F

      Fabulanuoseklus kūrinyje vaizduojamų įvykių išdėstymas. Ji sudaro siužeto pagrindą (kartais su juo sutampa).

Faktas – tikras, nepramanytas reiškinys, įvykis ar dalykas. Pvz., teiginys V. Mykolaitis-Putinas studijavo Friburge yra konkretus faktas.

Fantastika – kas pramanyta, vaizduotės sukurta; vaizduotės sukurti neįprastų, dažnai antgamtinių reiškinių vaizdai; ko nors kilmės aiškinimai, sudarantys mitų, sakmių, padavimų pagrindą; mokslo laimėjimais grindžiamos ateities vizijos mokslinės fantastikos kūriniuose.

Fantastinė literatūra – literatūros kūriniai, kuriuose neegzistuojantys arba dar neatrasti, neišaiškinti reiškiniai, objektai ar ištisi pasauliai aprašomi tarsi iš tiesų egzistuotų.

Farsas – viduramžių komedijos tipas, satyrinio arba juokaujamo turinio nedidelės apimties drama ar vaidinimas, pagrįstas anekdotiška situacija, dinamišku veiksmu, su šaržuotais personažais, kuriems būdingi storžieviški pokštai, bravūriškos išdaigos. Susiformavo XII-XIII a. Prancūzijos miestų kultūroje, klestėjo XIV-XVI a. kaip pramoginis misterijų intarpas.

Fatališkas – neišvengiamas, likimo nulemtas.

Fatalizmas – pažiūra, kad visa, kas vyksta pasaulyje, yra nulemta būtinybės, kad gamtoje ir istorijoje laisvės nėra.

Fejerija – fantastinės, pasakiškos, mitologinės tematikos teatro, cirko vaidinimas ar kino filmas su gausiais šviesos, spalvų ir garso efektais, virtuoziškais aktorių triukais.

Feljetonas – aktualijas gvildenantis publicistikos ir grožinės literatūros žanras; trumpas, proza rašytas humoristinis-satyrinis kūrinys, kilme susijęs su periodine spauda.

Feminizmas – judėjimų dėl politinio, socialinio, kultūrinio moters statuso pakeitimo visuma. Išskiriamas liberalusis, marksistinis, egzistencinis, radikalusis, postmodernusis, postkolonijinis, ekofeminizmas ir t. t. Juos vienija moterų subordinacijos pripažinimas ir siekimas ją panaikinti.

Figūriniai tekstai – tekstai, grafiškai išdėstyti taip, kad įgytų tam tikrus vizualiai suvokiamus pavidalus, primenančius realių ar simbolinių objektų (piramidės, obelisko, rombo, žvaigždės, kryžiaus, bažnyčios ir kt.) siluetus.

Filosofinė lyrika – lyrikos tipas, pagrįstas pasaulėžiūros problemomis, vadinamosiomis „amžinomis temomis“, mąstymo, įsimąstymo, apmąstymo kalbinėmis procedūromis, siekiančiomis apibendrinimo. Vadinama ir kitais terminais: idėjų lyrika, reflektyvinė lyrika, intelektualinė lyrika, minties lyrika, metafizinė lyrika.

Finalas – paskutinė, baigiamoji scena draminiame veiksme.

Foliantas – stora, didelio formato knyga.

Folkloras – meninė liaudies kūryba.

Fonetinės figūros – kalbos ekspresyvumą didinančios figūros. Tai aliteracija, asonansas, onomatopėja ir kt.

Fonika – estetiškai aktualizuotų eiliuotos kalbos garsų sistema; eilėtyros šaka, tyrinėjanti kalbos garsų artikuliacinių ypatybių (realizuotų fonemų) estetinę reikšmę. Fonika glaudžiausiai susijusi su kalbos prigimtimi. Kiekvienoje kalboje tos pačios fonemos turi skirtingas estetines galimybes, nes nevienoda yra garsinė tos pačios reikšmės žodžių sandara, jų etimologija, vartojimo kontekstai, ryšys su įvairiomis tautos gyvenimo ir kultūros sritimis. Dėl to kiekvienos tautos žodis, o kartu ir vieni ar kiti garsų junginiai sukelia specifines asociacijas, subtilius emocijų, vaizdinių ir prasmės niuansus, kurių neįmanoma perteikti kita kalba. Šia prasme fonika yra metrikos priešybė. Metrika yra daugiau internacionalinio, fonika – daugiau nacionalinio pobūdžio. Fonikai priklauso eufonija, instrumentuotė bei orkestruotė, aliteracija, asonansas, konsonansas, onomatopėja.

Formalizmas – nustatytų formų smulkmeniškas laikymasis, pedantiškumas.

Fragmentas – nedidelė visumos dalis; teksto ištrauka.

Frazė – baigtą mintį reiškiantis žodžių junginys, posakis.

Frazeologija – kalbotyros šaka, tirianti kurios nors kalbos frazeologizmus; frazeologizmų visuma.

Frazeologizmas – pastovus vientisos reikšmės vaizdingas žodžių junginys.

lupti vėžius – gėdytis

nukabinti nosį – nusiminti

prikąsti liežuvįnutilti

Funkcinis stilius – istoriškai susiformavusi bendrinės kalbos atmaina, kurios ypatybes bei specifiką lemia vartojimo sritis, turinys ir funkcija. Lietuvių kalboje skiriami 5 funkciniai stiliai: mokslinis, meninis, publicistinis, administracinis ir buitinis.

Funkcija tekste – ko nors vaidmuo, paskirtis. Pvz., Maironio eilėraštyje „Užmigo žemė“ metaforos „Tik dangaus negęsta akys…“ funkcija – nukreipti lyrinio subjekto mintis į vertikaliąją erdvę ir išryškinti žmogaus ir gamtos paralelę.

Futurizmas – avangardinė XX a. pr. meno srovė, neigusi praeities kultūrą, skelbusi technikos kultą.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *