D

      Dadaizmas, dada – XX a. pr. tarptautinis menininkų avangardistų judėjimas.

Daina – rašytinės lyrikos žanras, kurio charakteringos žymės – melodinga intonacija, refrenai, atsikartojantys kupletai, kreipinių – atsakymų paralelizmas. Skiriamos liaudies ir autorinės (poetų ir kompozitorių sukurtos) dainos. Lietuvių liaudies dainos skirstomos į 3 grupes: kasmetinių darbų ir papročių (darbo, apeigų, kalendorinės), asmens ir šeimos gyvenimo (vestuvių, krikštynų, meilės), visuomeninio gyvenimo (karo, sukilimų, partizanų kovų, tremties).

Dainynas – dainų rinkinys.

Dainius – dainų kūrėjas ir atlikėjas, poetas.

Dainuojamasis intarpas – į prozos tekstą įterpta daina arba jos ištrauka.

Daktilis – Antikinėje eilėdaroje – triskiemenė pėda, kurios pirmas skiemuo ilgas, o kiti du trumpi (J I I).

Silabotoninėje eilėdaroje – triskiemenė pėda, kurios pirmas skiemuo kirčiuotas, o kiti du nekirčiuoti (A I I). Pvz.:

Sunkūs be galo laikai

Lietuvą brangią suspaudė (Maironis)

AI I K A I I K A

A I I K A I I K A I

Silabotoninėje eilėdaroje – triskiemenis metras, eilutė, kuri prasideda kirčiuotu skiemeniu (yra be anakruzės) ir kurioje tarp kirčiuotų skiemenų yra po du nekirčiuotus. Pagal tokią daktilio interpretaciją (ritmo vienetais laikant ne pėdas, o žodžius bei sintagmas) cituotųjų Maironio eilučių metrinė schema yra tokia:

2 2

AI K I A I K I A

2 2

AI I K A IKI A I

Daktilinis rimas – kirtis trečiame nuo galo eilutės skiemenyje.

Dedikacija – neilgas užrašas knygos pradžioje, kuriuo pagerbiamas autoriui brangus asmuo, jo atminimas, reiškiama pagarba ar bičiulystė; senojoje raštijoje knygos ar veikalo pradžioje įrašytas poezijos kūrinys, kuriuo autorius pasako, kieno garbei tą knygą ar veikalą jis skiria. Lietuvių literatūroje pirmosios dedikacijos išspausdintos Martyno Mažvydo Katekizme (1547), Mikalojaus Daukšos Postilėje (1599). Jos rašytos lotynų k. Pirmoji žinoma lietuviška dedikacija Jonušui Radvilai (Ant herbo kunigaikščio, jo mylistos) parašyta S. Jaugelio-Telegos ir paskelbta Knygoje nobažnystės krikščioniškos (1653). Vėlesnių laikų šio žanro pavyzdys – Maironio poemos Lietuva dedikacija Antanui Baranauskui; šiuolaikinėje literatūroje dedikacijomis pavadinami poezijos kūriniai, skirti istorijos ar kultūros reiškiniams, įžymiems žmonėms prisiminti bei pagerbti.

Deizmas – filosofinis požiūris, kad Dievas, sukūręs tobulą pasaulį, daugiau jame nebeveikia.

Dekadansas – dorovės, meno ir visų dvasinių vertybių krizė, nuosmukis.

Dekadentizmas – XIX a. vid. modernistinio judėjimo kultūroje apraiška, kuriai būdinga abejojimas visuomenės istorinės raidos progresu, kriziniai vertybių išgyvenimai, Europos civilizacijos nuopuolio idėjų teigimas.

Deklamacija – teksto skaitymo atmintinai menas. Perkeltine reikšme išpūsta, perdėtai iškilminga, tuščia kalba, straipsnis.

Dekoracija – scenos erdvės apipavidalinimas.

Deminutyvai – mažybiniai, maloniniai žodžiai. Jie suteikia kūriniui švelnų, malonų koloritą.

Naujas ratelis,

Šilko kuodelis,

O verpėjėlė

Kaip lelijėlė.

Detektyvas – literatūros kūrinys, kino ar televizijos filmas apie seklius, nusikaltimų aiškinimą.

Detektyvinė literatūra – seklių darbą vaizduojanti literatūra.

Diafora – figūra, pagrįsta to paties žodžio kartojimu, norint sustiprinti įspūdį ar suteikti žodžio reikšmei moduliaciją kontekste.

Saulutė leidžias vakaruos;

Skubėk namo, skubėk, Kastyti!

                                                        Maironis

Dialektizmas (tarmybė) – vietinės tarmės žodis, posakis; tarmybė.

Dialogas – kalbinės personažų komunikacijos forma literatūros kūrinyje; dramoje – pagrindinė ir svarbiausia gyvenimiškos kalbos meninė raiška, atliekanti informacinę, charakterizuojančią ir dramatiškąją (veiksmo plėtotės) funkcijas; literatūros žanras; eiliuotas ar prozos kūrinys, parašytas dviejų subjektų pokalbio forma.

Didaktinė literatūra – įvairių rūšių ir žanrų kūriniai, kuriuose meninės raiškos priemonėmis siekiama auklėjamųjų ir šviečiamųjų tikslų (pamokomojo, moralizuojančio turinio kūrinys).

Dienoraštis – datuoti užrašai, fiksuojantys dienos įvykius, pastebėjimus, išgyvenimus; pasakojimo forma ir pasakojimo žanras. Dienoraštis rašomas sau. Tuo jis skiriasi nuo kitų literatūros žanrų. Vaizdai čia siejami asociacijų pagrindu. Tai labai intymus kalbėjimas. Dienoraščiui patikimos didžiausios paslaptys. Rašytojai kartais kūriniui pasirenka dienoraščio formą, jei nori parodyti personažą tokį, koks jis pats su savimi, be kaukės.

Dinamizmas – judrumas, kintamumas, veiksmingumas; literatūros kūrinio ypatybė, kai veiksmas arba lyrinis vyksmas sparčiai keičiasi, plėtojasi.

Diptikas – dviejų dalių tos pačios temos, motyvo paveikslas, kūrinys.

Diskursas – pokalbis ar diskusija filosofine, politine, religine, literatūrine ar pan. tema; mokslinis veikalas, traktatas; lingvistikoje diskursas reiškia bet kokią kalbos atkarpą, didesnę nei sakinys. Šiuo atžvilgiu diskursas ir teksto sąvokos dažnai vartojamos kaip sinonimai. Diskursu laikoma bet kokia kalbinė veikla – eilėraštis, Biblijos komentaras, laikraščio vedamasis ar tostas; moderniose kultūros teorijose diskursu vadinamos ir kitos, ne žodinės, raiškos (filmas, reklama, muzikos kūrinys, ritualas). Dar platesne reikšme diskursu vadinamas bet kokiai socialinei veiklai būdingų pasakymų, teiginių (ir žodinių, ir išreikštų kita, pvz., vizualine ar gestų kalba) visuma (medicinos diskursas, teisės diskursas, politinis diskursas ir pan.).

Diskusija – viešas kurio nors klausimo, problemos aptarimas, svarstymas susirinkime, spaudoje; ginčas.

Disonansas – nesiderinančių garsų sąskambis; netikslus rimas, kai nesutampa kirčiuoti balsiai, o tolesni garsai sutampa (dúoną – veną), arba kai sutampa priebalsiai, o nesutampa balsiai (svėrė – svyra).

Ditirambas – iškilmingo pobūdžio giesmė, iš pradžių kurta vyno ir linksmybės dievo Dionizo, arba Bacho, garbei; perkeltine reikšme perdėtos, nenatūralios pagyros.

Dokumentinė literatūra – faktais ir menine išmone grindžiami kūriniai.

Drama – viena iš literatūros rūšių, parašyta dialogo ir monologo forma, skirtas scenai. Drama – žmonių konfliktų, nesutarimų vaizdavimas; veiksmo situacija aiškėja iš personažų kalbų. Perkeltine reikšme didelė, moralinių kančių teikianti nelaimė, sukrečiantis įvykis.

Drama – literatūros žanras, kuriame ryškėja įtemptas veiksmas, bet kūrinys nesibaigia tragiškai.

Dramatizmas – literatūros kūrinio veiksmo įtampa, konflikto rimtumas; perkeltine reikšme įtemta padėtis, labai komplikuotos aplinkybės.

Dramaturgas – kūrinio, parašyto dramine forma, autorius.

Dramaturgija – dramine forma parašyti rašytojo kūriniai.

Draminė pasaka – inscenizuota, vaidinti teatre skirta pasaka.

Dramos tipas – poetinė, filosofinė, intelektualinė, istorinė, socialinė, buitinė ir pan.

Dvieilis, arba Distichas – vienas paprasčiausių posmų – dviejų eilučių, kurias jungia bendri rimai bei intonacija, derinys.

Mik, vaikeli mažas… Mik užmik, mažyti…

Jokio žiburėlio niekur nematyti… (E. Mieželaitis, „Lopšinė“)

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *