K

      Kabalistikas – kūrinys, kuriame pranašaujami ar šlovinami su kokia nors data susiję įvykiai.

Kadencija – eilutė pabaiga (nuo paskutinio kirčiuoto skiemens).

Kalambūras – žodžių žaismas, pagrįstas tik garsiniu jų panašumu.

Boba už liežuvį gausi per liežuvį. (P. Cvirka)

Kalbinė raiška – tai meninių priemonių, stiliaus figūrų visuma tekste. Turtinga kalbinė raiška tekstą daro įtaigesnį, gyvesnį ir vaizdingesnį.

Kalbos funkcijos – komunikacinė, reprezentacinė, pažintinė, ekspresinė ir estetinė.

Kalbos priemonės – visi tekste vartojami kalbos dėmenys: žodžiai, sakiniai, gramatinės formos.

Katachrezė – gretinimas žodžių, savo prasme nesuderinamų, siejančių objektyviai nesuderinamas tikrovės sritis.

Be žado šlama žydintis akmuo. (S. Geda)

Katarsis – vidinių konfliktų, įtampos sumažinimas juos išgyvenus (ypač per meną); dvasinis apsivalymas.

Katastrofizmas – civilizacijos žlugimo ir žmonijos pabaigos nuojautų išraiška, subrandinta pasaulinių karų ir masinių žudynių, atominio susinaikinimo ir biosferos užterštumo grėsmės, davusi pagrindą intelektualiniams sambūriams ir idėjinei stilistinei literatūros krypčiai.

Kirtis – vieno kurio skiemens išryškinimas, stipresnis ištarimas žodyje.

Klasicizmassekimas Antikos graikų ir romėnų literatūra kaip tobulumo etalonu. Plačiąja prasme – Europos literatūrų raidos epocha, prasidėjusi Renesansu ir trukusi iki romantizmo. Tarpiniai šios raidos etapai: Barokas (XVII a.), Klasicizmas siaurąja prasme (XVIII a.), rokokas (XIX a. I p.). Etapai be griežtesnių ribų, susipynę, įvairuojantys pagal šalis.

Klasika – senovės graikų meno laikotarpis; reikšmingi, visų pripažinti labai meniški kūriniai.

Klasikas – pasižymėjęs, pripažintas meno, mokslo veikėjas.

Katekizmas – glaustas krikščionių tikybos vadovėlis, vienas iš bažnytinės literatūros žanrų.

Klauzulė – poezijos eilutės baigmuo nuo paskutinio kirčiuoto garso. Klauzulė gali būti vyriška, jei eilutė baigiasi kirčiuotu skiemeniu; moteriška, jei ji baigiasi nekirčiuotu skiemeniu; daktilinė, jei baigiasi dviem nekirčiuotais skiemenimis.

Koda – pridėtinė eilutė. Koda tarsi užbaigia eilėraštį.

Kodas – ženklų sistema, kurios pagrindu gali būti kuriami pranešimai. Literatūros moksle dažniausiai kalbama apie mitologinį kodą, kuriuo remiasi tautosakos kūrinių logika, ir istorinį, kultūrinį kodą. Kodas dažniausiai išryškėja kūrinių pradžioje.

Kolizija – priešingų interesų, siekimų, tikslų, nuomonių, jausmų susidūrimas.

Koloritas – spalvingumas, savitumas.

Komedija – dramos žanras, kuriame juokingai vaizduojamos žmonių ir visuomenės ydos, smerktini papročiai.

Komentaras – kūrinio arba atskirų jo vietų bei frazių aiškinimas.

Komiksas – gausiai iliustruotas, nuotykinis humoristinis pasakojimas, kurį sudaro serija siužetinių piešinių su minimalios apimties dialogų tekstu.

Komunikacija – bendravimas, keitimasis mintimis, patirtimi ar išgyvenimais.

Komiškoji literatūra – kūriniai, kuriems būdingas komizmas.

Komizmas – juokingumas, žaismingumas.

Komparatyvistika – literatūros mokslo šaka, tirianti tarptautinius literatūrinius ryšius, motyvų, žanrų ir formų migraciją bei tipologiją, pasaulinės literatūros kaip raidos proceso dėsningumus. Vartojama lyginimų metodika, pagrįsta istorinio priežastingumo principu, literatūrinių konvencijų bendrumo suvokimu ir estetinių vertybių gradacija.

Kompozicijakūrinio sandara, jo sudaromųjų dalių išdėstymas, įvykių išdėstymo tvarka. Pirmiausia tai išorinė kūrinio pusė: dramos suskirstytos veiksmais, prozos kūriniai – dalimis, skyriais, pastraipomis, poezijos – posmais. Grupavimas apima ne tik išorinę teksto sandarą, bet ir patį vaizduojamąjį pasaulį.

Pagal elementų jungimo laipsnį skiriama uždara ir atvira kompozicija. Uždara vadinama tokia, kurios elementai tvirtai tarpusavyje sujungti, o kūrinio pradžia ir pabaiga aiškiai pabrėžiama. Jei pradžioje ir pabaigoje pasikartoja tas pats sakinys, tokia kompozicija vadinama žiedine. Atvirai kompozicijai būdingas fragmentiškumas, jungčių laisvumas. Kūrinys pradedamas ir baigiamas taip, jog atrodo tartum visumos dalis. Jis dažniausiai baigiasi abejojimo, klausimo, nutylėjimo intonacija.

Moderniajai literatūrai būdingas asociatyvus mąstymas bei vaizdų komponavimo principas. Vieniems skaitytojams tai labai patinka, nes jie gali „įlįsti į pasakotojo kailį“, kitiems sunku sekti pasakotojo mintį.

Konfliktas – veiksmą plėtojanti priešingybių kova. Konfliktas gali būti vidinis ir išorinis.

Konkordantas – artificiozinės literatūros forma, dažniausiai dviejų eilučių eilėraštis, kurio kai kurie žodžiai ar skiemenys yra bendri abiems eilutėms, tačiau tų eilučių turinys skirtingas ar net priešingas.

Konkrečioji poezija – abstrakčiojo meno kryptis, grindžiama išgrynintu akustiniu arba vizualiniu efektu.

Konsonansas – netikslus rimas, kurios priebalsiai vienodi, o balsiai skirtingi.

Konspektas – straipsnio, viešosios kalbos, paskaitos ar kitokio informacinio teksto santrauka.

Konstruktyvizmas – XX a. 3 deš. rusų architektūros, dailės ir literatūros srovė.

Kontekstasteksto ištrauka, iš kurios tiksliai suprantama į ją įeinančio žodžio arba sakinio reikšmė. Kontekstas yra teksto aplinka. Juo tikriname prielaidas, ką reiškia vienas ar kitas įvaizdis.

Kontempliacija – gilinimasis į savo vidinį dvasinį pasaulį, savęs stebėjimas; apmąstymas.

Kontrastas – ryškus priešingumas, priešingybė.

Koreliatyvas – eiliuotas lotyniškas kūrinys, kurio visi žodžiai išbarstyti po tekstą, o skaitytojas turi pats surasti „raktą“, t. y. atsekti jų pradinę tvarką, kad suprastų turinį. Vienintelis išorinis koreliatyvo požymis – skyrybos ženklai (kableliai ir taškai) po kiekvieno žodžio.

Kosmopolitizmas – ideologija, priešinga patriotizmui, atmetanti nacionalines tradicijas ir nacionalinę kultūrą.

Kreipinys – žodis ar junginys, kuriuo kreipiamasi.

Kriptonimas – slapyvardis, sudarytas iš vardo ir pavardės, pavardės ir slapyvardžio, slapyvardžio pirmųjų raidžių derinio arba šiaip parinktų raidžių.

Kritika – naujų meno kūrinių nagrinėjimas ir vertinimas.

Kronika – chronologinis įvykių aprašymas.

Kubizmas – XX a. pr. modernistinė dailės kryptis.

Kulminacija – didžiausio įtempimo, pakilimo momentas kūrinyje.

Kultūra – visa, kas sukurta visuomenės fiziniu ir protiniu darbu; išsiauklėjimas, išprusimas.

Kultūros ženklai – užuominos apie vertingą, įdomų įvairių tautų, epochų kultūros palikimą. Tai gali būti Antikos mitų motyvai, tikslingai minimi dievų vardai, Renesanso ar kito laikotarpio didžiųjų kūrėjų pavardės, garsių klasikos kūrinių personažų vardai ir pan.

Kupletas – juokingo turinio daina, atliekama estradoje ar operetėje, su pasikartojančiu priedainiu.

Kūrinys – kuriamasis darbas, kūryba; kas sukurta.

Kūrinys – kas sukurta, kūrybos vaisius.

Kūrinio kalba – poetinės leksikos, sintaksinių, fonetinių, semantinių figūrų, kitų meninės raiškos priemonių visuma.

Kūrinio erdvė – erdvė, kurioje vyksta pasakojamosios istorijos veiksmas ar lyrikos kūrinio lyrinis vyksmas. Kūrinio erdvės gali būti apibrėžtos, neapibrėžtos, konkrečios, abstrakčios, vertikalios, horizontalios, tikroviškos, sąlygiškos, fantastinės, mitinės, mistinės, virtualios, vientisos, suskaidytos, užpildytos, tuščios, panoraminės, vidinės, išorinės, makropasaulis, mikropasaulis ir kt.

Kūrinio laikas – pasakojamosios istorijos įvykių ar lyrikos kūrinio lyrinio vyksmo laikas. Kūrinio laikas gali būti abstraktus, konkretus, istorinis, ciklinis, realus, prisiminimų, buities, būties, įsivaizduojamas, mistinis, transcendentinis, virtualus, neišryškintas, inversinis.

Kūrinio tipas (pobūdis) – tai kūrinių apibūdinimas pagal gyvenimo vertybių teigimo ir suvokimo galimybes. Gali būti buitiniai, socialiniai, psichologiniai, intelektualiniai ar filosofiniai tekstai. Pagal meninę raišką aptariami kūriniai gali būti epiniai, lyriniai, poetiniai, meditaciniai, išpažintiniai. Vaizduojamo laiko atžvilgiu skiriami tradiciniai, istoriniai, retrospekciniai ar modernieji tekstai.

Kurtuazinė literatūra – Viduramžių epochos Vakarų Europos literatūra.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *