V

      Vagantų lyrika – viduramžių Europoje susiformavęs žemiesiems visuomenės sluoksniams būdingas meilės lyrikos tipas.

Vaidmuo – literatūros kūrinio, kino filmo ar spektaklio veikėjo vaidinamas paveikslas ir sakomas ar dainuojamas tekstas.

Vaikų literatūra – grožiniai, pažintiniai ir publicistiniai kūriniai vaikams.

Vaizdas – tapytas, rašytas ar vaidinamas gyvenimo paveikslas.

Vaizdelis – prozos žanras, smulkus pasakojamasis kūrinys.

Vaizdo kūrimo būdai – yra du pagrindiniai vaizdo kūrimo būdai: realistinis ir sąlygiškas. Jei rašytojas nusprendžia kurti tikroviškumo iliuziją, tada jis pasakoja taip, „kaip gyvenime“. Fantastinį vaizdą valdo kiti dėsniai: dingsta logika, iškraipomos daiktų proporcijos, veikėjai įgyja neįprastų savybių. Netikroviškas vaizdavimas (fantastinis, alegorinis, groteskinis) vadinamas sąlygišku. Kai rašytojas nusprendžia viename kūrinyje derinti realistinį ir sąlygišką vaizdą, jam labai praverčia sapnas, nes veiksmas, vykstantis sapne, nepaklūsta realaus pasaulio dėsniams. Tačiau šiuolaikiniame mene sąlygiškas vaizdas jau dažniausiai „nebevelkamas“ į sapno drabužėlį.

Vaizduotė – žmogaus sąmonės savybė mintyse kurti žmonių charakterius, gyvenimo paveikslus, remiantis gyvenimo patirtimi, žiniomis ir stebėjimais.

Variantas – kita to paties dalyko rūšis, viena galimybių, atmaina, skirtybė.

Veikėjai – asmuo ar daiktas, kuris veikia literatūros kūrinyje. Dažniausiai skirstomi į teigiamus ir neigiamus, bet gali būti visai kitoks skirstymo pagrindas, pavyzdžiui: realūs – fantastiniai veikėjai, žmonės – gyvūnai, vaikai – suaugusieji, asmenybė – minia. Analizuojant kūrinį, svarbu teisingai sugrupuoti veikėjus. Veikėjus gali charakterizuoti jų išvaizda, apranga, manieros, gestai, profesija, vardai ir pavardės, kalba, veiksmai, reakcija į įvykius, kitų veikėjų atsiliepimai. Itin išryškintas koks nors daiktas grožiniame tekste tampa detale, tai yra tam tikru raktu, padedančiu suvokti kūrinio prasmę.

Veikėjo kalba – tai, ką tiesiogiai – monologais ar dialogais – ar netiesiogiai – vidiniu monologu – išreiškia kūrinio veikėjas.

Veikėjo paveikslas – literatūros kūrinio veikėjo išorės ir vidinio pasaulio – būdo bruožų, charakterio, pasaulėjautos, pasaulėžiūros, nuotaikų, minčių – vaizdavimas meninės raiškos priemonėmis.

Veiksmas – literatūros kūrinio įvykių plėtotė; dramos kūrinio dalis. Neįmanomas be jo ir epas. Kai kurie tyrinėtojai veiksmo ieško (ir randa) ir lyrikos kūriniuose. Veiksmas gali būti išorinis ir vidinis. Kartais atrodo, jog išoriškai nieko nevyksta, tačiau intensyviai kinta žmogaus būsena, pažiūros ar charakteris. Tai bus vidinis veiksmas. Veiksmas susijęs su kolizija, nes yra vienintelis prieštaravimų sprendimo būdas. Veiksmas gali būti nuoseklus, fragmentiškas; statiškas, dinamiškas; konfliktiškas, taikus; staigus, lėtas, tęstinis ir pan.

Veiksmo raida, eiga, plėtotė – vienas po kito nutinkantys įvykiai, personažų poelgiai; literatūros kūrinio konflikto stiprėjimas iki aukščiausio įtampos taško – kulminacijos

Veiksmo užuomazga – įvykis, nuo kurio prasideda kūrinio veiksmas.

Verlibras eiliavimas be aiškaus metro; eiliavimas – tarpinė grandis tarp eiliuotos (metrinės) ir prozinės (dismetrinės) kalbos.

Versetas – grafiškai išskirta teksto atkarpa, dažniausiai apimanti kelis prijungiamuosius arba sujungiamuosius sakinius, kurie sudaro dvinarę prasminę ir ritminę intonacinę vienovę.

Versifikacija – tam tikrų eilėraštinės kalbos taisyklių ir būdų sistema, eilėdara.

Vertybės – kūrinyje perteikiama moralinių nuostatų sistema. Pvz., meilė, gėris, grožis, tiesa, išmintis, sąžinė, laisvė ir pan. Vertybės gali būti pastovios, kintančios; amžinos, laikinos, vienadienės; materialinės, dvasinės, kultūrinės, istorinės ir pan.

Vesternas – literatūros ar kino žanras, kūrinys, kuriame vaizduojama individo kova su pranašesnėmis priešininko jėgomis.

Vidinis monologas – literatūros kūrinio veikėjo mąstymo vaizdavimas; XX a. moderniosios prozos pasakojimo forma, įvedanti skaitytoją į personažo vidinę kalbą, adresuotą sau pačiam, kurianti estetinę iliuziją, kad personažo psichikos pulsavimai tiesiogiai, be autoriaus įsikišimo, formuoja kūrinio kompoziciją, ritmiką, intonacijas.

Vidinis rimas – garsų pasikartojimas ne eilėraščio eilutės pabaigoje, bet viduryje, kai žodžiai eilutės viduryje sudaro sąskambį arba su paskutiniais žodžiais, arba su gretimais žodžiais eilutėje, arba su žodžiais gretimoje eilutėje.

Vietos koloritas – buities smulkmenos, šnektos, peizažo ypatybės, būdingos vietovei, kurioje vyksta grožinės literatūros kūrinio veiksmas.

Viduramžiai – visuomenės raidos epocha, einanti po senovės.

Virtualioji tikrovė – kompiuteriu imituota tikrovė – faktiškai egzistuojanti arba pramanyta.

Vyriškas rimas – kirtis paskutiniame eilutės skiemenyje.

Vizija – tariamas vaizdas, regėjimas, fantazijos sukurtas paveikslas; ko nors įsivaizdavimas, vaizdinys; svajonė. V. Mačernis sukūrė originalų „Vizijų“ ciklą.

Vodevilis – linksma, lengvo pramoginio turinio komedija su žaisminga, paradoksaliai netikėtos atomazgos fabula, kurioje dialogai paprastai kaitaliojami su muzika, šokiu, kupletais.

Vulgarizmas – storžieviškas žodis ar posakis.

Vulgarus – šiurkštus, storžieviškas.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *