Kaip rašyti esė?

      Esė – tai gana laisvos formos ir stilistikos mokslinio tipo tekstas, kuriame išreiškiama gana subjektyvi rašančiojo nuomonė. Mokyklinis rašinys yra viena iš esė formų. Nors esė struktūra gana laisva, tačiau vis dėlto būtinos tokios dalys: įžanga (problemos kėlimas, suintrigavimas), temos plėtojimas (problemos skaidymas dalimis, argumentacija, jos parėmimas citatomis, vaizdiniais), išvados (pagrindinis akcentas).

Įžangoje keliama problema.

Sudominęs skaitytoją keliama problema, rašytojas pateikia savo samprotavimus, kuriuos paremia argumentais. Samprotavimai gali išplaukti vienas iš kito, gali būti vardijami iliustruojant juos meniniais vaizdais, autoritetų citatomis. Pastraipos pabaigoje pateikiamos dalinės išvados. Pabaigoje tos dalinės išvados tartum suvedamos į pagrindinę išvadą, tačiau svarbiausia suteikti joms naują kokybę, nekartoti tai, kas jau pasakyta.

Tiksliau pasakius – susilaikyti ir nepateikti galutinių išvadų per anksti, labai gerai, jei ta dalinė išvada šokiruojanti, – tai skatina skaityti toliau. Dažnai rašiniai nepavyksta kaip tik todėl, kad mokinys nekantrauja iš pat pradžių atskleisti savo nuomonę, pasakyti pagrindinę mintį, išvadą – tai, ką reikėtų palikti pabaigai.

Kartais sunku pradėti ir baigti rašinį. Gera pradžia turi iš karto suintriguoti, nustebinti, gal net sužadinti nepasitenkinimą – taip skatinamas susidomėjimas tolesne pasakojimo eiga. Kad rašinys būtų gražiai užbaigtas, turi atrodyti, jog daugiau nėra ką pridurti. To galima pasiekti susiejant pradžią ir pabaigą.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *