Sakinio dalių skyrimo kriterijai

      Norint griežčiau apibūdinti sakinio dalis, tiksliau nustatyti jų skirtybes, reikia ir tikslesnių kriterijų. Būtu idealu, jei galėtume remtis vienu skirstymo pagrindu, tačiau kalbotyroje dažnai remiamasi keliais kriterijais, pvz., morfologijoje – trimis – keturiais kalbos dalių klasifikacijos kriterijais.

1. Nors sakinio dalys išsirutuliojo seniai ir nebuvo laisvos nuo logikos mokslo, vis dėlto galima bandyti rasti vieną bendrą kriterijų. Sakinio dalis kaip ir kiekviena gramatinė kategorija turi turinį ir formą, tačiau sintaksinės kategorijos sudėtingesnės už morfologines. Turinys – tai sakinio dalies atliekamoji funkcija sakinyje. Šalia formų visumos, reiškiančių kurią nors sakinio dalį, yra viena tipinė forma (arba bazė), kuri būdingiausia tai sakinio daliai.

Turinys ir forma sudaro vienovę. Tai ir būtų pagrindinis sakinio dalių skyrimo kriterijus, būtent jų funkcijos ir formos. Sakinio pamatą (branduolį, centrą) sudaro veiksnys ir tarinys. Jiems priklauso visos kitos sakinio dalys. Todėl šią veiksnio ir tarinio ypatybę vadinsime sakinio organizuojamuoju vaidmeniu: veiksnys lemia tarinio formas (Jis atėjęs – Ji atėjusi), be to, veiksnys turi ir kitų sakinio centrui būdingų bruožų, tarinyje glūdi visam sakiniui būdinga predikacija; abi šios sakinio dalys susijusios tarpusavio priklausymo (sąsajos) ryšiais. Papildinys priklauso tariniui ir dažnai jam būtinas (Nešu knygą.). Papildinys tariniui parenkamas ne bet koks, o tam tikros formos (plg.: bijo vilko, pataikauja didžiūnams, žavisi miškais). Aplinkybė irgi priklauso tariniui, tačiau aplinkybė realizuojama įvairiomis formomis (ar beformiais žodžiais: plg., gyvenu miške, už miško, prie miško). Pažyminys priklauso ir veiksniui, ir vardinei tarinio daliai (Jis buvo mažas vaikas), ir papildiniui, ir aplinkybėms. Tai žemiausio rango sakinio dalis.

Iki šiol žodžių formos nebūdavo taikomos sakinio dalims skirti. Mat šį vaidmenį sunku iš karto pastebėti. O iš tiesų formos gali labai padėti, plg.: M. Slotis (Slotty), J. Kurilovičius (Kurytowicz), J. Krotevičius, kurie nurodė kryptį, įgalinančią formas padaryti rimtu kriterijumi. Kalbos dalys (jų formos) turi pirminę, t. y. joms būdingiausią, esminę, sintaksinę funkciją, sakysime, daiktavardžio (įvardžio) vardininkas eina veiksniu, asmenuojamosios veiksmažodžio formos – tik tariniu, būdvardis – pažyminiu, prieveiksmis – aplinkybe, daiktavardžio (įvardžio) galininkas (kilmininkas, naudininkas, įnagininkas) – papildiniu.

Taigi veiksnio bazę (pamatą) sudaro daiktavardžio vardininkas, tarinio – veiksmažodžio asmenuojamosios formos, pažyminio – būdvardis, aplinkybės – prieveiksmės, papildinio – daiktavardžio galininkas ir kiti netiesioginiai linksniai. Žinoma, tą atitikimą reikia atsargiai aiškintis ir nepadaryti klaidų. Suprantama, kad aplinkybė ne tik prieveiksmiu reiškiama, kad būdvardis ne tik pažyminiu eina, bet ir tariniu, predikatiniu pažyminiu, kartais net veiksmu. Čia svarbu kitas dalykas: jei kita kalbos dalis, pakeista vietoj abejojamosios sakinio dalies, atlieka tą pačią funkciją, tai ji būtinai eina ta pačia sakinio dalimi. Žodžių formų ryšys su tam tikromis sakinio dalimis turi teorinę ir praktinę reikšmę, nes bus galima įrodyti, kuri čia sakinio dalis.

1.1. Su pirmuoju kriterijumi (funkcija bei forma) glaudžiai susijęs valentingumas, t. y. žodžių gebėjimas jungtis su kitais žodžiais sakinyje, arba junglumas. Plg. žodžio duoti junglumą:

IMAGE002      Žodžio duoti valentingumas kur kas didesnis negu temti, pūti, žydėti, sirgti. Valentingumas esti būtinas ir fakultatyvus (galimas). Būtinasis svarbus sakinio modeliams sudaryti, fakultatyvusis reikšmingas sakinio dalims nustatyti. Juk tai sintaksinių santykių (funkcijos) kontretizacija: kur negalimas junglumas su vardininku (veiksniu), yra beasmenis sakinys. Prieveiksmiai (aplinkybės) paprastai jungiamos su kiekvienu veiksmažodžiu (tariniu), išskyrus retus atvejus, ypač dėl leksinio nesuderinimo (ryt ėjau), kiti linksniai (papildiniai) priklauso nuo veiksmažodžio leksinės reikšmės.

1.2. Kiek panašus vaidmuo ir gramatinių ryšių, tačiau tai ne koks kriterijus, o tik pirmojo papildymas: predikatinis ryšys jungia veiksnį su tariniu, valdymas – dažniausiai papildinį su tarimu (bet gali jungti ir pažyminį su kitomis sakinio dalimis), aplinkybės dažniausiai šliejamos, pažyminiai derinami. Tačiau čia atsispindi tik būdingesnės tendencijos, o griežto dėsningumo nėra.

2.1. Žodžių tvarka bei intonacija neturi lemiamo vaidmens sakinio dalių diferenciacijai, ypač kai lemia kiti faktoriai (žodžių formos). Vis dėlto kai kuriais atvejais gali padėti skirti veiksnį nuo tarinio.

2.2. Semantinis kriterijus kol kas nėra tikslus ir todėl nepraktikuotinas, nes veiksnys ne visada yra veikėjas, o veikėjas gali eiti ir kitomis sakinio dalimis (pvz., papildiniu).

2.3. Leksinės žodžio reikšmės vaidmuo nėra pakankamai ištirtas, bet, šiaip ar taip, būtų galima į jį atsižvelgti. Sakysime, frazeologiniai junginiai sudaro leksemą (leksinį vienetą, turintį vieno žodžio reikšmę). Matyt, ją būtų tiksliau laikyti viena sakinio dalimi, pvz., kiškio kopūstai – veiksnys, o pažyminio čia nėra. Be to, vien tik žodžio forma dar nelemia žodžio atliekamos funkcijos sakinyje, Čia svarbu ir žodžio leksinis turinys, plg. rašė vakarais rašė juokais rašė anglimis, kur įnagininkai eina skirtingomis sakinio dalimis. Ir tarinio leksinis turinys keičia priklausomojo žodžio sintaksinę funkciją, plg. džiaugėsi sakalu – skrido sakalu, kur sakalu – a) papildinys, b) būdo aplinkybė.

Be to, kiti kriterijai, ypač semantinis, padeda sakinio dalis smulkiau klasifikuoti, pvz., laiko, vietos, būdo ir kt. aplinkybės. Taigi jie yra antriniai, pagalbiniai kriterijai.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *