai įvairuoja kirčiuoto skiemens kiekybė, o kartais – ir ilgojo kirčiuoto skiemens priegaidė, plg. jaustukus ahà ir ahã, ái ir a, àk ir ãk, òp ir óp; ištiktukus pliùkšt ir plikšt, tèkšt ir tkšt, žbt ir žýbt. Kiekybės ir priegaidės įvairavimas nėra beprasmis – jis suteikia žodžiui papildomų reikšminių niuansų. Trumpas kirčiuotas skiemuo paprastai vartojamas tada, kai žodžiu reiškiamas garsas, vaizdas, pojūtis ar jausmas yra nestiprus, neintensyvus; ilgasis skiemuo susijęs su stipriu, intensyviu garsu, vaizdu, pojūčiu ar jausmu, plg.: šliùkšt (nedidelis pylimas, liejimas) ir šlikšt (smarkus pylimas, liejimas), žbt (silpnas švystelėjimas) ir žýbt (stipresnis švystelėjimas).

Tvirtapradis jaustukas ar ištiktukas paprastai reiškia staigų, momentinį garsą, pojūtį ar jausmą, o tvirtagalis – tęsiamą garsą ar pojūtį, plg.: dznkt ir dziñ (skambėjimui žymėti), ái ir a (skausmui, baimei, nustebimui reikšti).

Esama šiokio tokio ryšio tarp priegaidės ir ištiktukų formantų. Pavyzdžiui, ilgąjį kirčiuotą skiemenį turintys formanto -t ištiktukai paprastai būna tvirtapradžiai (drýkt, káukšt, liúokt, tpt ir t. t.), ši priegaidė būdinga ir kirčiuoto formanto -ai ištiktukams, pvz.: makalái, lapatái, tabalái.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *