Sakinio dalių skyrimo metodai

      Sakinio dalių negalima painioti nei su tema ir rema, nei su subjektu ar agentu (veikėju) bei pacientu. Tai gramatinės struktūrinės kategorijos. Sintaksiniams reiškiniams tirti labai parankūs yra įvairūs eksperimentiniai metodai: sakinio struktūros keitimas, vieno žodžio keitimas kitu, žodžio vietos keitimas, žodžio įterpimas ar pridėjimas, tiriamojo žodžio praleidimas.

Sakysime, aplinkybę nuo papildinio padės atskirti abejojamojo žodžio keitimas prieveiksmiu: Išėjo prie upės → Išėjo ten; vadinasi, prie upės galima pakeisti prieveiksmiu ten (o ten reiškia vietos aplinkybę, taigi prie upės irgi vietos aplinkybė). O štai Ant kalno barėsi galima dvejopai suprasti: jei ant kalno (= ten), tai vietos aplinkybė, o jei ant kalno (= ant jo)papildinys (žmogus barė kalną).

Arba neaišku, kuo laikyti šaudant sakinyje Buvo girdėti šaudant. Keičiame taip: Buvo girdėti šaudymas. Jeigu galimas vardininkas šaudymas (o vardininko pirminė funkcija eiti veiksniu), tai ir šaudant būtinai yra veiksnys. O Išgirdau šaudant (= šaudymą) žodis šaudant jau papildinys; Atnešk valgyti (= valgio) bendratis irgi eina papildiniu.

Panašiai nustatome ir tarinį, pvz., Petras yra mokinys (plg. Petras mokosi, kur mokosi tik tariniu tegali eiti, nes yra asmenuojamoji veiksmažodžio forma., kurios pirminė ir vienintelė (!) funkcija eiti tariniu); taigi yra mokinys irgi yra tarinys.

Labai neaiškios yra klausiamųjų žodžių sintaksinės funkcijos plg. 1. Kas čia stovi? 2. Kas tu esi? 3. Kas per vėjai atpūtė? Kuo laikyti įvardį kas? Padeda atsakymai (tiesioginiai sakiniai): l Petras (veiksnys) stovi. 2. Aš esu studentas (tarinys). 3. Vakarų (pažyminys) vėjai. Taigi I atveju kas – veiksnys, II – kas esi jau tarinys, III – kas per pažyminys.

Kartais padeda ir sakinio struktūros keitimas, plg. 1. Vasarą praleidau Nidoje. 2. Vasarą praleidau pinigus Nidoje. Neaišku, kuri sakinio dalis yra vasarą. Keisdami pasyvine konstrukcija (1. Vasara praleista Nidoje. 2. Vasarą pinigai praleisti Nidoje), įsitikiname, kad I sakinio vasarą – papildinys (nes tik papildinio galininkas tevirsta vardininku), o II – aplinkybė (nes ji išlieka nepakitusi).

Eksperimentu galima išryškinti dviprasmiškas konstrukcijas – 1. Duok valgyti → Duok valgio. 2. Duok valgyti → Leisk (netrukdyk) valgyti: I – duok (tarinys), valgyti – papildinys, II – suvestinis tarinys (abu žodžiai). Taigi metodus reikia laikyti geru instrumentu surastoms tiesoms patikrinti. Žinoma, jų nereikia absoliutinti: kalboje esama ir tarpinių reiškinių, kuriuos įvairiai galima interpretuoti. Vis dėlto sintaksė, tiriama pagal tam tikrus metodus, pasidaro tikslesnis mokslas, o sakinio dalys, kurios būdavo kaltinamos neapibrėžtumu, – aiškesnės. Tarpinių reiškinių esti visuose moksluose.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *