Vietos aplinkybė

      Vietos aplinkybė gali reikšti: 1) pastovią veiksmo vietą (buvimą), 2) kelią ir 3) veiksmo kryptį. Sakinyje jos atsako į klausimus kur? iš kur? iki kur? ligi kur? nuo kur?pro kur? Klausimas kur? paprastai tinka bet kuriai vietos aplinkybės reikšmei, todėl jis mažai padeda diferencijuoti jas. Kiti klausimai (iš kur? iki kur? nuo kur?) dažniausiai rodo krypties aplinkybių reikšmių skirtybes.

1. Vietos aplinkybė, reiškianti pastovią veiksmo vietą (buvimą), rodo vienoje vietoje, kuriuo nors atžvilgiu apibrėžtame plote, erdvėje ar teritorijoje ką nors esant, ką nors veikiant. Subjekto (ar objekto) padėtis vietos atžvilgiu gali būti gana įvairi: jis gali būti viduje, išorėje, šone, viršuje, apačioje ko nors.

Šios reikšmės vietos aplinkybė reiškiama:

1.1. Vietos prieveiksmiais (arti, čia, kitur, kur, netoli, niekur, ten, visur, namie…): Aplinkui tylu, ramu, tarytum jokio karo niekur nė būti nebuvo (B. Sruog). Arti nieko nerasi (J. Jabl). Netoliese sėdėjo trys nepažįstami vyrai (A. Vencl). Visą mėnesį nebuvau namie.

1.2. Vietininku (vidaus esamuoju), kuris rodo vidų arba kuriuo nors atžvilgiu apibrėžtą plotą: Pilyje nuolat budėjo stipri įgula (A. Vien). Jonas, tiesa, dar tebedrybsojo klėtyje (Žem). Visoje gamtoje vyravo tyla ir rudens nuotaika (A. Vien). Lauke jau čiulbėjo vieversiai, šile gegutė kukavo (A. Vien). Nuogose šakose stūgauja žvarbus vėjas (G. Isok).

Vietininkas savo reikšme gali būti sinonimiškas konstrukcijai ant su kilmininku: Oi, ko siūbavo kalnely berželis. Kalne balti berželiai liūdi (S. Nėr).

1.3. Įnagininku, kuris vartojamas gana retai (juo eina daiktavardžiai tik su priešdėliu pa-: pakrantėmis, pakampiais, pasuoliais): Ir gulim pakelėm sumigę, – kovų degėsiais apnešti (S. Nėr). Be jokio darbelio Marcė kaip karvė vartėsi patvoriais (Žem). Visi pasieniais knarkė lig aušros (Žem).

1.4. Vietos prielinksniais ant, abipus, anapus, greta, netoli, prie, šalia, tarp, už, virš su kilmininku (visi prielinksniai šiuo atveju rodo išorę): Ant sienos kabojo lempa (J. Avyž). Jo kiemas abipus kelio. Stovi greta manęs (J. Jabl). Jūroje netoli krašto buvo sala. Prie kiemo vartelių gulėjo didelis margas šuo (J. Bil). Šalia apynojaus darže augo keli rožių krūmai (I. Simon). Kikilio lizdas kabojo medyje tarp susipynusių šakų (P. Maš). krosnies įkyriai čirpė svirplys (V. Myk-Put). Vidury sodo žydėjo radastų krūmas (J. Balč). Viršum vandenų kabo ryški saulė.

1.5. Vietos prielinksniais apie, aplink, palei, pas, prieš ir kt. su galininku išreikšta vietos aplinkybė taip pat rodo išorę (subjekto buvimą išorinėje daikto pusėje): Apie dvarą jovarai žaliavo. Aplink mane stovėjo žmonės. Krūmai auga pagal ežerą. Palei galinę daržo tvorą augo keli rožių krūmai (I. Simon). Prieš klojimą stypinėja būrys vištų ir ančių (P. Cvir).

Bendrinėje kalboje prielinksnis pas vartojamas tik su asmenis ar šiaip gyvas būtybes reiškiančiais daiktavardžiais, „ta vieta – asmenų ar gyvų būtybių namai, būstai arba teritorijos“: Ta lazda, kiek žinau, ir dabar pas brolius tebėra (J. Bil). pas savo motinėlę kaip rožė žydėjau.

1.6. Prielinksnis po su įnagininku paprastai reiškia vietą apačioje, o ties – vietą, esančią virš ar šalia ko nors (buvimą arti): Gyvenam po vienu stogu. Šuo guli po stalu. Po ledu žuvys laksto. Po ta liepele sesužė su dragūnėliu kalbėjo. Po stiklelio langeliu audžiau plonas drobeles. Ties mūsų galvomis suklykė gervės. Be galo vaizdingi Nemuno vingiai ties Birštonu.

2. Kelią reiškianti vietos aplinkybė visada eina po slinkties veiksmažodžių ir rodo judėjimo paviršių, plotą, kelią. Ji reiškiama šiomis morfologinėmis priemonėmis:

2.1. Daiktavardžio įnagininku: Takais traukė pėsti (P. Cvir). Išrėžta vėže čiurlena vanduo (G. Isok). Baltaragis nuėjo paežere namo (K. Bor).

Įnagininkas gali žymėti ne tik kelią, bet ir tam tikrą plotą, kuriuo einama, slenkama: Dangumi slinko tamsūs tiršti debesys (A. Vien). Tris mėnesius mariomis plaukiau (P. Cvir). Ežeru plukdomi sieliai (E. Miež).

2.2. Prielinksniais per, pro su galininku: Juras ėjo per kiemą, nuleidęs galvą (P. Cvir). Brenda pušys per pusnynus ir išbrist niekaip negal (S. Nėr). Vilkas ir lapė drauge bėgo pro žabangas. Einu pro tuos kupstus, žiūriu – agurkai (P. Cvir). Juk aš niekados nepareisiu pro paruges – baltu keliu (S. Nėr). Pro miškelį tekėjo į ežerą upeliukas (P. Maš).

Prielinksnis po su galininku dažniausiai vartojamas su kartotiniais slinkties veiksmažodžiais ir reiškia nekryptingą judėjimo kelią: Vaikščiojo mergelė po rūtų darželį. Po aikštę važinėjosi daugybė vaikų (J. Balč). Alkanas ir sušalęs vilkas valkiojosi po mišką (P. Cvir).

3. Kryptį reiškianti vietos aplinkybė rodo, kuria linkme, kryptimi kas nors eina, juda, slenka. Ji gali būti skirstoma į dvi reikšmių grupes: viena jų rodo subjekto artėjimą į kurią nors vietą (eiti į trobų, važiuoti miško link), kita – tolimą (bėgti iš trobos, trauktis nuo miško).

Abi grupės vartojamos su slinkties veiksmažodžiais. Reiškiamos jos šiomis morfologinėmis priemonėmis:

3.1. Krypties prieveiksmiais (atgal, artyn, aukštyn, pirmyn, tolyn, žemyn, dešinėn, kairėn, iki čia, iš ten, namo, pasroviui, pavėjui): Nesuprasi, – pirmyn jie slenka ar atgal. Važiuok dešinėn, pasuk kairėn. Vienas lenda gilyn, kitas aukštyn. tenai parėjo (J. Jabl). Eina namo, rugius pjovę. Akimis palydėję nepažįstamąjį, Šilėnų vyrai dar nesiskubino namolei (V. Myk-Put). Atrodė, kad jį neša didelė upė pasroviui (P. Cvir).

3.2. Vidaus einamuoju vietininku (kryptininku), kuris reiškia artėjimą į vidų, į apibrėžtą plotą, teritoriją: Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria (A. Bar). Tarutis įsibrido kviečiuosna (P. Cvir). Gerokai palaukus, trobon įėjo Kazimieras (J. Balt).

Šis vietininkas sinonimiškas prielinksninei konstrukcijai į + gal., kuri bendrinėje kalboje yra labiau įsigalėjusi, plg. įsibrido kviečiuosna – įsibrido į kviečius.

3.3. Prielinksniais iki, ligi, iš, iš anapus, iš po, iš tarp, iš už, link, nuo su kilmininku. Vieni jų (iki, ligi, link) rodo artėjimą, kiti (iš, iš anapus, iš po, iš tarp, iš už, nuo)tolimą: Išpleškėjo visas miško pakraštys iki pat vieškelio (G. Isok). Daugelis išėjo iš pirkios (V. Krėv). Su smuikele po pažastimi jis traukė iš vestuvių (P. Cvir). po eglių pasijudino ginkluoti vyrai ir sutūpė čia pat, ant žemės (P. Cvir). Visur iš po sniego lindo baltos gėlytės (J. Balč). Iš už kertės išlindo baisūs šunys (J. Balč). Balsys neskubėdamas patraukė Šilėnų link (V. Myk-Put). Naktigoniai nuo miško joja, dainuoja dainą įžūliai (S. Nėr). Močiutė atsitraukia nuo lango (P. Cvir). Arklys atsargiai, leidos nuo stataus kriaušiaus (Vaižg).

3.4. Prielinksniais į, paskui su galininku. Prielinksnis į rodo artėjimą į vidų, o paskui – tai, kas iš paskos juda ta pačia kryptimi: Vyrai, parlėkė namo, su vežimu stačiai įpuolė į daržinę (Žem). Vyrai išbrazdėjo į kiemą (K. Saj). Marcė drožė stačiai į mišką (Žem). Paskui vėžimą eina. Šuo paskui žmogų bėga.

Prielinksnių ant, prie, už su kilmininku, pas, prieš su galininku, po, ties su įnagininku konstrukcijos įgyja krypties ar kelio reikšmes tik priklausydamos slinkties veiksmažodžiams. Priklausydami ne slinkties veiksmažodžiams, šie prielinksniai rodo pastovią vietą. Kokių nors formalių skirtybių tarp pastovios vietos ir krypties (ar kelio) lietuvių kalboje šiuo atveju nėra, plg. buvo prie upės ėjo prie upės.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *