Tikslo aplinkybė

      Tikslo aplinkybę galima skirstyti į dvi grupes: 1) kilmininkinę (siekimo), kuri atsako į klausimus ko? kokiu tikslu? ir 2) naudininkinę (tikslo, paskirties), kuri atsako į klausimus kam? kuriam tikslui?

Abi šios tikslo aplinkybės reiškiamos tokiomis morfologinėmis priemonėmis:

1. Kilmininku (paprastai po slinkties veiksmažodžių): Dukrelė išėjo vandens (J. Jabl). Mergaitės išvažinėjo švenčių namo (A. Vien). Susiėmusios už rankų, jiedvi nuėjo pusryčių (V. Myk-Put). Siuntė mane anytėlė žiemužės šieno, vasaros sniego.

2. Naudininku, kuris turi paskirties reikšmę. Sakinio veiksnys ar papildinys žymi priemonę, įrankį: Nusipirkome rugių duonai. Duok ir man šį tą atminimui (J. Jabl).

3. Bendratimi. Tikslo aplinkybė, išreikšta bendratimi, turi dvi reikšmes: 1) siekimo, atsakančią į klausimą ko? ir 2) paskirties, atsakančią į klausimus kam? kuriam tikslui? kuriam reikalui? Pirmuoju atveju ji artima kilmininkui, o antruoju – naudininkui.

Siekimo reikšmę gali turėti bendratis, prišlijusi prie slinkties (eiti, bėgti, važiuoti, joti, lipti, kopti „lipti aukštyn“, grįžti…; vesti, varyti, ginti, vežti), būsenos (padėties) pasikeitimo (sėsti(s), stoti(s), gulti(s), kelti(s), lenktis…) ir dar kai kurių veiksmažodžių (likti, pasilikti, sustoti, stabtelėti, būti „būti išvykusiam kur nors“).

Pats ryškiausias šių veiksmažodžių skirtumas nuo tų veiksmažodžių, kurie su bendratimi sudaro suvestinį tarinį, yra toks, kad pirmieji gali valdyti vietos (krypties ir kelio) reikšmės linksnius ar linksnių su prielinksniais konstrukcijas (požymis – „lokališkumas“). Tokios vietos aplinkybės aplinkybių „zonoje“ čia yra arčiau sakinio centro, tarinio, o ne tikslo aplinkybė, išreikšta bendratimi: Šienpjoviai pirmiausia eina į ežerą nusiprausti (V. Myk-Put). Abu broliai susėdo prie krosnies pasikalbėti (I. Simon). Vieni išėjo lauk, kiti paliko viduj pasišnekėti (I. Simon). Arkliai sušilo, apsistojo beržyne pasiganyti (Žem).

Kai prie slinkties ir kai kurių kitų veiksmažodžių nėra vietos aplinkybės, sintaksinis bendraties vaidmuo nepasikeičia: Su traktoriais mes arti ėjom, kombainais valėme laukus (A. Vencl). Sutemus susirinko šeimyna valgyti (Žem). Buvau riešutauti, tetule (P. Cvir). Kai prie tų pačių veiksmažodžių prišlyja tranzityvinė bendratis, ji valdo ne objekto galininką (jeigu yra išreikštas), o siekinio kilmininką. Bendratis čia kartu su kilmininku laikoma tikslo aplinkybe: Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės! (Mair). Aš atėjau pašokti džiaugsmo šokio ir padainuoti vasaros dainos(S. Nėr). Ji atsistojo nudengti stalo(I. Simon).

Ekspresyviuose šaukiamuosiuose bei skatinamuosiuose sakiniuose gali būti tiktai tikslo aplinkybė be tarinio: Jonuk! bulvių skusti vakarienei(Žem). Vilke, vilke, paršelio nenešti.

Naudininkui artima bendraties reikšmė paprastai esti tada, kai sakinio veiksnys, papildinys, o retkarčiais ir kita sakinio dalis tampa priemone, įrankiu atitinkamam veiksmui pasiekti: Pasisamdė mašiną kulti (J. Jabl). Dvaro vartai platūs įeiti, bet siauri išeiti. Tokia bendratis gali būti glaudžiai susijusi su naudininku, todėl lingvistinėje literatūroje šių dviejų formų konstrukcija vadinama tikslo naudininku su bendratimi: Prakasinėjo griovelius vandeniui nubėgti (J. Avyž). Kaupys, pasiraitojęs kelnes, minkė molį krosniai sutaisyti (J. Balt). Liko mano sūneliai senatvėlei paremti(Vaižg).

4. Kartais tikslo aplinkybė gali būti reiškiama vidaus einamuoju vietininku ar siekiniu: Jojau naktigonėn (J. Balt). Kelkis kultų! Pastarasis bendrinėje kalboje nevartojamas, pažįsta jį tik kai kurios Rytų Lietuvos tarmės, pasitaiko ir senuosiuose raštuose.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *