S

      Saga – viena islandų ir norvegų literatūros rūšių: istorinė arba herojinė apysaka, apsakymas, pasaka, parašyti proza su eiliuotais intarpais; didelis epinis kūrinys (paprastai romanas), kuriame plačiai vaizduojama vienos šeimos gyvenimo istorija.

Sakmė – pasakojamosios tautosakos kūrinys, kuriame aiškinama pasaulio ir gamtos reiškinių kilmė, vaizduojamas žmogaus susidūrimas su mitinėmis būtybėmis. Sakmės būna a) etiologinės, arba pasaulio kūrimo, ir b) mitologinės, arba senųjų tikėjimų.

Sąmonės srautas – moderni vidinio monologo forma, tiksliai užrašytos literatūros kūrinio veikėjo arba pasakotojo mintys ir emocijos, kurių jis neišsakė.

Samprotavimas – tai įvairūs apibendrinimai, apmąstymai, kuriuose įvertinami veikėjų poelgiai bei išgyvenimai; vienas iš prasminių teksto tipų. Samprotavimai yra grindžiami argumentais.

Sarkazmas – aštri ironija, piktas juokas, siekiantis pažeminti, įžeisti. Tai labai stiprus ginklas, dažniausiai pasitelkiamas, kai reikia kovoti su daug stipresniu priešininku. Yra sakoma, jog esama dalykų, apie kuriuos nejuokaujama. Tai mirtis, religija ir pan. Tačiau kartais rašytojas, pajuokaudamas apie visiems šventus ar neliečiamus dalykus siekia meninių tikslų, nori labiau paveikti skaitytoją (suintriguoti, sugluminti ar priversti susimąstyti). Toks juokavimas yra vadinamas juoduoju humoru.

Satyra – kūrinys, kuriame smerkiami ir aštriai, piktai išjuokiami ydingi bruožai, reiškiniai; meninio vaizdavimo būdas, kai pajuokiami neigiami visuomenės reiškiniai, žmonių ydos.

Satyrikas – satyros kūrinių autorius.

Satyrinis – kūrinys, kuriame yra satyros: piktai pajuokiantis, geliantis, demaskuojantis.

Sąvoka – mąstymo turinio elementas, reiškiamas žodžiu arba raštu.

Scena – teatro vaidinimo vieta; grožinėje literatūroje scena kartais vadinamas atskiras pasakojimo epizodas, veiksmo dalis pjesėje.

Scenarijus – kino ar televizijos filmo tekstas; koncerto, vaidinimo, šventės ar kitokio renginio planas.

Scenografija – dailės šaka, scenovaizdžio kūrimo menas.

Segmentas – teksto (kalbos) atkarpa tarp dviejų pauzių.

Semantika – kalbos vienetų – žodžių junginių, gramatinių formų, sintaksinių konstrukcijų, sakinių – reikšmės.

Semiotika – mokslas, tiriantis prasmės sudarymo ir suvokimo sąlygas, reikšmės struktūrų sandarą bei transformacijas.

Sentencija – trumpas, glaustas, tikslus pamokomasis posakis.

Sentimentalizmas XVIII a. pab.-XIX a. pr Europos literatūros ir meno srovė, žmogaus esme laikanti jausmą, natūralumą, atmetanti perdėtą racionalizmą ir klasicizmą.

Sentimentalus – jausmingas, atlapaširdis.

Serpentinas – eiliuotas tekstas, kuriame nuolat pasikartoja kai kurie žodžių junginiai: vienos eilutės pabaigoje, antros pradžioje ir t. t.

Siaubo romanas – kūrinys, kurio autoriui svarbiausia žūtbūt sukelti adresatui (skaitytojui ar žiūrovui) nerimą, baimę, šleikštulį ir drebulį.

Silabinė eilėdara eilėdaros sistema, kurios pagrindą sudaro vienodas skiemenų skaičius eilėraščio eilutėje.

Vai, kai aš buvau 5

Pas savo motulę, 6

Naktelė temo – 5

Dar aš kermošėly. 6

 

Naktelė temo – 5

Dar aš kermošėly, 6

Gaideliai giedojo – 6

Gėriau uliavojau. 6

 

Gaideliai giedojo – 6

Gėriau uliavojau, 6

Aušrelė aušo – 5

Dar keleliu ėjau. 6

Silabotoninė eilėdaraeilėdara, kur metrinę funkciją atlieka visi natūralieji kirčiai, bet ne jų skaičius, o dėstymo tvarka.

Kūčių vakaras brangus (chorėjas)

KJIJIIIJK

Saulutė leidžias vakaruos (jambas)

IKJIJIIIJK

Simbolis – tai ženklas, turintis kokią nors sutartinę, perkeltinę reikšmę. Simbolis visada yra paslaptingas, jo prasmės niekada negalima išaiškinti iki galo, traktuoti kaip vienareikšmę formuluotę. Tai aukščiausias metaforos laipsnis, tačiau nuo jos simbolis skiriasi pastovesne reikšme ir dažnesnių kartojimusi (pvz., ugnies, erelio, jūros simboliai).

Simbolistinė drama – XIX pab.-XX a. pr. drama, siekusi atskleisti intuityvų suvokimą ir jutimą, iracionalųjį gyvenimo būdą. Simbolistinėje dramoje daug simbolinių figūrų (veikėjų), labai svarbi potekstė, monologai daugiaprasmiai.

Simbolizmas – XIX a. II pus. modernistinė literatūros srovė, sukilusi prieš tikrovės kopijavimą, išraišką grindusi intuityviai pasiekiamos paslaptingos reiškinių esmės simboliais.

Simploka – žodžiai ar jų junginiai, kartojami vieno sakinio ar posmo pabaigoje ir kito pradžioje.

Bet Karalius tylėjo, tylėjo ir Karalienė. (I. Simonaitytė)

Viršum ledyno sakalai pragydo…

Pragydo sakalai – gyvenimą ir meilę… (S. Nėris)

Sinekdocha – tropas – visumos reiškimas dalimi arba dalies visuma.

Sinkopė – trumpojo nekirčiuotojo balsio išnykimas žodžio viduryje:

kélnės < kẽlinės

lopšỹs < lopišỹs;

daugiskaitos naudininko galūnėje yra iškritęs balsis u:

vaikáms < vaikãmus.

Sinkopis – eilėdaros sistema – pereinamasis tarpsnis iš silabotonikos į kitas, laisvesnes eilėdaros sistemas – toniką, verlibrą.

Sinonimas – tos pačios arba artimos reikšmės žodis.

Sintagma – kalbėjimo taktas, mažiausias sintaksinis kalbos vienetas: dviejų ar daugiau gretimų reikšminių intonacinių vienetų junginys kaip visuma.

Sintaksinė-intonacinė eilėdara – eilėdara, pagrįsta didesnių kalbos vienetų (frazių, sakinių, periodų) sintaksinės struktūros ir intonacijos panašumu. Vienoda kalbos atkarpų sintaksė bendrais bruožais suvienodina ir jų intonaciją.

Broliai, seserys, imkit mane ir skaitykit

Ir tatai skaitydami permanykit.

Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti,

Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti.

Regėti to norėjo savo akimis,

Taip ir išgirsti savo ausimis. (M. Mažvydas)

Situacija – padėtis, aplinkybės, aplinkybių visuma.

Siurrealizmas – XX a. 3-5 deš. modernistinio meno ir literatūros srovė. Sąjūdis prasidėjo 1919 Prancūzijoje ir savaime iširo 1969. Siurrealizmas rėmėsi automatinio rašymo technika, atsitiktinumų logika, laisvu asociatyvių įvaizdžių sąryšiu. Estetikai būdingas erotizmas, juodasis humoras, fantastika.

Siužetas – įvykių seka, atskleidžianti veikėjų charakterius, sudaranti kūrinio turinį; meninis įvykių išdėstymas ir jų pateikimo būdas – t. y. apie ką ir kaip pasakojama.

Skaičiuotė – smulkiosios tautosakos žanras, beprasmių žodžių virtinė, sakoma išsiskaičiuojant, kam pradėti žaidimą.

Skaldas – skandinavų liaudies daina.

Slengas – žodžiai arba posakiai, vartojami tam tikrų profesijų arba visuomenės sluoksnių.

Sofistika – Romos imperijos laikotarpio (II-III a. vid. ir IV a. 2 pus.) graikų literatūros srovė.

Sonetas – eilėraštis, sudarytas iš dviejų ketureilių ir dviejų trieilių posmelių (italų, prancūzų); trijų ketureilių ir vieno dvieilio (anglų).

Sonetų vainikas – reta ir sudėtinga eilėraščių pynė, kurios paskutinysis sonetas susideda iš pirmųjų kitų eilėraščių eilučių.

Sparnuotieji žodžiai – vaizdingi posakiai, citatos, atėję iš rašytinių šaltinių, vartojami raiškesniam, taiklesniam asmens arba įvykio apibūdinimui.

Spauda – kas išspausdinta, visi spausdinti leidiniai; periodiniai leidiniai.

Spektaklis – teatro arba cirko vaidinimas.

Spondėjas – dviskiemenė pėda su dviem ilgais arba dviem kirčiuotais skiemenimis.

Statika – ramybės ar pusiausvyros būsena.

Statiškas, statiškumas – literatūros kūrinio aprašymų, jo veikėjų charakterių savybė – nekintamumas, buvimas be jokio veiksmo, be raidos.

Stema – viduramžiais stemomis buvo vadinami heroldų rašomi ir deklamuojami ilgi eilėraščiai apie herbinius ženklus ir jų savininkų genealogijas; naujaisiais laikais tas pats terminas taikomas XVI-XVIII a. įprastoms herbo atvaizdo ir herbinio eilėraščio kompozicijoms. Tačiau neolotyniškojoje Renesanso kultūroje stemma buvo vadinamas pats herbas, todėl toks termino vartojimas nėra tikslus.

Stilistika – filologijos šaka, tirianti kalbos priemonių (stiliaus elementų) vartojimo tikslingumą.

Stilistinė figūra – neįprastas posakis, savotiška jo sintaksinė sandara; juos rašytojas naudoja, norėdamas sustiprinti meninio žodžio raiškumą.

Stilius – išraiškos priemonių visuma, būdinga kuriai meno krypčiai, sričiai, autoriui; minčių reiškimo, kalbos vartojimo būdas, to būdo savitumas.

Stiliaus figūra – ypatingas kalbos vienetų (sintaksinių konstrukcijų, fonetikos, leksikos vienetų) vartojimas, darantis kalbą raiškesnę.

Stilistika – mokslo šaka, tirianti kalbos raiškos priemones, jų vartojimo emocines ir ekspresines galimybes ir tų galimybių taikymo prasmingumą; kurio nors autorius teksto arba tekstų būdingų raiškos priemonių visuma.

Stilizacija – toks rašymo būdas, kai į tam tikro konkretaus stiliaus kūrinį įvedami svetimo stiliaus elementai. Tai svetimo stiliaus sekimas, mėgdžiojimas. Stilizacija gali apimti visą kūrinį. Ji teikia raiškai ekspresyvumo: autorius į savo stilių tarsi įskiepija svetimo stiliaus ypatybes ir normas.

Iš didmiesčio nuklydus į snieguotą gūdų mišką,

ji bėgo, nepalikdama pėdų, namo,

kur begalės

šaltinių tryško po ledu – po žodžiais negudriais…

Ir Lietuva nustebo:

Balta balta, kur dairais…“

Straipsnis – laikraštyje ar žurnale išspausdintas nedidelis bet kokio žanro rašinys.

Strofa – dainos ar eilėraščio dalis, apimanti vienodą eilučių skaičių.

Strofika – mokslo apie eilėdarą skyrius, skirtas posmams, jų atsiradimo istorijai ir kaip jie naudojami poetiniuose kūriniuose, tyrinėti.

Strofoidė – eilėraščio eilučių grupė, išskirta grafiškai, bet neturinti būdingų strofos bruožų.

Struktūralizmas – metodologija, daiktus ir reiškinius tyrinėjanti atsižvelgdama į jų sąveiką ir visumą.

Sudarytojas – asmuo, sudarantis leidinius (renkantis jiems medžiagą, ją apdorojantis, komponuojantis ir parengiantis redagavimui).

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *