I

      Įasmeninimas – asmens ypatybių suteikimas daiktams, gyvūnams ar sąvokoms.

Idealas – galutinis siekimų tikslas, visiška tobulybė.

Idealistas – žmogus, kuris vertindamas, suvokdamas ir pažindamas pasaulį vadovaujasi savo norais ir troškimais, neatsižvelgdamas į realias aplinkybes ir sąlygas, svajotojas.

Idealizavimas – per daug geras vertinimas, tik teigiamų ypatybių kėlimas.

Idėja, arba Pagrindinė mintis, – vadovaujamoji kurio nors darbo mintis, pagrindinė veikalo mintis (kaip tą reiškinį vertina, ką laiko reikšminga, kas gerai arba kas darytina, kad būtų gerai). Idėjų kūrinyje gali būti ne viena: pagrindinė ir šalutinės. Idėjos nėra vien racionalus dalykas, jos dažnai susijusios su tam tikru emociniu nusiteikimu: pritarimu, simpatija, susižavėjimu ar pašaipa, panieka, įtūžiu ir pan.

Idilė (pastoralė, bukolika) – nedidelis lyrinio aprašomojo pobūdžio, giedros nuotaikos kūrinys, vaizduojantis kaimo buitį, gamtą, meilę.

Idioma – pastovus, vaizdingas žodžių junginys, kurio reikšmė nesutampa su atskirai paimtų dėmenų reikšmėmis.

dėti į akį – miegoti

griežti dantį niršti

molio Motiejus – apsileidėlis

pramušta galva – aistra

Įkvėpimas – kūrybinio pakilimo būsena, didžiausio įtempimo momentas kūrybiniame darbe, kai ypač aiškiai veikia sąmonė rašytojo, reiškiančio savo idėją, savo sumanymą gyvenimiškais paveikslais, meniniais vaizdais, kuriuos, remdamasis sukauptais stebėjimais, jis sukuria savo vaizduote.

Iliustracija – knygų grafikos kūrinys, fotografija, piešinys, schema, brėžinys, puošiantis, paaiškinantis arba papildantis tekstą.

Imažizmas – XX a. 2 deš. anglų ir JAV moderniosios poezijos srovė.

Impresija – įspūdis, subjektyvus išgyvenimas; meno kūrinys, perteikiantis asmenišką įspūdį, nuotaiką.

Impresionizmasmeno srovė, atsiradusi XIX a. II pus. prancūzų tapyboje; įteisino tiesioginį regimąjį įspūdį, trumpalaikių pojūčių fiksavimą, subtilius spalvų niuansus, fragmentišką kompoziciją, pagrįstą iracionaliu mąstymu ir improvizuota melodika.

Improvizacija – kūrimas iš karto atliekant.

Inscenizacija – nedraminio literatūros kūrinio pritaikymas vaidinti; inscenizuotas kūrinys, įgyjantis pjesės formą, labai nutolęs nuo pirminio kūrinio, laikomas savarankiška pjese ar scenarijumi.

Inkunabulas – pirmojo spaudos laikotarpio (iki 1501 m.) knygos.

Instrumentacija – įvairus žodžių grupavimas norint pabrėžti žodžio skambesį tekste, pasiekti estetinį efektą. Kartu praplečiamos ir žodžio semantikos galimybės. Pagrindinės instrumentavimo priemonės yra fonetinės figūros (aliteracija, asonansas, onomatopėja), rimas.

Intarpai – tekste įterpti kito žanro kūriniai ar jų ištraukos.

Interaktyvioji beletristika – kompiuterinė beletristika, elektroninė literatūrinės išmonės forma.

Interkalarijas – artificiozinės literatūros forma, eilėraštis, kuriame nuolat kartojasi žodžiai ar žodžių junginiai (paprastai ne ilgesni už vieną eilutę).

Intermedija – nedidelė komiška pjesė ar scena, atliekama tarp spektaklio veiksmų.

Interpretacija – prasmės aiškinimas; meno kūrinio saviškas atlikimas.

Intertekstualumas – teksto ryšys su kitais tekstais (pvz., Jameso Joyce’o Ulisas su Homero Odisėja ar Algimanto Mackaus eilėraščio „Triumfališkoji“ su Dylano Thomo eilėraščiu „Ir nebus mirties karalijos“).

Interviu – XX a. spaudoje, radijuje ir televizijoje paplitusi komunikacijos forma, tampanti savarankišku publicistikos bei literatūros žanru.

Intonacijažmogaus kalbos tonas, kurį nulemia balso pakėlimo ir nuleidimo kaitaliojimas.

Intuicija – nuojauta, gebėjimas nuspėti ateities įvykius; kūrybiška vaizduotė.

Intriga – siužetinio kūrinio struktūros elementas: prieštaringų veiksmo aplinkybių susikirtimas ir aktyvi (dažniausiai slapta) priešiškų veikėjų veikla, kuri lemia veiksmo eigos posūkius ir žadina skaitytojo susidomėjimą, smalsumą.

Inversija – įprastinės žodžių tvarkos keitimas sakinyje, norint stilistiškai išskirti bei pabrėžti vieną ar kitą jo dalį.

Krūmus ir girias linksmas jau giltinė suka,

Ir grožybes jų gaišin draskydama vėtra. (K. Donelaitis)

Invokacija – autoriaus kreipimasis į mūzas, dievybę ar dvasinį globėją literatūros kūrinio pradžioje, prašant įkvėpimo ir jėgų įgyvendinti kūrybinį sumanumą.

Įrėminimas – teksto pradžioje pavartoto žodžio, frazės pakartojimas teksto pabaigoje.

Ironija – paslėpta sąmojinga pašaipa, pasityčiojimas. Tai yra komiškumo forma, kuri pasakymui suteikia priešingą reikšmę. Ironija visada siejasi su apsimetimu: paliekama galimybė jos neįžvelgti ir pasakymą suprasti tiesiogiai.

Istorinė literatūra – kūriniai, atspindintys istorinius įvykius ir visuomeninio gyvenimo reiškinius.

Istorinės dainos – dainuojamosios tautosakos žanras.

Istorinis kontekstas – praeities įvykių, idėjų, reiškinių atspindžiai literatūros tekste, padedantys jį interpretuoti, atskleisti jo unikaliąją prasmę.

Istorinis romanas – specifinis romano tipas, susiformavęs romantizmo epochoje.

Istorizmas – žodis ar žodžių junginys, kuriuo vadinamas senovinis, jau išnykęs daiktas ar reiškinys.

Išmonė – tai, ką sukuria žmogaus vaizduotė. Galima tai vadinti nekaltu melu, nes jis nekenksmingas, kol netampa blogu įpročiu. Meninės išmonės pagrindas – žmogaus emocijos, patyrimas.

Išvardijimas – stilistiniais tikslais vartojamų vienarūšių sakinio dalių arba vienarūšių sakinių eilė. Suteikia kalbai konkretumo, turtingumo. Ši priemonė būdinga tautosakai, ypač herojiniam epui. Naudojant išvardijimą, pasakojimas tampa ramus, lėtas.

Kas dirvas užartų, sėtų bei nuvalytų,

Kas grūdelius iškultų ir parduot nuvažiuotų,

Kad nei Lauro, nei dosningo Krizo nebūtų. (K. Donelaitis)

Įtaigumas – darantis poveikio, patraukiantis, sudominantis. Tai vienas iš stilingos kalbos reikalavimų.

Įtampa – išskirtinis jėgų ir dėmesio sutelkimas ties kokia nors tema, problema ar situacija. Dažnai veiksmo įtampą didina personažų nesutarimai, ginčai ir pan.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *