L

      Laikasmetas, kada vyksta veiksmas, jo trukmė. Jis gali lėkti žaibiškai ir slinkti labai lėtai, gali ir visai sustoti. Laikas gali būti istorinis (realus) arba mitinis (pasakiškas, sakmiškas). Mitinis laikas sukasi ratu (metų ciklas), o istorinis juda tiesia linija (istoriniai įvykiai) iš praeities į dabartį. Jei pasakotojas sugrįžta į praeitį, tai retrospektyvus vaizdavimas. Taip pat laikas gali būti kalendorinis, metų laikų, paros, žmogaus amžiaus tarpsnių (kūdikystė, vaikystė, paauglystė, jaunystė, branda, senatvė), gramatinis, ir kt.

Laipsniavimas – tai žodžių ar sakinių išvardijimas tokia seka, kuri kelia stiprėjimo ar silpnėjimo įspūdį.

Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,

Katrų čiulbančių taip ramu klausytis? (A. Baranauskas)

Laisvosios eilės – eiliavimas be aiškaus metro.

Laiškas – seniausia žmonių bendravimo raštu forma, žinoma nuo XVIII a. pr. Kr. Egipte, susikūrusi savo etiką ir stilistiką, svyruojančią nuo oficialaus pranešimo iki intymaus tono.

Lakonizmas – minčių išdėstymo trumpumas, aiškumas, glaustumas.

Legenda – pasakojamasis mitinio ar religinio siužeto literatūros arba tautosakos kūrinys.

Leidinys – išleistas spaudinys – knyga, laikraštis, žurnalas, brošiūra.

Leitmotyvas – pagrindinė mintis, dažnai kartojama ir pabrėžiama.

Leksika – kalbos, tarmės, autoriaus, kūrinio ar kurio nors personažo žodžių visuma.

Lema – viena iš sudedamųjų literatūrinės emblemos dalių, glausta frazė, kartais vienas žodis, suvokiamas kaip užuomina apie autoriaus pageidaujamą interpretaciją.

Leoninas – terminas, kildinamas iš XI a. prancūzų poeto Leono vardo, taikomas viduramžiškiems lotyniškiems eilėraščiams (paprastai hegzametrams ir pentametrams) su vidiniais rimais (kiekvienoje eilutėje prieš cezūrą esantis žodis rimuojamas su paskutiniuoju žodžiu).

Lėzedrama (vok. Lesedrama, lesen – skaityti) – dramos kūrinys, skirtas skaityti, o ne vaidinti teatre. Dar vadinamas „literatūrine“ drama. Ypač išpopuliarėjo XIX a.

Libretas – operos, operetės žodžiai (tekstas); baleto veiksmo aprašymas.

Lietuvos metraščiai – Viduramžių ir Renesanso prozos žanras. Istoriniai anoniminiai kūriniai, kuriuose dėstoma LDK istorija. Rašyti rusėnų k.; esama XV-XVI a. jų fragmentų bei vertimų į lotynų ir lenkų k.

Lyra – Antikos epochos styginis muzikos instrumentas, poetinės kūrybos ir įkvėpimo simbolis.

Lyrikapoezija, reiškianti autoriaus išgyvenimus, mintis, jausmus.

Lyrikas – poetas, lyrikos kūrėjas.

Lyrinė poema – lyrikos žanras, didelės apimties eiliuotas kūrinys.

Lyrinis herojus – lyrinėje poezijoje asmuo, kurio išgyvenimai, mintys ir jausmai pavaizduoti eilėraštyje ir kurio vardu kūrinys parašytas.

Lyrinis vyksmas – išgyvenimo raida, vaizdų ir minčių kaita; lyrikos kūrinio ypatybė – lyrinio subjekto vidinių būsenų kaita, plėtotė. Lyrinis vyksmas – eilėraščio kompozicijos pagrindas.

Lyrizmas – meninio teksto nuoširdumas, švelnus jausmingumas.

Litanija – malda su pasikartojančiais kreipiniais.

Literatas – literatūros kūrinių autorius, rašytojas, kritikas.

Literatūra – rašytinių ir spausdintinių kūrinių visuma, raštija.

Literatūrinė įtaka – vieno rašytojo pažiūrų ir meninio vaizdavimo poveikis kito kūrybai.

Literatūrinė pasaka – konkretaus rašytojo sukurta išgalvota istorija. Pvz., Hansas Kristianas Andersenas laikomas vienu geriausių pasaulyje autorių, kūrusių literatūrines pasakas.

Literatūrinis laiškas – literatūros kūrinys, parašytas kreipiantis į kurį nors asmenį arba asmenis.

Literatūrinis portretas – meninės raiškos priemonėmis piešiamas literatūros kūrinio veikėjo charakteris, asmenybės bruožai, išvaizda.

Literatūrinis rašinys – kūrinio analizavimas pagal duotą temą. Rašinyje atskleidžiamas ir pagrindžiamas savitas požiūris į kūrinį. Literatūriniame rašinyje gali būti nagrinėjama vieno arba kelių (nurodytų, pasirinktų) autorių kūryba.

Literatūrologija – mokslo šaka, tirianti grožinės literatūros kūrinius, rašytojų kūrybą, literatūros istorinę raidą, literatūros vaidmenį visuomenės gyvenime.

Literatūros epocha – chronologiškai apibrėžta literatūros istorijos dalis, kuriai būdingi saviti kūrybos bruožai ir literatūrinės tradicijos.

Literatūros istorija – literatūros mokslo šaka, kurios objektą sudaro istorinė chronologinė senosios raštijos ir vėlesnės grožinės literatūros srovių, žanrų, stilių raida bei rašytojų vieta ir vertė šioje raidoje.

Literatūros kritika – gyvenamojo meto grožinės literatūros kūrinių nagrinėjimas, aiškinimas ir vertinimas.

Literatūros kryptis – bendrais estetiniais principais pagrįsta literatūros reiškinių visuma, kuriai būdingas kuriamo pasaulio modelio, tematikos ir problematikos panašumas, bendra kompozicinių, stilistinių ypatybių sistema, bendra pasaulėjauta, kultūrinių ir meninių tradicijų panašumas.

Literatūros kūrinio herojus – ryškių charakterio ir elgesio bruožų grožinės literatūros kūrinio veikėjas, atitinkamai susijęs su kitais vaizduojamais kūrinyje veikėjais ir gyvenimo reiškiniais.

Literatūros manifestas – idėjinių ir estetinių principų deklaracija, skelbiama besiformuojančios naujos srovės, judėjimo ar grupės vardu.

Literatūros muziejai – kultūros ir mokslo įstaigos, kurios kaupia, saugo, restauruoja, tiria, eksponuoja ir populiarina rašytojų kūrybą bei literatūrinių įvykių faktus.

Literatūros rūšis – stambios istoriškai susiklosčiusios literatūros kūrinių grupės.

Literatūros sociologija – socialinių ir humanitarinių mokslų tarpinė disciplina, tyrinėjanti literatūros ir socialinės aplinkos santykį.

Literatūros srovė – savo pažiūromis ir gyvenimo bei kūrybos supratimu bei vertinimu vienas kitam artimų istoriškai apibrėžto laikotarpio rašytojų kūrybinis bendrumas. Pvz., romantizmas, realizmas, simbolizmas, impresionizmas ir kt

Literatūros teorija – literatūros mokslo šaka, kurios tyrimo tikslai – atskleisti ir aprašyti bendruosius literatūros esmės, genezės, funkcionavimo, tipologijos bei suvokimo dėsningumus.

Literatūros tipas – literatūros kūrinių skirstymo pagal tematiką ir turinio pobūdį vienetas.

Literatūros žanras – literatūros kūrinių skirstymo pagal sandaros ypatybes vienetas.

Litotė – vaizduojamojo dalyko sumažinimas, sumenkinimas.

Atriekė riekelę,

Kaip klevo lakštelį…

Logaedas – antikinėje eilėdaroje – eilutė, susidedanti iš triskiemenių ir dviskiemenių pėdų bei metrų, dažniausiai iš daktilių ir chorėjų arba iš anapestų ir jambų. Triskiemeniai metrai (daktilis ir anapestas) buvo laikomi tinkamais dainavimui (aojde), o dviskiemeniai metrai (chorėjas ir jambas) – dialogui (logos). Iš to kilo ir lodaedo pavadinimas (logos + aojde).

Silabotoninėje eilėdaroje – eilutė arba strofa, sudaryta iš triskiemenio ir dviskiemenio metro derinių.

Ežero skaisčios bangos liūliavo

Žaliu smaragdu.

Laivą be irklo varė, lingavo

Vėsos dvelkimu. (Maironis)

J I I J I L J I I J I

(daktilis + chorėjas ir daktilis + chorėjas)

I J I I J

(jambas + anapestas)

J I I J I L J I I J I

(daktilis + chorėjas ir daktilis + chorėjas)

I J I I J

(jambas + anapestas)

Logogrifas – atificiozinės literatūros forma, eilėraštis, kuriame kokio nors asmens vardas ar daikto pavadinimas, suskaidytas skiemenimis ar raidėmis, „paslėptas“ tekste pagal tam tikrą raktą.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *