Būdo aplinkybė

      Būdo aplinkybė parodo veiksmo ar būsenos kokybę, laipsnį, intensyvumą bei kiekybę. Sakinyje ji priklauso veiksmažodžiu ar būdvardžiu išreikštam tariniui ir atsako į klausimus kaip? kuriuo būdu? kiek? Tikslingiausia ją skirstyti į tris grupes: 1) kokybės būdo aplinkybę, 2) kiekybės ir 3) lyginamąją.

1. Kokybės būdo aplinkybė parodo veiksmo ar ypatybės kokybę, laipsnį ar intensyvumą. Būdingiausios reiškimo priemonės – būdo prieveiksmis ir daiktavardžio įnagininkas. Kitos priemonės – linksniai su prielinksniais, vietininkas, būdinys, veiksmažodinės formos, frazeologizmai bei žodžių junginiai – gerokai retesnės.

1.1. Būdo aplinkybė, išreikšta būdvardinės kilmės būdo prieveiksmiais (aiškiai, dailiai, gausiai, gražiai, lietuviškai, stipriai, vaizdžiai) paprastai eina prieš tarinį: Lėtai silpo žalias varpas išplaukėję rugiai (J. Balt). Už gerą darbą gerai ir užmoka. Šuns balsas linksmai skambėjo laukuose (P. Cvir). Nelinksmai ta diena praėjo Šilėnų kaime (V. Myk-Put).

Prieveiksmiai labai, didžiai, stipriai, smarkiai, baisiai ir į juos panašūs gali reikšti ne tiek veiksmo ar kitos būdo aplinkybės kokybę, kiek jų intensyvumą bei laipsnį: Jis man labai geras (J. Jabl). Jis labai didžiai persigando. baisiai noriu gert.

1.2. Labai artimas savo reikšme prieveiksmiui labai yra būdinys. Todėl ten, kur yra būdinys, negalimas prieveiksmis labai ir kiti jam artimi veiksmo intensifikatoriai: Grėtė lėktinai įlekia į savo kamarą (I. Simon). Tai vėl vyras, kuris trauktinai traukia į save širdis (Vaižg). Kad neina, veste atvesk (J. Jabl). Mortos veidas mirtinai nubalo (LzP).

Šiaip jau būdinys dažniausiai laikomas neatskiriamu tarinio komponentu.

1.3. Įnagininkas gali turėti bent du šiek tiek besiskiriančius kokybės būdo aplinkybės reikšmių atspalvius.

1.3.1. Žodžių junginys, susidedantis iš daiktavardžio įnagininko su būtinu priklausomuoju žodžiu – daiktavardžiu, būdvardžiu ar įvardžiu, turi tą ypatumą, kad pagrindinis semantinis krūvis tenka ne daiktavardžio įnagininkui, o priklausomajam žodžiui. Taigi būdo įnagininkas, kuris dažniausiai reiškiamas daiktavardžiais balsas, būdas, metodas, mastas, įprotis, taip pat jų vediniais su priesagomis -sena, -umas (eisena, smarkumas), nėra reikšmiškai toks svarbus kaip jo pažyminiai, todėl semantinė jo reikšmė neišryškėja: Visokiais būdais atlaiduose pelnosi (Žem). Visu ūgiu čia neatsistosi. Ir nusijuokė džiugiu, laimingu juoku (J. Balt). Kažin kur toliau užkimusiu balsu sukrankė varnos (Žem). Atsigulė ir tuojau užmigo kietu, laimingu miegu, kaip seniai nebuvo miegojęs (K. Bor). Plačiais žingsniais žingsniavo Margiris kunigaikštis po didžiąją tėvų menę [] (V. Krėv). Rudis atsigręžė ir pagrasė piktu urzgimu (P. Cvir). Simanas nutilo ir liūdnom akim žiūrėjo tolumon (J. Bil). Tėvas gal mirė karo laukuose karžygio mirtimi (A. Vien).

Kad daiktavardžio įnagininkas čia atlieka artimą pagalbiniam žodžiui vaidmenį, rodo pakeitimas: vietoj įnagininko gali būti prieveiksmis. Pakeitimas čia savo reikšme iš esmės lygus konstrukcijai su įnagininku, plg. visokiais būdais (pelnosi) – visaip; (užmigo) kietu, laimingu miegu kietai, laimingai (užmigo); (mirė) karžygio mirtimi – karžygiškai (mirė).

1.3.2. Kitais atvejais daiktavardžio įnagininkas gali būti vartojamas metaforiškai, perkeltine reikšme: Trys žvejų mergaitės sukasi ratu (S. Nėr). Šuoliais lėkė obuolmušiai (K. Bor). Juodi tiršti dūmai riduliais kilo pašelmenin (J. Balt). Visais lapais drebėki (S. Nėr). Pražilo sodas žiedų žiedais (S. Nėr). Melsvi plaukai apsnigo sidabro žvaigždėmis (S. Nėr).

1.4. Vietininku būdo aplinkybė reiškiama gana retai. Tėra vos tik viena kita apstabarėjusi abstrakčiųjų daiktavardžių forma: Keletą mėnesių jaunieji gyveno didelėj laimėj (J. Balč). Mergaitė augo skurde (V. Myk-Put). Nenoriu to žodžio garsiai pasakyti, kokį pasakiau mintyse (I. Simon).

1.5. Prielinksnine konstrukcija ant, be, iš, iki, už + kilmininkas išreikšta kokybės būdo aplinkybė ne visada ryškiai skiriasi nuo kitų sakinio dalių, ypač papildinio ir vietos aplinkybės. Kilmininko pozicijoje čia dažniausiai eina konkretieji daiktavardžiai: Klupo žirgas ant kojelių (V. Krėv). Ko gi rymot ant rankelių? (S. Nėr). Ligonis be žado mirė. Kovojom mes, kad augtumėt be baimės (A. Vencl). Sveikinu, visos širdies sveikinu (Vaižg). Beturtis iš atminties žinojo šitą pušį. Prisišoko ligi soties. Kažin kur smuikas skundžias lig ašarų (S. Nėr). Jurui iki skausmo įsikirto moters burbėjimas (P. Cvir). Jis rėžė man išilgai nugaros. Guli skersai lovos.

1.6. Prielinksnine konstrukcija į, pagal, per, po, pro, prieš + galininkas kartais sinonimiška būdo įnagininkui: Gyvulio oda kakle susimetė į raukšles (P. Cvir). Sustiro, sukietėjo žemė į ragą [] (Žem). Visi sustojo į eilę (Žem). Keičia savo pažiūras pagal vėją. Perkirsime per pusę, ir bus pusė tau, pusė man. Sūnus tik sumurmėjo po nosim (V. Krėv). Eina po du, po tris, po penkis, po aštuonis. Kai prieš plauką glostai katę, pyksta. Kalbėjo jisai pro nosį, neskubėdamas (A. Vencl).

1.7. Prielinksninė konstrukcija su + įnagininkas savo reikšme artima būdo prieveiksmiams. Veiksmo ypatybė dažniausiai būna vidinė, charakterizuojanti vidinę subjekto būseną: Svečius priima su džiaugsmu (M. Val). Motina su meile ir baime tyrinėjo sūnaus išraišką (V. Myk-Put). Dabar Petras su užuojauta pažiūrėjo į pusbrolį (V. Myk-Put). Višinskynėje su nekantrumu laukė komisijos (P. Cvir). Su iškilme juos išlydėjo (J. Jabl). Plg.: (priima) su džiaugsmu – džiaugsmingai; su nekantrumu (laukė) – nekantriai; su iškilme (išlydėjo) – iškilmingai.

Šios reikšmės būdo įnagininko su prielinksniu su negali atstoti įnagininkas be prielinksnio. Vietoj jo geriau vartoti įnagininką su prielinksniu su ar prieveiksmį: Pamačiau, kokiu malonumu (= su kokiu malonumu) skruzdės rovė kremblius (J. Jabl). Mielu noru (= mielai, noromis, su noru) priims tą malonę (J. Jabl).

2. Kiekybę reiškianti būdo aplinkybė rodo kokį nors kiekį – erdvės matą, svorį, saiką, skaičių ir kt. Jai tinka klausimas kiek?

Reiškiama šios reikšmės aplinkybė tokiomis priemonėmis:

2.1. Kiekybės prieveiksmiu: Aš nebijočiau taip, kad būtume nors dviese (S. Nėr). Užėmėm mes staliuką septyniese (A. Vien). Daug, daug nuo tų laikų amžių praėjo, daug, daug Kaukazo upėmis vandens nubėgo (A. Vien). Aš vokiškai nedaug temokėjau (I. Simon). Mažokai darbo padėjai, mažokai ir pelno gausi.

2.2. Daiktavardžio galininku: Ėjom pėsti du kilometrus. Duonos kepalas sveria kilogramą.

2.3. Linksniais su prielinksniu: Įsipilk apie tris pūrus, ir užteks. Nesitrauksime nė per žingsnį.

3. Lyginamoji budo aplinkybė atsako į tokį pat klausimą kaip ir kokybės aplinkybė (kaip?). Sudaroma ji iš lyginamųjų jungtukų it, lyg, kaip, tarsi, tartum ir įvairių savarankiškų kalbos dalių bei jų formų (lyginamasis jungtukas + savarankiškas priklausomasis žodis). Būdo aplinkybe laikoma tik tokia lyginamoji konstrukcija, kuri priklauso veiksmažodiniam ar būdvardiniam tariniui: Gyvenkim kaip broliai. Pakėlė kaip šunį ant girnų (Vaižg). Šie žodžiai kaip iešmu pervėrė Kasiulienės širdį (V. Krėv). Visą dieną šutino kaip puode (V. Krėv). O dabar sėdim abu namie kaip uždaryti (A. Vien).

Daiktavardžiui priklausanti lyginamoji konstrukcija sakinyje eina pažyminiu: Vingiuoja Nemunas lyg aukso kelias (V. Mont).

Lyginimo reikšmę gali turėti ir daiktavardžio įnagininkas: Upeliu jai teka ašaros – graudu (S. Nėr). Viesulu įsiveržė ponia Katilienė į vyro kambarį (V. Krėv). Jurgiukas ir šuniu loja (P. Cvir). Už balto stalo sėdėjau, raudona rože žydėjau. miglele krisiu. Per jūras marias antele plauksiu.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *