M

      Madrigalas – senovinė pasaulietiška daugiabalsė, dažniausiai lyrinė daina.

Magiškasis realizmas – XX a. 8 deš. Lotynų Amerikoje susiformavusi romano kryptis.

     Mãksima [lot. maxima (regula, sententia) – aukščiausias principas] – trumpas posakis, reiškiantis apibendrintą filosofinę, etinę mintį; sentencija, aforizmas.

Malda – tam tikras kalbamas ar skaitomas tekstas, kuriuo kreipiamasi į Dievą ar šventąjį; tokio teksto kalbėjimas ar skaitymas.

Meditacija – apmąstymas, pasinėrimas į savo mintis, gilaus susikaupimo būsena.

Meditacinė lyrika – apmąstymo dominavimas, visuomeninių klausimų sąsajos su žmogaus elgesio motyvais, sąžine.

Makabreska – nedidelis literatūros (paprastai dramos) kūrinys, kuriame grėsminga siaubo nuotaika siejama su grotesko elementais.

Makaronikas – XV a. pab. Italijoje atsiradusi literatūros forma, lotyniškas (paprastai eiliuotas) kūrinys, į kurį įterpiami nacionalinės kalbos elementai.

Makaroninis stilius – kalbėjimo, rašymo būdas, pasižymintis ypatinga svetimybių, skolinių, barbarizmų gausa. Į tekstus įpinamos ištisos frazės ir sakiniai svetima, dažniausiai lotynų, o XVII a. II pusėje – XVIII a. Lietuvoje – ir lenkų k.

Makrokolas – artificiozinės literatūros forma; epigrama (dažniausiai ydingo metro), sudaryta iš kuo ilgesnių daugiaskiemenių žodžių. Makrokolo priešingybė vadinama monosilabu.

Makrovaizdas – tai meninis vaizdas plačiąja prasme, kūrinio konstravimo būdas, vaizdinis mąstymas, priešprieša grynai sąvokiniam mąstymui.

Maldaknygė – maldų knyga, skirta pasauliečiams.

Melodija – frazės, sakinio ar viso teksto dainingas skambesys.

Melodrama – draminis kūrinys, kuriam būdinga aštri, tiesioginė gėrio ir blogio priešprieša, sentimentalumas, dinamiška, kupina efektingų posūkių fabula.

Memuarai – savo paties gyvenimo aprašymas.

Menas – pasaulio ir savęs suvokimo raiška vaizdais, formomis, garsais.

Meninė motyvacija – meninės raiškos, stiliaus priemonių naudojimo tekste pagrįstumas.

Meninė raiška – pasaulio ir visuomenės sanklodos, žmogaus vidinių būsenų, minčių ir jausmų vaizdavimas literatūros kūrinyje vartojant menines priemones.

Meninės priemonės – meninio teksto (kūrinio) kalbos raiškos, stiliaus ir poetikos elementai, kurie padeda išreikšti kūrinio idėją, atskleisti veikėjų charakterius, jų poelgių motyvaciją, jausmus ir mintis, veiksmo aplinkybes, sukurti tam tikrą atmosferą ar atspindėti lyrinio subjekto vidines būsenas.

Menininkas – meno kūrinių autorius ar atlikėjas, pasižymintis lakia vaizduote ir įgimtu kūrybiškumu.

Meninis savitumas – meno kūrinio meninių priemonių visuma, kūrėjo pasirinktas pasaulio vaizdavimo būdas, jo vizija; tai, kas daro kūrinį nepakartojamą ar išskiria jį iš kitų.

Meninis stilius – toks grožinėje literatūroje vartojamas rašymo būdas, kai estetiškai prasmingas ir skaitytojui turintis poveikį tekstas kuriamas individualiu stiliumi, vaizdinga, emocinga ir stilistiškai įtaigia kalba.

Meniškumas – svarbiausia grožinės literatūros ypatybė, skirianti ją nuo kitų gyvenimo atspindėjimo formų.

Meninė tikrovė – grožiniame kūrinyje aprašomi dalykai.

Mesostichas – akrosticho rūšis, kai „paslėptąjį“ žodį sudaro viduriniosios visų eiliuoto teksto eilučių raidės, skaitomos iš viršaus į apačią.

Metafora – tropas, grindžiamas kokiu nors panašumu, paslėptas palyginimas.

Minija čia daro alkūnę.

Ant gyvenvietės nusileido naktis.

Toliau už miško baubė ir dundėjo patrankos.

Metodas – pažinimo, tyrinėjimo būdas; tikrovės perteikimo būdas kūryboje.

Metonimija – tropas, kai reikšmė perkeliama remiantis loginiais daiktų ryšiais (vietos, priežasties – pasekmės, dalies – visumos ir t. t.). Tai sudėtingos sąvokos keitimas paprasta, konkrečia: dažniausiai vietoj visumos pasakoma dalis.

Gerves padangėj girdėjau.

Subangavo sujudo visa aikštė.

Metrasantikinėje eilėdaroje – pasikartojantis eilutėje ilgų ir trumpų skiemenų derinys, turintis 5-8 moras (mora – trumpo skiemens trukmė).

Šiuolaikinėje eilėtyroje metras suprantamas kaip:

1) pagrindinis kalbos eiliuotumo požymis (prozinė kalba – dismetriška, eiliuota kalba – metriška);

2) pagrindinis eilėdaros sistemos požymis (pvz., silabinis metras, silabotoninis metras);

3) dėsningai pasikartojantis eilutės ilgis (nusakomas skiemenų skaičiumi) silabinėje eilėdaroje (pvz., aštuoniaskiemenis metras, trylikaskiemenis metras);

4) dėsningo kirčių išsidėstymo eilutėje pobūdis silabotoninėje eilėdaroje (pvz., jambinis metras, daktilinis metras); dėsningai pasikartojantis eilutėse kirčių skaičius toninėje eilėdaroje (pvz., dvikirtis metras, trikirtis metras).

Metraštis – chronologinis įvykių aprašymas.

Metrika – antikinės eilėdaros principai; naujųjų laikų eilėdaros principai (dažniau nusakomi ne metrikos, o versifikacijos sąvoka); metrinių eiliuotos kalbos ypatybių visuma, jų sistema; eilėtyros šaka, tyrinėjanti metrą.

Metrinė eilėdara – eilėdaros sistema, pagrįsta trumpų ir ilgų skiemenų kaitaliojimusi eilutėje.

Mikrovaizdas tai meninis vaizdas siaurąja prasme, didesnė ar mažesnė kūrinio atkarpa, minimalus kūrinio elementas, kuris sąlyginai laikomas savarankišku. Dažniausiai mikrovaizdas tapatinamas su simboliu, metafora, mitu. Mikrovaizdo informacija jau nėra tapati atskirai paimtų tų pačių žodžių prasmėms.

Minezingeris – viduramžių klajojantis vokiečių dvaro poetas, kuriantis ir dainuojantis dainas apie meilę ir riterių žygius.

Miniatiūra – mažos apimties, labai glaustas literatūros, muzikos ar scenos kūrinys.

Minklė – smulkiosios tautosakos žanras, mįslė, išreikšta klausimu, kurio atsakymas yra labai paprastas ir kartu netikėtas.

Mįslė – tautosakos rūšis, grupinių išminties ir sąmojo varžybų bei pramogavimo forma. Kiekviena mįslė susideda iš dviejų dalių: 1) vieno, kartais kelių sakinių apimties teiginio, dažniausiai vaizdingo ir ekspresyvaus, koduojančio vieną ar kelis daiktus ar reiškinius, kuriuos reikia atspėti, ir 2) spėjimo, dekoduojančio teiginyje užslėptą mintį. Koduoja (užmena) vienas asmuo, dekoduoja (įmena) – kitas.

Misterija – dramos veikalas bibline arba tautos likimo tema.

Mistifikacija – sąmoningas ir išradingas klaidinimas, apgaudinėjimas.

Mistika – tikėjimas paslaptingomis antgamtinėmis jėgomis, su kuriomis žmogus esą gali bendrauti.

Mitas – senovinis fantastinis pasakojimas apie antgamtines būtybes, legendinius didvyrius ir pan. Pvz., mitas apie Prometėją, mitų ciklas apie Trojos karą ir kt.

Mitologija – mokslo šaka, tirianti mitus, jų esmę, kilmę, reikšmę; kurios nors tautos ar tautų grupės mitų visuma.

Modernizmas – XIX a. II pusės – XX a. naujoviškų meno krypčių teorija ir praktika, sukūrusi estetinių kriterijų, komponavimo ir stilistikos sistemą, kuri neigė tikrovės atspindėjimo funkciją, formavo kūrinį iš įvairių subloginio mąstymo lyčių, skelbė meno autonomijos šūkius, pradžioj turėjusius antiburžuazinio protesto, vėliau estetizmo reikšmę.

Modernioji literatūra – literatūros kūriniai, kuriems būdingos naujumo, šiuolaikiškumo idėjos.

Mokslinė literatūra – veikalai, žurnalai, straipsniai, kuriuose moksliškai tiksliai pateikiamas pasaulio vaizdas, pristatomi naujausi moksliniai tyrimai ir jų rezultatai.

Mokslinė fantastika – beletristikos rūšis, kurios pasakojimas grindžiamas mokslo prielaidomis, teorijomis ar socialinėmis utopijomis.

Monodrama – dramos kūrinys, skirtas vaidinti vienam aktoriui. Monodramoje išryškėja dramos monologo dialogiškumas: veikėjas sako monologą siekdamas kitą žmogų (žiūrovą) prakalbinti, paveikti.

Monografija – mokslinis veikalas, skirtas išsamiam vienos temos, problemos, vieno autoriaus gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimui.

Monologas – vieno veikėjo kalba, sakoma sau, kitiems veikėjams arba žiūrovams.

Monorimas – eilėraštis su besikartojančiu vienu rimu.

Monosilabas – artificiozinės literatūros forma, kūrinys, sudarytas tik iš vienskiemenių žodžių (pvz., dux, lux, pax, rex ir pan.). Monosilabo priešingybė vadinama makrokolu.

Montažas – iš atskirų parinktų dalių sudarytas kūrinys.

Mora – antikinės eilėdaros laiko vienetas, trumpo skiemens ištarimo trukmė.

Moralas – dorovinis pamokymas, pasakėčios arba kito didaktinio kūrinio etinė išvada, ryškėjanti iš turinio arba tiesiogiai suformuluota teksto pabaigoje.

Moralitė – skirtas vaidinti vėlyvųjų viduramžių kūrinys, kuriam būdingas moralizavimas, alegoriniai veikėjai, įkūnijantys gėrio ir blogio kovą.

Moteriškas rimas – rimuojamų žodžių kirtis antrame nuo galo eilutės skiemenyje.

Motyvacija – turėjimas motyvų vienaip ar kitaip veikti, elgtis, kurti.

Motyvas – skatinamoji priežastis, veiksnys; veikimo pagrindas; mažiausias meno veikalo turinio, prasmės vienetas.

Moto – citata iš kito kūrinio prieš kūrinio tekstą, jo skyrių ar dalį ir susijusi su šio kūrinio esme ar idėja, pvz., Jurgis Baltrušaitis (1873-1944) prieš eilėraštį „Vakaro varpas“, skirtą Maironiui, parašė moto iš Edgaro Alano Po (Edgar Allan Poe; 1809-1849) kūrybos:

Hear the tolling of the bells –

       Iron bells!

Girdi, ką byloja varpai,

      Geležiniai varpai!

Muziejus – įstaiga, kur renkami, laikomi, tiriami ir rodomi materialinės ir dvasinės kultūros dalykai; tos įstaigos pastatas ar patalpos.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *